Baigiantis 1955 m. sausio mėnesiui, Kretingos rajono laikraštis „Stalinietis“ sausio 29 d. rašė apie vis pasikartojančias gyvenimo problemas. Nauja būtų nebent tai, kad grėsmingai nuskambėjo žinia apie rajono žmonių vangų ruošimąsi respublikinei dainų šventei. O juk mums visada atrodė, kad Dainų šventė – tai „šventė iš širdies“. Matyt, 1955 m. buvo dar ne taip.

J. Pačys žinutėje „Suaktyvinti choro veiklą“ rašė, kad pastaruoju metu Darbėnų apylinkės choro ratelį lanko vis mažiau žmonių, nors pradžioje į repeticijas ateidavo po 30-35 žmones. „Tačiau paskutiniu metu šio ratelio veikla apsnūdo. Į repeticijas ateina vos 10-12 žmonių. Visai nustojo lankytis Darbėnų kooperatyvo pirmininkas Katkus ir jo darbuotojai. Nedalyvauja repeticijose mokytojai Šeškauskienė, Šiaudvytienė, Čepauskytė, Galdikas ir kiti. Iš 10 MTS darbuotojų – choro dalyvių šiuo metu į repeticijas nebeateina nė vienas. Tas pat ir su ligoninės darbuotojais. Įdomu, kodėl šiam svarbiam darbui neskiria reikiamo dėmesio minėti darbuotojai bei įstaigų vadovai? Kaipgi atrodo MTS darbuotojams ir komjaunimo organizacijos sekretoriui drg. Astrauskui, kad repeticijų nelanko jų darbuotojai? Su tokia padėtimi taikstytis negalima. Choro ratelio veiklą būtina kuo greičiau atgaivinti ir visu rimtumu ruoštis artėjančiai dainų šventei.“

Trumpose žinutėse buvo pagirti gerai dirbantys Žemaitės kolūkio kalviai Alfonsas Beniušis ir Antanas Mikalauskas: „Jie savo užduotis kasdien įvykdo ir žymiai viršija“. Žinutės autorius A. Šlyžius nurodo, kad šie kalviai vadovaujasi šūkiu „Laiku ir gerai atremontuoti visą visuomeninį žemės ūkio inventorių ir mašinas“. Tarytum be tokio šūkio darbuotojai dirbtų prasčiau.

Kita žinutė – apie „Piliakalnio“ kolūkio laiškanešę S. Gedgaudaitę, kuri kiekvieną dieną pristato kolūkiečiams laikraščius bei kitą korespondenciją.

Galima pastebėti, kad tų metų sausį laikraštis ypatingai daug dėmesio skyrė kino reikalams. Apie tai rašėme jau anksčiau, o sausio 29 d. kino demonstravimo ir kino meno reikšmei vėl skiriami dideli laikraščio plotai. Matyt, kaimiškoms vietovėms kinas buvo vienintelė pramoga ilgais žiemos vakarais, tad ši tema buvo lyg „amžina“.

Jau pirmajame puslapyje didelėje publikacijoje „Tarybinis kinas“ dėstoma, koks jis svarbus ir reikšmingas „darbo žmonių komunistiniame auklėjime, tai viena iš masiškiausių, įtikinamiausių, labiausiai prieinamų plačiosioms darbo žmonių masėms meno formų. Tarybinis kinas auklėja tarybinius piliečius beribio atsidavimo Komunistų partijai ir Tarybinei vyriausybei dvasia, meilės ir ištikimybės savo tėvynei dvasia, rodo teisingo gyvenimo kelius, kovoja prieš žalingas kapitalistinio gyvenimo liekanas darbo žmonių sąmonėje“.

Tokią publikacijos citatą vertinant šių dienų požiūriu, tai – klasikinis sovietinės propagandos reikalavimų pavyzdys. „Beribis atsidavimas“ vienintelei partijai, vyriausybei, „teisingų gyvenimo kelių“ rodymas, „kova su ne sovietinio mąstymo liekanomis“ žmonių sąmonėje – tai yra propagandos, kuri pusę amžiaus buvo skiepijama Lietuvoje, tikslai. Kita vertus, publikacijoje nieko neslepiant rašoma, kad kinas yra „galinga agitacinio darbo priemonė“. Taigi, iškeliami ne kino kaip meno rūšies privalumai, ypatumai, ne būtinybė vertinti kino filmą kaip meno kūrinį, tačiau tik propagandos ir agitacijos galimybė.

