Andrius Juškevičius.

Jeigu skaitytojas dar pamena šį tą iš skaitytų ar jam pasakotų pasakų pasaulio, tai sutiks, kad dauguma jų baigiasi žodžiais „ir ilgai, ir laimingai gyveno“ ar kažkaip labai panašiai. Pamenate, pasakose gali būti labai daug visokiausių nuotykių, atsitikimų, tiesiog neįtikėtinų įvykių, tačiau kai artėjant pabaigai viskas pamažu slopsta, nyksta ir nutyla, kai herojai įveikia savo aršius priešus (pamotes, raganas, burtininkus, drakonus ar slibinus), pabaiga beveik visur vienoda – „ilgai ir laimingai…“ Po to dedamas taškas, nes dar niekas-niekur-niekada neaprašė, kaip ten buvo „ilgai ir laiminai“. Nes nebūtų apie ką rašyti.
Konfliktai – ne tik pasakų ar kitokių literatūrinių (o taip pat kino, teatro, tapybos ar netgi šokio) kūrinių varomoji jėga. Konfliktai kasdien, kas minutę judina, klibina, varo visuomenę. Visus be išimties. Visas šeimas. Visus verslininkus. Visus samdomus darbuotojus. Visas partijas. Visus politikus. Netgi kiekvieną skruzdėlę. Nes taip surėdytas pasaulis, realybėje nėra „ilgai ir laimingai…“.
Kitas dalykas – kaip mes sprendžiame konfliktus. Dabar tą žodį taip madinga keisti į „iššūkius“, kai net menkiausias pirštelio pajudinimas tuoj apšaukiamas „iššūkiu“. Ar tai teisinga – spręskite patys. Taigi, kokie mūsų įgūdžiai, patirtis, išmintis bei išmanymas ir – galų gale, – vidinė kultūra sprendžiant konfliktus?
Čia verta šį tą prisiminti iš netolimos praeities, kai ypač garsiai, aštriai, aktualiai skambėjo visuomeninių konfliktų pagimdyti pasirinkimai. Juk aštriausią konfliktą, lemtingąjį „būti ar nebūti“ mes sprendėme Kovo 11-ąją. Nemanau, kad visi iki vieno aplinkui tada buvo už „būti Lietuvai“. Paradoksalu, tačiau pernai, artėjai tos Kovo 11-osios trisdešimtmečiui, varčiau senus, 1990 m. „Švyturio“ laikraščius ir ten neaptikau nė menkiausios žinutės apie lemtingąjį Atkuriamojo Seimo posėdį ir Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą. Tik 1990 m. kovo 20 d. tuometinis vienintelis Kretingos rajono laikraštis paskelbė AT deputatų kreipimąsi dėl vienybės. Argi tokia istorija neliudija, kad tuo metu buvo konfliktas tarp rajono valdžios, besilaikiusios senųjų įpročių viską kontroliuoti, leisti ar neleisti, ir demokratiniu keliu pasukusios visuomenės? Ir į tokį ar panašaus pobūdžio konfliktą patekusį laikraštį, vairuojamą tada dar buvusios „vienintelės teisingos ir protingos partijos“.
Persikėlus į mūsų dienas, į tą pačią Kretingos padangę, matome, kiek pačių sudėtingiausių konfliktų pagimdė kovido pandemija – sunku būtų visus surašyti. Bemaž kiekvienas savo kailiu patyrėme ar vienokį, ar kitokį jos sukeltą konfliktą. Sprendėme ir sugalvojome jų sprendimo būdus. Vieni gal ir geri, beveik tobuli, kiti – nevykę ar bent jau abejotini. Taip yra, nieko nepakeisi. Tačiau kai pandemijos sukeltų konfliktų sprendimus pasiūlo politikai, visuomenė neišvengiamai suklūsta, tokiems sprendimams neišvengiamai kelia didesnius reikalavimus. Juk kalba politikas! Ir kai iš jų lūpų pasigirsta samprotavimai, kaip į Kretingą iš Klaipėdos neįsileisti ten gyvenančių, bet galimai užsikrėtusių darbuotojų, žmonių diskusijos neišvengiamos. Tik kažkaip pro pirštus daugeliui prabėgo viena detalė – asmens politinė kultūra ir amžinasis priesakas „nemeluok“.
Žinia, politikams keliamas reikalavimas dėl interesų konfliktų. Jie patys privalo juos deklaruoti, o žinant ar dar tik jaučiant, kad tokie gali kilti, privalo nusišalinti nuo sprendimų priėmimo. Taip reikalauja demokratijos principai. Klasikinis tokio „nusišalinimo“, tačiau sau asmeniškai labai naudingo sprendimo priėmimas buvo ekspremjero Sauliaus Skvernelio keliuko į jo namus istorija. Nors žiniasklaida labai išsamiai aprašė, kokiais būdais ir kas veikė „stumdamas“ visų užmiršto ir tik keliolikai mažos gyvenvietės šeimų reikalingo keliuko asfaltavimą, konfliktas buvo užgesintas, o finalas – kaip pasakos pabaigoje „ilgai ir laimingai…“
Net keista, kaip dažnai keliukai tampa konfliktų priežastimi. Lyg kas būtų taisyklę tokią sugalvojęs ar specialiai „įsūdęs“ į politikų kasdienybę. Pasirodo, Kretingoje netgi nykus lauko keliukas gali pačiam merui koją pakišti. Tiesą sakant, jau pakišo. Yla, tiksliau – galbūt padėka rinkimų rėmėjams ir interesų konfliktas, lenda iš maišo. Kaip išsispręs konfliktas? Ar bus, kaip pasakose, „ilgai ir laimingai…“, ar Tarybos politikai laikysis politinės etikos principų ir bandys išryškinti kuo daugiau mero interesų konflikto detalių?

 571,178 peržiūrų (-a)

67% LikesVS
33% Dislikes