Laurynui Šereliui, 28 metų Palangos naujakuriui ir transporto/logistikos įmonės UAB „Arsatrans“ savininkui bei direktoriui, ir jo draugei Gabrielei šie, koronaviruso pandemijos pažymėti metai, jo paties žodžiais tariant, buvo „neįtikėtinai geri“.
„Priverstinai paspaustas „stop“ mygtukas – turiu omeny karantino ribojimus – privertė labiau pažvelgti į save. Į tai, kaip gyvename, kokią buitį aplink save kuriame, ar patinkame sau tokie, kokie esame, o jei ne – davė progą tai pakeisti. Būtent per karantiną gan nuobodžią darbinę rutiną pakeitė gamta, darbus, kurie atrodė svarbiau už viską, – pasivaikščiojimai palei jūrą arba parke. Pasikeitęs gyvenimo ritmas mums padėjo palypėti laipteliu aukščiau kaip asmenybėms. Karantinas mūsų norą gyventi Palangoje tik sustiprino“, – L. Šerelis sakė „Lietuvos pajūriui“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui.
– Laurynai, švenčiate savo gyvenimo Palangoje pirmąsias metines ir, regis, viskuo esate čia patenkinti?..
– Tikrai taip! Tikrai galiu drąsiai teigti, kad Palangos nekeisčiau į jokį kitą miestą. Daug kas karantino metu pasiilgo kelionių, bet man šis miestas davė tiek daug, kiek visos mano kelionės kartu sudėjus! Jaučiuosi čia atradęs namus.
– Esate transporto/logistikos įmonės UAB „Arsatrans“ savininkas ir direktorius. Ar darbas nuotoliniu būdu nebuvo Jums iššūkis? Jūsų darbuotojai gali džiaugtis – juk jų bosas nuolat Palangoje!?
– Tik vienas „Arsatrans” darbuotojas nėra Vilniuje, ir aš labiau jaučiuosi darbuotojams kolega negu bosas (šypsosi).
Iki persikėlimo į Palangą didžiąją laiko dalį dirbdavau nuotoliniu būdu, nes taip sutaupydavau daug svarbaus laiko. Kelionės į biurą ir iš jo didmiestyje atima labai daug poilsiui ir laisvalaikiui skirto laiko, dėl šios priežasties ilgainiui krenta darbo našumas. Dabar, kada gyvenu Palangoje, tikrai daugiau laiko praleidžiu biure, bet to priežastis yra smagi, produktyvi aplinka, kurią kuriame kartu su kolektyvu. Be to, Palangos miestą pervažiuoti užtrunki vos penkias minutes, todėl automobilių spūstyse švaistomą laiką jau seniai pamiršau.
Mūsų darbas išsiskiria tuo, jog nėra svarbiausia laikyti darbuotoją kuo arčiau savęs, kad jį kontroliuotum ir bandytum motyvuoti. Stengiamės sukurti tokią darbo aplinką, kurioje pats darbuotojas būtų motyvuotas dirbti. Žinoma, darbas biure taip pat yra svarbus, reikia susirinkti apsitarti, susiplanuoti darbus, bet jei darbuotojas išreiškia norą darbuotis nuotoliniu būdu, o jo darbo našumas dėl to nenukenčia, kodėl turėčiau nesutikti? Suteikiant laisvę motyvuotam darbuotojui, tik padidinamas jo darbo našumas.
Prieš pusantrų metų devynis mėnesius su Gabriele gyvenome Londone, iš ten taip pat dirbau nuotoliniu būdu. Netgi dviejų valandų skirtumas su Lietuva ir valandos – su didžiąja dalimi Europos nebuvo kliūtis.
Svarbiausia – kokybiškai atliktas darbas, o ar jis atliekamas biure, ar pas močiutę kaime – jokio skirtumo (šypsosi).
– Ar dėl koronaviruso nesutrūkinėjo logistikos grandinės?
– Tiesą sakant, didelį sulėtėjimą logistikos rinkoje aš pajutau tik 2020 metų kovo mėnesį. Tuomet tikrai jautėsi, kad rinka sustojo, bet tai buvo labai laikina ir viskas greitai vėl pajudėjo į priekį. Karantinas privertė visus likti namuose, suklestėjo internetinė prekyba. O su prekyba ir vartojimu koja kojon žengia ir logistiniai sprendimai. Taigi, su visa nauja banga ir „Arsatrans“ nusirito į priekį.