Toliau publikacijoje – kino demonstravimo pasiekimai Kretingos rajone ir Palangoje. Pažymėta, kad kino stacionarai veikia Palangoje ir Kretingoje, artimiausiu metu stacionarus kino demonstravimas pradės veikti ir Kartenoje. Kitur rajone yra kilnojamo kino galimybės, nustatyti keturi jo maršrutai per įvairias gyvenvietes. (Anksčiau buvo rašyta, kad tą kilnojamą kiną po rajoną tampydavo su arkliuku).

Tačiau kino demonstravime yra trūkumų, be jų neapsieisi. Rajono gyventojai rašė „Staliniečio“ redakcijai, kad kilnojamo kino grafikai griūva, žiūrovai laukia nesulaukia kino, pati demonstracija blogos kokybės, nes filmai trūkinėja, o neretai ji išvis nutraukiama nuo pusės filmo. Nurodomos „tikrosios“ blogybės: „Su kino mechanikais nevedamas joks auklėjamasis darbas, jie neinstruktuojami, nejaučia atsakomybės jausmo už kino filmų demonstravimo kokybę, o kai kada visai neatvyksta demonstruoti filmo į nurodytą vietą pagal maršrutą“. Didžiausias tokios netvarkos kaltininkas – Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas kinofikacijos reikalams drg. Meškauskas. Kino mechanikai nedalyvauja socialistiniame lenktyniavime, prastai techniškai paruošti, neperduoda vienas kitam savo patyrimo ir pan. O dar pažymėta, kad prieš kino filmo demonstravimą reikėtų ir pakalbėti apie filmą, „turinį paaiškinti“. Kitaip sakant, prieš propagandinį filmą žiūrovams dar reikėtų ir propagandos žodžiu.

Dėl prasto kino demonstravimo vandens ant to paties malūno žinutėje papylė ir L. Yla, matyt, iš Darbėnų. Jis parašė, kad vidurinės mokyklos mokiniai džiaugsmingai sutiko žinią apie būsimą filmo demonstravimą. Deja, kinas neatvažiavo, ir tai – jau ne pirmą kartą. Žiūrovai taip ir nepamatė „puikaus“ filmo „Rajkomo sekretorius“. Autoriaus nuomone, „tokia svarbi auklėjimo priemonė, kaip kinas, privalo būti išnaudojama pilnai ir teisingai“. Gaila, neparašė, kaip kiną galima išnaudoti „teisingai“.

Mūsų laikmečio vertinimu, įdomi ir gana iškalbinga publikacija liudija apie to meto realijas: kaimo žmonės nesidrovėdavo savo gyvulius ir paukščius paganyti kolūkių nusavintuose laukuose, taip būdavo iš dalies sunaikinami pasėliai. Kovojant su tokiais dalykais, 1955 m. sausio 11 d. Sovietų sąjungos aukščiausiosios tarybos prezidiumas išleido įsaką, numatantį įvairias baudas už pasėlių nuganymus. „Tai, kas sukuriama kolūkiečių ir tarybinių ūkių darbininkų darbo pastangomis per ilgą laiką, neretai nebaudžiamai naikinama, o su tuo visai nekovojama“.

Tad įsake nurodyta: „Nustatyti, kad gyvuliai ir paukščiai, priklausantieji kolūkiečiams, darbininkams, tarnautojams ir kitiems piliečiams, įmonėms, įstaigoms ir kitoms organizacijoms, ir nuėdę pasėlius bei padarę žalą sodiniams kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose ir kituose valstybiniuose bei visuomeniniuose ūkiuose, šių ūkių yra sulaikomi iki tol, kol gyvulių bei paukščių savininkai atlygins padarytą žalą“.

Įsakas nustatė, jeigu už pasėlių nuganymą gyvuliai, paukščiai sulaikomi pirmą kartą, skiriamos tokios piniginės baudos: už ožką, avį, kiaulę, veršelį – po 25 rublius už vienetą; už suaugusius galvijus, karvę, kupranugarį, arklį – po 50 rublių už vienetą; už paukščius – po 5 rublius už vienetą. Jeigu toks gyvulys ar paukštis sučiumpamas antrą kartą – baudų dydžiai dvigubėja.

Maža to. Jeigu tyčinė žala pasėliams, sodiniams padaroma didesnio masto, stambi žala, „nusikaltę asmenys teismo sprendimu baudžiami nuo 6 mėnesių iki vienerių metų pataisos darbų arba jiems atimama laisvė nuo vienerių ir dvejų metų“.

Toks „gyvenimas“ buvo sovietų socialistinėje santvarkoje.

 11,543 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes
One thought on “Stalinizmo totalitarizmas suiminėdavo net gyvulius ir paukščius”
  1. Proto turėkit tokias nesąmones rašyt. Negalit sovietmečio pamiršt??

Comments are closed.

TAIP PAT SKAITYKITE