Projektas „How to survive in nature po Erasmus+ vėliava. Maršrutas jau kitas: Kartena-Lisabona-Beja (Beža)-Kartena.
Sekmadienis. Kol kas tai Kartena-Lisabona-Beja (Beža). Mūsų komanda (pradinukų anglų k. mokytoja Milda Narkienė, geografijos mokytoja Rūta Trakienė ir aš, rusų k. mokytoja Jūratė Lisauskienė) daugiau kaip po 15000 žingsnių nukulniavom (čia tarp skrydžių, nes tikrai nėjom pėsčios visą kelią). Mano kolegė Milda 40 žingsnių daugiau, nes buvo priversta atnešti man kavos, nes pagrasinau, kad be jos nepajudėsiu iš vietos. Kol Lisabonoj rinkosi projekto partneriai, apturėjom labai gerą pasivaikščiojimą po Lisaboną. Išskirtinė istorija, išskirtiniai pastatai, išskirtiniai žmonės… Galėčiau pasakyti – tautų katilas. Pas mus tokią įvairovę pamatysi gal tik didmiesčiuose, ir tai kažin. Ir vieni kitiems netrukdo, ir visokių fobijų nesimato. Bent jau iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Na, mes irgi mokomės.
Pirmadienis. Dienos atstumai mažesni – tik 10333 žingsniai. Užtai apsilankėme net trijose mokyklose, tiksliau mokykla kaip ir viena, bet susideda iš trijų dalių: pradinė, progimnazija, gimnazija (čia išvertus į mūsų švietimo sistemą). Stebėjom, kaip darniai komandomis dirba mokytojai, susikooperavę 3-4 mokomieji dalykai. (Čia taip nejučia vėl grįžom prie UTOPINĖS SVAJONĖS, kad mūsų švietimo šulai parašytų tokias REALIAI suintegruotas programas, kad mokytojui berūpėtų tik metodai…) Smagu buvo pasižiūrėti, kaip dirba mokiniai per pamokas. Išskirtinai svarbus patyriminis mokyma(s)is. Ypač tiems, kuriems su akademiniais pasiekimais „ne ką“. O problemos tokios pačios, kaip ir mūsų: motyvacija, specialieji poreikiai, mokytojų trūkumas, … Ir vėl tautų katilas – toks kalbų margumynas klasėje, kad mokytojui, norint išaiškinti temą, vien googl.translate neužtenka – prisireikia ir visų rankų pirštų, ir mimikos, ir gestų, ir dar galai žino ko… Neišvengiama ir pabėgėlių iš Ukrainos (ir ne tik) tema – į vieną iš klasių ką tik atėjo 2 mergaitės – viena iš Ukrainos, kita iš Afrikos nepamenu, kurios šalies). Ir, žinoma, abi nekalba portugališkai. Bet užduotis abi jau atlikinėja. Kaip? Nė neklauskit… Vaikai susikalba lengviausiai.
Antradienis. Net keista – mažėja žingsnių – tik 8629. Važiuojam prie Atlanto vandenyno. Šeimininkų vadovas Sergio pažadėjo tikrą išlikimo gamtoje pamoką. Mudvi su Milda ramios, nes geografijos mokytoja Rūta ištrauks mus iš visų situacijų. Tikėkimės, vandenynas nenusineš mūsų su atoslūgiu ir vakare grįšim su naujais įspūdžiais ir naujomis patirtimis…
Grįžom. Nenusinešė. Atlantas. Bet pirma buvo miškas, skautų vadovai ir išlikimo pamokos. Išmokom taisyklingai laikyti peilį, kad darant įvairiausią stovyklinę įrangą (nuo palapinės kuoliuko iki priedangų statymo), nesusižeistume ir nenukraujuotume, kol, mojuodama švyturėliais atlėks greitoji (cha – vidurin miško, kur nėra ryšio, arba telefonas išsikrovė…). Vadinasi, visų pirma – pirmoji pagalba. Na, o po to ir šaukštą galima išsidrožti – juk reiks kuo nors košę kabinti, kai galų gale išsivirsi… Bandėt ugnį įkurti kada nors? Ne, ne – ne degtukais, ne žiebtuvėliu ir net ne degiuoju skysčiu. Akmenukais, pagaliukais, žolytėm… mums pavyko.
O Atlantas…. yra Atlantas… Krykštavom, braidėm, kabarojomės, ragavom… Išvada – vanduo sūresnis nei Baltijos, ir tinkamesnis agurkams raugti. Ir druskos išnykimo vajų Lietuvoje būtų galima išspręsti. Dieną prie vandenyno užbaigėm grupės meditacija.
Trečiadienis. Opa – 18491 žingsnis!!! Paskutinė diena – įtempta – namų darbų pristatymas, naujų užduočių formulavimas, paskutinio susitikimo ir ataskaitų aptarimas. Tema Portugalijoje – GAMTA, LITERATŪRA IR RAŠTINGUMAS. Pritaikyta gimtosioms kalboms, bet tinka ir užsienio kalboms. Kaip panaudoti gamtą mokinių kūrybiškumui, raštingumui ugdyti. Kaip susieti tai, ką matai su tuo, ką skaitai. Mokytojai tai fantazija nesiskundžia, o štai mokiniams kartais striuka, nes „viską gali rasti google“, tai kam galvoti (pažįstama situacija?)?
Išalksta ir mokytojai. Tikitės greito maisto? Be reikalo – teko važiuoti į ūkininkų sodybą patiems duonos keptis (džiaugėmės, kad dar ne kokią vištą nusikirsti ir pasiruošti). Žinot, kad šis procesas netrumpas, tad, kol užmaišyta duonelė kilo, o paskui pašauta krosnin kepė, gavom jau pagaminto kaimiško valgio iš žirnių, mėsos, bulvių – beveik kaip Lietuvoj… Ir dar grožėjomės fantastiškais peizažais (štai iš kur tie žingsniai)… Jei A.Baranauskas būtų gyvenęs čia, tai būtų parašęs ne „Anykščių šilelį“, o ką nors panašaus į „Pavasarį Bejoje“.
Ketvirtadienis. 9856 žingsniai. Atsisveikinimai visada būna jautrūs – ir išsiskirti gaila, ir namo jau norisi. Linkim vieni kitiems sėkmingo sugrįžimo, Covido ir Rusijos karo prieš Ukrainą pabaigos.
Paskutinis susitikimas laukia gegužės pabaigoje – birželio pradžioje pas mus, Lietuvoje. Ruoškis, Kartena – garbės reikalas, kad mokytojai iš Portugalijos (Beje), Slovėnijos(Celja), Rumunijos(Ploiesti) ir Turkijos (Stambulas) parsivežtų kuo gražiausius įspūdžius. Jiems visiems tai bus pirmas kartas Lietuvoje, vadinasi, mes patapsim neoficialia, niekur neskelbta KULTŪROS SOSTINE…
Jūratė Lisauskienė
Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro rusų k. mokytoja ir projekto koordinatorė
21,277 peržiūrų (-a)