Galiu tik pasidžiaugti, jog karantino metu įmonė paaugo, pavyko įdarbinti ir apmokyti žmones, kurie dėl COVID-19 prarado darbus užsienyje ir Lietuvoje. Tuo labai džiaugiuosi ir, naudodamasis proga, noriu iš visos širdies padėkoti visam „Arsatrans“ kolektyvui (šypsosi).
– Kokia yra UAB „Arsatrans“ verslo niša?
– Įmonės pagrindinė veikla yra krovinių ekspedijavimas Europoje, perparduodame krovinius transporto įmonėms. Taip pat krovinius transportuojame ir nuosavais vilkikais, turime nors ir nedidelį, bet savo vilkikų parką. Ateityje planuojame plėtrą, šiuo metu žvalgomės į Skandinavijos šalių rinką.
– Gal atsikėlęs į Palangą jau subrandinote naują verslo idėją? Kokią?
– Naujų verslo idėjų yra. Šiuo metu su draugu planuojame pradėti maistinių grybų verslą. Viskas labai ankstyvoje stadijoje, bet projektas – labai įdomus, Lietuvoje dar neregėtas. Viskam įsibėgėjus, galėsiu jūsų žurnalui papasakoti daugiau (šypsosi).
– O kokių verslo galimybių matote Palangoje ir visame pajūry?
– Be abejonės, gyvendamas Palangoje tikrai pagalvoju apie kurortines/sezonines verslo idėjas, tačiau kol kas esu tik naujakurys, nenoriu priimti skubotų sprendimų ir investuoti laiką ten, kur trūksta žinių. Pirmiausia reikia įsivertinti rinką ir galimybes.
– Kas Jums buvo sunkiausia per karantiną?
– Sunkiausia per karantiną buvo pasiruošti nubėgti šimtą kilometrų palei visą Lietuvos pajūrį (šypsosi) (sausio 30 d. Laurynas nubėgo pajūriu nuo Latvijos sienos iki sienos su Kaliningradu 100 kilometrų, kad prisidėtų renkant lėšas Jokūbo Melkūno, vaikelio gimusio su mobilumo negalia (Jokūbas gimė su perpus trumpesne koja, be šlaunikaulio), labdaros ir paramos fondui, – aut. past.).
Tai – malonūs sunkumai, su didele išliekamąja verte ir šios patirties nepamiršiu visą savo gyvenimą. Atsakant į jūsų klausimą rimčiau, ko gero, labiausiai trūko išvykų į Molėtus ir Tauragę aplankyti savo ir Gabrielės šeimų.
– Ar žinote, kaip sekasi Jokūbui dabar?
– Liepos mėnesį Jokūbas su tėvais skrenda į JAV. Pinigus beveik surinko, po apžiūros JAV jau tiksliai žinos operacijos datą ir galutinius kaštus. Naudodamasis proga noriu visų paprašyti, kas dar neprisidėjote, kad paaukotumėte pagal savo galimybes Jokūbui. Informaciją, kaip tai padaryti, galite rasti fondo internetiniame puslapyje www.jokubomelkunofondas.lt
– Beje, kuo bėgimas pajūriu, technine prasme, yra sunkus?
– Smėlis nėra stabilus pagrindas, be to, dėl skirtingų oro sąlygų keičiasi ir jo struktūra, jis gali suminkštėti, sukietėti, pasidaryti klampus. Ruošiantis bėgti ilgą distanciją smėliu, reikia įvertinti visus šiuos aspektus. Bėgti smėliu yra tikrai sunkiau nei kietu, stabiliu pagrindu, bet bėgti, kada šalia tavęs – jūros begalybė, yra kažkas neįtikėtino.
Tą dieną, kai bėgau 100 kilometrų pajūriu, iš ryto pasnigo, įdienojus oras atšilo, iš smėlio susidarė klampi masė.
Esant tokioms sąlygoms, kalbėti apie bėgimo techniką nėra prasmės, treniruočių tokiomis sąlygomis neturėjau. Kojos buvo visiškai šlapios. Tai buvo tiesioginė mano ir gamtos kova. Tą jausmą, kokį patyriau įveikęs 100 kilometrų tokiomis sąlygomis, sunku nupasakoti…
– Ar iki šiol bėgate ilgas distancijas pajūriu?
