Valstybės diena – Lietuvos valstybinė šventė – švenčiama liepos 6 d. šiemet minima trisdešimtą kartą. Ši diena, minint pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnaciją, oficialiai yra švenčiama nuo 1991 m.
Istorija
Mindaugo karūnavimo dieną švęsti liepos 6-ąją pasiūlė istorikas profesorius Edvardas Gudavičius 1989-aisiais, atsitiktinai pasirinkęs vieną iš 1253 m. liepos sekmadienių, kadangi laikė, kad karūnavimai galėjo vykti tik sekmadieniais.
1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas įstatymu „Dėl švenčių dienų“ liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną – paskelbė Valstybės švente.
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena jau buvo minima ir nepriklausomoje Lietuvoje prieš sovietinę okupaciją.
Tradicijos
Kasmet liepos 6 d. 21 val. viso pasaulio lietuviai raginami vienybės vardan sugiedoti „Tautišką giesmę“. Ši tradicija gyvuoja nuo 2009-ųjų, kai himnas buvo giedamas minint Lietuvos vardo tūkstantmetį.
Tyrimų duomenimis, 2015 m. Tautišką giesmę giedojo 46 proc. Lietuvos gyventojų.
Iš Mindaugo biografijos
Lietuvos didysis kunigaikštis, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas gimė apie 1200 m., mirė, tai yra, buvo nužudytas, 1263 m. rugsėjo 12 d.
Didžiausias Mindaugo nuopelnas Lietuvai, kad visus mažus kunigaikščius, kurių Mindaugo politinės valdžios pradžioje 1220 m. buvo 21, sujungė į vieną politinį vienetą ir įkūrė Lietuvos valstybę.
Pradinė Mindaugo valdoma teritorija apėmė, manoma, Pietų Lietuvą. Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius jėga vertė savo vasalais. Jo valdžią turėjo pripažinti Nalšios, Deltuvos, Upytės, Neries žemės, dalis žemaičių. Jo politinėje įtakoje buvo Sūduva, Nadruva, Skalva.
Kaip visos Lietuvos valdovas Mindaugas pirmą kartą minimas apie 1245 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje.
Mindaugas, naudodamasis Rusios feodaliniu susiskaldymu ir susilpnėjimu dėl mongolų‑totorių antplūdžio, prie Lietuvos prijungė Juodosios Rusios žemes; Naugarduką valdyti pavedė sūnui Vaišelgai (Vaišvilkui), priėmusiam stačiatikybę. 1244 m. nesėkmingai mėgino užvaldyti Kuršą (Embutės pilį).
Didelį pavojų Mindaugo valdžiai ir Lietuvos vienybei sukėlė jo brolėnų Tautvilos ir Edivydo Dausprungaičių bei jų dėdės Vykinto maištas. Kilo 1249 m. pradžioje, kai jų žemes užgrobė ir juos siekė nužudyti Mindaugas.
Pretendentą į Lietuvos sostą Tautvilą parėmė Haličo ir Voluinės kunigaikštis Danielius Haličietis ir jo brolis Voluinės kunigaikštis Vasilka; į jų organizuojamą Mindaugo priešininkų koaliciją įsitraukė Livonijos ordinas, Rygos vyskupas, dalis jotvingių ir žemaičių.
1250 m. Livonijos ordinas surengė du ar tris žygius į Lietuvą, užvaldė Žiemgalą – Lietuvos skydą. Haličo‑Voluinės kunigaikščiai atsiėmė Juodąją Rusią, o žemaičių kunigaikščiai atgavo savo valdas.
1251 m. Tautvila su Danieliaus Haličiečio kariuomenės dalimi, jotvingiais ir žemaičiais puolė Vorutos pilyje įsitvirtinusį Mindaugą (jam padėjo Livonijos ordino dalinys), bet jos neužėmė.
Mindaugas, siekdamas suskaldyti priešų koaliciją ir atskirti nuo jos pavojingiausią priešą – Livonijos ordiną, 1251 m. pradžioje priėmė katalikybę ir sudarė taiką su ordino magistru Andreasu von Stirlandu. Tautvila buvo priverstas iš Rygos bėgti į Žemaitiją pas Vykintą.
1251 m. antroje pusėje Mindaugo kariuomenė apgulė priešininkus Vykinto (jam padėjo Tautvilos kariuomenė) pilyje Tveruose (Žemaitija), bet jos neužėmė – kumanų (polovcų) šaulio buvo sužeistas į šlaunį.
Žuvo jo priešininkas Šiaulių kunigaikštis Vismantas Bulaitis; Mindaugas vedė jo našlę, žinomą krikščionišku Mortos vardu.
Susidorojo ir su kitais Vykinto bei Tautvilos sąjungininkais Bulaičiais, veikiausiai užėmė jų žemes. Tautvila buvo priverstas bėgti pas Danielių Haličietį.
Popiežiaus Inocento IV remiamas Mindaugas (siekta panaudoti jį kovai su mongolais‑totoriais ir kitais tikslais) 1253 m. liepą buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Lietuvos karalystė buvo pripažinta tarptautiniu mastu.
Karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Rygoje sukurtas karūnas parūpino magistras Andreasas von Stirlandas. Jis su Kulmo (Prūsija) vyskupu Heinrichu (Heidenreichu) ir atliko karūnacijos aktą, kurį surašė Livonijos ordino raštininkai.
Andreasas von Stirlandas paliko Lietuvoje platinti katalikų tikėjimą Livonijos ordino riterių ir kunigų – į karūnaciją buvo atvykusi nemaža Rygos pranciškonų delegacija.
Mindaugas valdė padedamas Didžiojo kunigaikščio tarybos (nuo 1253 m. – Karaliaus).
Livonijos ordinas, nepaisydamas Mindaugo krikšto, 1252 m. užėmė Klaipėdą su apylinkėmis. Kad užsitikrintų taiką su Livonijos ordinu, Mindaugas 1253 m. atidavė jam dalį Sūduvos ir Dainavos žemių, Nadruvą, Žemaitijoje – Karšuvą, Kražius, Kolainius; po pusę Laukuvos, Raseinių, Betygalos, Ariogalos valsčių.
Vėlesnių metų dokumentai, kuriais jis dovanojo Livonijos ordinui sėlių žemę (1255 m., 1261 m.), visą Žemaitiją (1257 m.; išskyrus tas žemes, kurios anksčiau buvo dovanotos vyskupui), Dainavą, Skalvą (1259 m.), dalies istorikų laikomi kryžiuočių klastotėmis. Lietuva buvo atkirsta nuo Baltijos jūros.
13 a. 6 dešimtmetyje Mindaugas išplėtė savo valdžią Polocko kunigaikštystėje ir Pinsko kunigaikštystėje. Jo priešininkas Vykintas, manoma, žuvo kovoje, Tautvila apie 1255 m. susitaikė su Mindaugu ir liko vasaliniu Polocko kunigaikščiu.
Karas su Haliču ir Voluine baigėsi 1254 m. (kitais duomenimis, 1255 m. ) Mindaugo ir Danieliaus Haličiečio taikos ir sąjungos sutartimi. Ja remiantis Mindaugas atgavo Juodąją Rusią ir ją laikinai užleido Danieliaus Haličiečio sūnui Romanui Danilovičiui kaip savo vasalui, ištekino dukterį už jo brolio Švarno.
1258–1259 m. žiemą Mindaugo kariuomenė atrėmė mongolų‑totorių karvedžio Burundajaus žygį į Lietuvą.
Po žemaičių laimėtų Skuodo mūšio (1259 m.), ypač Durbės mūšio (1260 m.) Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, oficialiai – 1261 m.. Taip buvo įgyvendintas Žemaičių žemių konfederacijos vadovo kunigaikščio Almino planas suvienyti baltus kovai su ordinu ir į ją įtraukti Mindaugą, kurio valdiniais nuo 1261 tapo žemaičiai. Tam prieštaravo karalienė Morta.
1261 m. Mindaugas prieš Livonijos ordiną sudarė sąjungą ir su Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu.
1261 m. pabaigoje Mindaugo ir jo seserėno Treniotos vadovaujama Lietuvos kariuomenė puolė ordino vieną svarbiausių pilių – Cėsis, bet neužėmė; Lyvžemyje vokiečių riteriai buvo sumušti prie Lielvardės upės. Nesulaukusi rusų Lietuvos kariuomenė iš Livonijos pasitraukė. Livonijoje nepavyko sukelti visuotinio pavergtų tautų sukilimo.
Mindaugas nusivylė Almino ir Treniotos baltiškąja vienybės programa. 1262 m. Treniota dar žygiavo į Vokiečių ordino valdas padėti prūsų sukilėliams, surengė didžiulį žygį į Mazoviją ir Kulmą. Nutrūko Mindaugo tarptautiniai ryšiai.
Mindaugas ir Morta nepritarė vyriausiojo sūnaus Vaišelgos (Vaišvilko) stačiatikiškam krikštui ir vienuolystei, įpėdiniu, manoma, buvo numatę sūnų Ruklį.
1262 m. mirus Mortai Mindaugas atėmė iš Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, Mortos seserį, ir ją vedė.
Keršydamas Daumantas sudarė sąmokslą su didelę galią karalystėje įgijusiu ir su Mindaugu ėmusiu konfliktuoti Treniota. 1263 m. rudenį Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį Mindaugo domene (Lietuvos žemėje) sąmokslininkai nužudė, Vaišelga pabėgo į Pinską. Valdžią užgrobė Treniota.
Mindaugo nužudymas ir vėlesnė kova dėl valdžios stabdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios didėjimą, apsunkino priešinimąsi Vokiečių ordino agresijai, sumenkino Lietuvos tarptautinį prestižą. 13 a. Lietuvai buvo sudėtinga įsilieti į Vakarų civilizaciją.
Rengiant straipsnį, pasinaudota Visuotinės lietuvių enciklopedijos informacija
85,269 peržiūrų (-a)