Mes rūšiuojame. O gal ne?

Savivaldybės interneto svetainėje šią savaitę paskelbta informacija apie jau dešimtus metus vykdomą akciją „Mes rūšiuojame“. Šis nacionalinis aplinkosauginis projektas vertas dėmesio ir pagarbos, pritarimo ir aktyvaus dalyvavimo jame, tačiau kartu kelia ir daugybę klausimų. Nemaža jų dalis – gana nepatogių.
Jeigu tai tik akcija – ar tai neprimena atrakcijos? Akcija, kaip atrakcija, atėjo ir praėjo. O problemos taip ir liko. Trumpą laiką apie tai pakalbėjome, gal kažkiek renginėlių kažkur įvyko, o po to – vėl tyla. O atliekų kalnai kaupiasi kasdien, nepripažindami jokių akcijų-atrakcijų.
Kalbėjimas apie atliekų rūšiavimą vis dar orientuojasi į žmones, jų bendruomenes. Skambiais žodžiais galime sakyti, kad vienas atliekų rūšiavimo tikslų – suburti visas Lietuvos bendruomenes, kurioms rūpi kurti atsakingą, aplinką tausojančią visuomenę. O kaip įmonės, bendrovės? Kiek jos rūšiuoja, tausoja, įgyvendina įvairius ilgalaikius aplinkosauginius projektus?
Nesenas „Grigeo“ pavyzdys Klaipėdoje liudija, kad atsiradus bent menkiausiai galimybei galima nebaudžiamai teršti aplinką, netgi taip saugomas Kuršių marias, tuo pasinaudojama ir naudojamasi tol, kol nenutveria už rankos. Aišku, negalima nepaminėti, kad šalyje nemaža dalis įmonių įvairiais būdais dalyvauja atliekų rūšiavime. Tinklalapis „mesrusiuojam.lt“, kurio informaciją skelbia ir Kretingos rajono savivaldybė, rašo, kad elektros ir elektronikos įrangos rūšiavime dalyvauja 1586 įmonės. Jos surinko 670 t elektronikos įrangos atliekų (tik nepatikslinta, per kiek laiko tai padaryta). Autoservisai tvarko naudotas alyvas, degalus, tepalus, oro filtrus, paruošia tai pridavimui tolesniam perdirbimui.
Bendrovės ar individualios įmonės, legaliai užsiimančios automobilių ardymu, renka, rūšiuoja neigiamą rinkos vertę (t. y. niekam nereikalingas) turinčias plastiko ir kitas mašinų detales.
Šie ir panašūs pavyzdžiai apima tą pramonės sritį, kur naudojamos medžiagos ar jų gaminių atliekos bene labiausiai pavojingos aplinkai. Atrodytų – tai ir nekelia jokių abejonių. Tačiau, kaip teko pastebėti, nekalbama ar mažiausias dėmesys kreipiamas į maisto pramonę, kurios sukuriamos atliekos yra vienos pavojingiausių netgi pasauliniu mastu.
Kodėl? Ogi bemaž visą maisto pramonės produkciją mes perkame įpakuotą, o pakavimui naudojamas ne kas kita, o plastikas.
Ne taip seniai buvo uždrausti vienkartiniai plastikiniai puodeliai, šiaudeliai, vienkartiniai indai. Sakyčiau – tai tik lašas plastiko jūroje, o ir tas lašas toli gražu nebuvo pats didžiausias. Bet ir tai neblogai, nors paguoda – menkutė. Blogai, kad iki šiol niekur, jokiame lygyje nekeliamas klausimas, o ką daryti su sunkiai aprėpiamais plastikiniais maisto pakuočių kalnais. Kada jų atsisakysime?
Sakykime, perki 150 g pjaustyto sūrio – gauni bent 20 g plastiko. Perki 200-300 g dešros – gauni tuos pačius bent 20 g plastiko. O mažesnėse (ypač kaimo) parduotuvėse, kur šaldytuvų ir specialių vitrinų nepastatysi dėl vietos stokos, prekiaujama fasuota šviežia mėsa – kiauliena, jautiena, vištiena. Mėsos ar paukštienos vienos plastiko pakuotės svoris siekia ar ne keliasdešimt gramų. Panašių įvairaus maisto pakuočių pavyzdžių būtų galima vardinti dar daug.
Kartą kilo mintis pasiteirauti didžiųjų maisto gamintojų – pienininkų, mėsininkų, kokie įvairiose bendrovėse yra per metus pas juos sunaudojamos plastikinės pakuotės mastai. Atsakymo nebuvo jokio. Iš niekur. Kai taip slepiama informacija, kyla visokios mintys. Galbūt, atskleidus, kiek plastikinės pakuotės tonų sunaudoja koks nors „Žemaitijos pienas“ ar „Kaišiadorių paukštynas“, konkurentai sužinos svarbias komercines paslaptis? O gal tiesiog nepatogu pasakyti, kiek tonų jų panaudoto plastiko mes priversti rūšiuoti, nešioti į specialius plastiko konteinerius?
Dabar jau daugelio naudojami plastiko ir kitų pakuočių atliekų konteineriai yra neabejotinas gėris. Po truputį įsibėgėja tekstilės rūšiavimas, net kaimiškose vietovėse atsiranda jai skirti specialūs stacionarūs konteineriai. Metalo supirkėjai ir šiaip graibsto bet kokius metalinius daiktus, moka brangiausiai, todėl metalų niekas bet kur nebemėto. Nebemėto ir liaudiškai vadinamų „bambalių“, nes Lietuva fantastiškai greit išsprendė plastikinių butelių surinkimą, tapo vos ne pavyzdžiu visai Europai. Deja, dar tik pirmieji nedrąsūs bandymai rinkti buityje panaudotą aliejų, kol kas jis pilamas į kanalizaciją. Ar ne vandens tiekėjai turėtų dėl to labiausiai nerimauti ir Vyriausybei, Aplinkos ministerijai teikti pasiūlymus, kaip įveikti šį blogį?
O kas ir kada spręs ir išspręs masinį plastiko naudojimą maisto pramonėje? Pastebėkite, kaip 2-3 asmenų šeima į vadinamus geltonuosius konteinerius per mėnesį prirenka tiek plastiko ir pakuočių atliekų, kad konteinerio dangtis sunkiai užsivožia.
Klausimas atviras: kada maisto pramonė atsisakys plastiko pakuočių, kada su paprastos varškės gabalėliu nebegausi bent 15 gramų plastiko?

 749,750 peržiūrų (-a)