– Tokias ilgas – tikrai ne. Bet, žinoma, „prasibėgu“, ramiai bėgti pajūriu yra viena iš smagiausių mano treniruočių. Stengiuosi užsiimti labai įvairiu sportu. Man svarbiausia – judėti.
Nei atstumas, nei greitis, kuriuo bėgu, man nėra svarbu, svarbiausia – mėgautis kelione.
Sveikatingumas jau keletą metų yra mano gyvenimo variklis. Be sporto savęs neįsivaizduoju, o sportas mano gyvenime užima labai svarbią vietą. Gyvenu tam, kad būčiau sveikas ir laimingas, juk tai ir yra svarbiausia.
– Sakėte „Palangos tiltui“, žurnalo „Lietuvos pajūris“ turinio partneriui, kad Jus Palangoje nustebino tai, kad jauni palangiškiai stengiasi dėl Palangos ateities, jos kultūros, meno, naujų veiklų kūrimo. Ką turėjote omeny?
– Yra tikrai didelė jaunų žmonių bendruomenė, džiaugiuosi galėdamas vadinti juos visus draugais. Čia atvykus, Palangos jaunimas mane su Gabriele tiesiog įtraukė į visą įvykių sūkurį. Čia vyksta tiek daug visokių projektų, tiek daug veiklių žmonių, tai yra tikras fenomenas. Palanga iš visų miestų būtent tuo ir išsiskiria – aktyviu, vieni kitus palaikančiu, visada pozityviu jaunimu. Netgi ir pats esu įsitraukęs į kelis projektus. Į tokius, kuriuose niekada gyvenime nebūčiau manęs, kad dalyvausiu (šypsosi). Omeny turiu renginių organizavimą, o šiemet rugsėjo mėnesį organizuosime pirmąjį Palangos maratoną.
– Minėjote, kad dalis Jūsų šeimos gyvena Molėtuose, kita dalis – Tauragėje. Kodėl taip esate „išsibarstę“? Gal statotės naujus namus Palangoje, kad visiems būtų vietos po vienu stogu? O, beje, ar gyvenate svajonių būste Palangoje?
– Molėtuose gyvena mano tėvai, močiutės, krikšto tėvai, didelė dalis giminaičių. Tauragėje – Gabrielės.
Naujų namų Palangoje dar nestatome, bet ieškome, kurioje Palangos miesto savivaldybės dalyje mes norėtumėme gyventi.
Tikiuosi, kad atradus savo vietą čia, dažniau atvažiuos ir tėvai, nes kol kas, kad ir kaip bebūtų keista, bet tiek mano, tiek Gabrielės tėvus sunku prisikviesti (šypsosi).
– Kokie Jūsų planai šiai vasarai?
– Kalbant apie verslą, tęsti pradėtus darbus. Nieko juose itin keisti nežadu, turime stiprią komandą, judėsime į priekį tiek su įmone „Arsatrans“, tiek su maistinių grybų verslo vystymu.
Sportinius planus koreguoja uždarytas baseinas – planavau ir vis dar planuoju startuoti Lietuvos triatlono taurėje, kaip ir praėjusiais metais, tam intensyviai ruošiuosi. Neplaukiau jau septynis mėnesius, nežinau, kaip greitai pavyks atgauti jėgas baseine.
Galbūt pirmus Lietuvos triatlono taurės etapus praleisiu, bet antroje vasaros pusėje tikrai pasistengsiu atiduoti visas jėgas šiose varžybose.
Taip pat tikiuosi, kad drauge su palangiškiais išsikeltas planas suorganizuoti pirmąjį Palangos maratoną praeis sklandžiai ir sukursime naują kasmetinį sportinį renginį, kur sportininkai galės pasidžiaugti unikalia bėgimo trasa, kurios joks kitas miestas pasiūlyti negali.
– Ar pamatysime Jus Palangos politikoje?
– Nepriklausau jokiai partijai. Atstovaudamas žmonėms norėčiau turėti galimybę teikti tiesioginę naudą, gebėti keisti dalykus į gerą. Kol kas nežinau, kaip galėčiau tai padaryti. Jeigu kils minčių, kaip pagerinti palangiškių gerovę, tikrai stengsiuosi prie to prisidėti.
Niekuomet nesakau „ne“ naujiems dalykams ir naujoms patirtims. Ateitis parodys, ar mano gyvenimas pakryps į politiką.
Šis straipsnis pirmiausia pasirodė žurnale „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneryje
133,355 peržiūrų (-a)