Kovo 11-osios išvakarėse jubiliejinį 70-metį atšventęs kretingiškis, pirmasis Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinės vadas Stasys Srėbalius teigia, jog didelį šaulių patriotiškumą, nuoširdų atsidavimą Tėvynei bei jos žmonėms lemia ne tik pilietinės pareigos supratimas, bet ir vyresniųjų vadų pavyzdys bei noras kuo glaudžiau suburti šaulių bendruomenę bendram darbui – ginti savo kraštą.
„Anuomet atrodė, kad taip reikia. Reikia atkurti prieškariu puikiai gyvavusią Šaulių sąjungą. Sužinojęs, kad Lietuvoje tai jau daroma, nedelsdamas susisiekiau su Kaune sąjungą jau pradėjusiais atkurti žmonėmis, kurie paaiškino, kokie reikalingi dokumentai bei ką reikia daryti. Ir jau 1989-ųjų liepą tapau šauliu. Bradėjus Kretingoje burti bendraminčių grupelę, kurioje pirmiausia buvo geri draugai, jautėsi šioks toks nerimo jausmas. Juk šalia dar tebebuvo sovietinės armijos kariai. Tačiau jautėme ir tai, kad pergalė bus mūsų pusėje. Be to, daug galvoti apie kažkokią baimę, kad kažkas gali atsitikti blogai, nebuvo laiko. Darbo visi turėjome daug. Kalbinome žmones stoti į Šaulių sąjungą ne tik Kretingoje. Važinėjome po kaimus, užeidavome ir į visiškai nepažįstamų žmonių namus. Dažniausiai mus mielai priimdavo, tačiau pasitaikydavo atvejų, kai ir išvarydavo lauk ar ba net pro vartus neįsileisdavo“, – prisiminimais dalijosi S.Srėbalius.
Pirmoji Kretingoje įkurta šaulių kuopa vadinosi „Aušros“ kuopa. Anot S.Srėbaliaus, taip ji buvo pavadina ilgai pavadinimo negalvojans, spontaniškai, nes jis pats anuomet gyveno Aušros gatvėje.
„Kaimynais buvę 7 draugai ir tapome pirmaisiais kretingiškiais šauliais. Vėliau prie mūsų prisijungė daugiau žmonių ir netrukus mūsų jau buvo apie 60. Dar vėliau susibūrė Darbėnų, Salantų, Kartenos vyrai, o dar po kiek laiko kuopos atsirado Telšiuose, Skuode, Plungėje, Mažeikiuose“, – pasakojo jubiliatas.
Pasak S.Srėbaliaus, Sausio 13-osios įvykių metu šauliai buvo bene vienintelė realesnė jėga, galėjusi pasipriešinti sovietiniams kariams, jei to būtų reikėję. Mat policijos pajėgos, kurių, beje, beveik ir nebebuvo, buvo išsiųstos į Vilnių, Lietuvos kariuomenės visai nebuvo, o palaikyti tvarką bei rimtį reikėjo.
„Tuo laikotarpiu mūsų pagalbos paprašė klaipėdiškiai. Saugojome miesto meriją. Jokių ginklų, suprantama, neturėjome. Nešiojomės kas ką turėjome – metalinius strypus, lazdas ar dar ką nors. Tačiau susidurti su kokius nors sovietinių karių pasipriešinimu neteko. Viskas praėjo ramiai“ – sakė S.Srėbalius, pridurdamas, jog daugiau nerimo buvo vėliau, kai vyko pučas.
„Tada tikrai nežinojome, kuo viskas baigsis, nors ir tikėjome, kad Lietuva bus laisva. Prisimenu, buvo žmonių, kurie siūlė man pasislėpti, kvietė jų namuose pagyventi, kol viskas nurims. Tačiau kažkaip nesiryžau tuo pasinaudoti, kažkaip ir nesinorėjo. Maniau, kad jei jau darau tai, kas mano nuomone yra tesinga, tai slėptis nėra jokios prasmės“, – patikino S.Srėbalius.
Po visų politinių įvykių prasidėjo didžiausias Šaulių sąjungos tvirtėjimo laikotarpis, kuriame S.Srėbalius itin aktyviai dalyvavo. Pasak pašnekovo, daug ko trūko – ir uniformų, ir įvairių darbo priemonių. Todėl teko atiduoti ne tik daug laiko, bet ir asmeninių lėšų.
„Tuo metu buvau vienas iš pirmųjų rajono verslininkų, įkūręs kooperatyvą, kepėme duoną. Jis, beje, buvo labai populiari, žmonės ją mėgo. Tik, va, su alaus darykla nepavyko. Bet ne dėl šiaip nesėkmės. Esu ir dabar įsitikinęs, kad ji buvo padegta, nes dėl vadovavimo šauliams ne kartą teko išgirsti ir grasinimų, gąsdinimų. Tad supleškėjo ir darykla, ir visa joje buvusi įranga“, – prisiminė S.Srėbalius.
Šaulių gretoms Žemaitijoje pagausėjus iki kelių tūkstančiu, buvo suformuota ir Žemaitijos rinktinė, kurios pirmuoju vadu tapo S.Srėbalius. Pasak jo, viskas sekėsi puikiai, žmonių ne tik netrūko, bet jų vis gausėjo. Sąjungos nariai patys apsirūpindavo uniformomis, kitais dalykais.
„Pavyzdžiui, Kretingos kuopa turėjo ir savo vėliavą, kurią įsigijo už nuosavas lėšas. Tačiau kur ji yra dabar, vargu ar kas gali pasakyti. Bent jau dabartinis kuopos vadas tikrai nežino“, – apgailestavo S.Srėbalius.
Vadovauti Šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinei S.Srėbaliui teko iki 1999-ųjų. Priėmus naujus teisės aktus Šaulių sąjunga tapo pavaldi Krašto apsaugos ministerijai. Tačiau svarbiausia tai, kad rinktinių bei kuopų vadus buvo nuspręsta skirti, bet ne rinkti, kaip buvo iki integracijos į bendrą gynybos sistemą.
„Dabar vadus paskiria naišku pagal kokius kriterijus. Kalbant apie Kretingą ar Žemaitijos rinktinę, nei vadai nepažįsta eilinius šaulius, nei pastarieji vadus. Kitaip tariant, nebėra to glaudaus tarpusavio ryšio, kuris yra labai svarbus. Ypač tai svarbu buriant jaunuosius šaulius, kuriems reikia kur kas daugiau nei tik žygiuoti po aikšte, kas dabar pavadinama užsiėmimais. Vien tik žygiavimu sudominti jaunuolį, kad jis panorėtų tapti šauliu, nepavyks niekaip“, – savo nuomone dalijosi S.Srėbalius.
Išsiskyrus S.Srėbaliaus ir naujųjų Šaulių sąjungos vadų nuomonėms, kretingiškis išėjo į atsargą, tačiau Šaulių sąjungos nepaliko. Ir dabar jis aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, paprašytas visada suskumba padėti, pamokyti.
„Kad ir kas benutiktų, kad ir kaip beatrodytų Šaulių sąjunga, aš visada liksiu ne tik jos kųrėjas Kretingos apylinkėse, bet ir ištikimas narys“, – užtikrino S.Srėbalius.
3,253 peržiūrų (-a)