Grūšlaukė – kaimas įsikūręs Darbėnų seniūnijoje, Kretingos rajone. Kokia pavadinimo kilmė? Dar 1961 m. Lietuvos kalbininkas Stasys Skrodenis yra užfiksavęs Grūšlaukės gyventojos Karolinos Rašinskienės (g. 1902) pasakojimą, kuris laikomas šio pavadinimo kilmės šaltiniu: „Buvo grūšių miškas. Kitas niekas nebuvo – grūšiai ir grūšiai, įvairiausių grūšių. Nu, mat, užėjo tokie laikai, žmonės sugalvojo: „Kam čia grūšių reikia tiek laikyti? Reikia išskinti“. Grūšius nuskynė ir ryžos statyti namus. Išsistatė miestelis. Nu kaip tas pavadinimas dabar bus? Grūšių miškas buvo, o išskynus pasidarė grūšių laukai. Tegul bus Grūšlaukis! Grūšlaukio pavadinimas iš to ir yra“. Kaimo bendruomenės pirmininkas Leonas Jazbutis papildo mintį, kad jau daug metų kalbininkai Grūšlaukį pakeitė į Grūšlaukę. Todėl nekyla nuostaba, kad šiame krašte nuo 2010 m. per Šv. Mato atlaidus švenčiama jau tradicija tapusi Grūšių šventė. Šiais metais ji vyks rugsėjo 25 d., sekmadienį.
Pirmuosius susibūrimus, pasivaišinimus kriaušių pyragu iniciavo vietos verslininkai Edita ir Vytautas Paulauskai, o nuo 2013 m. jie oficialiai tapo Grūšių švente. Anksčiau E. Paulauskienė yra pasakojusi laikraščiui „Švyturys“ apie idėjos sumanymą: „Viena mūsų parduotuvės pardavėjų atvažiavo iš Žagarės ir iš Vyšnių šventės atvežė pyrago ir uogienės. Tai taip „baltai“ užpavydėjau, kad nusprendžiau, jog ir mes galime po šv. Mato atlaidų neskubėti išsiskirstyti namo, o susibėgus pasikalbėti, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais. Ir taip kiekvienais metais ką nors prasimanydavome. Mūsų atlaidai rudenį, prinokusios kriaušės, tai taip ir gimė idėja, kad turėtų būti Grūšių šventė“.
Leonas Jazbutis pasakoja, kad iš pradžių ši šventė buvo paprasta, be palapinių, vaišių, koncerto, tačiau kiekvienais metais šventės konceptualumas augo. Kartu su bendruomene išsigrynino jau tradicija tapusius apdovanojimus – diplomai įteikiami naujagimiams, naujakuriams ir jubiliatams nuo 50 metų. Bendruomenės pirmininkas priduria, kad kartais renkama gražiausia Grūšlaukės kaimo sodyba, tačiau tam reikia įdėti labai daug darbo: „Neužtenka ateiti vieną kartą sodybos pažiūrėti. Reikia ir pavasarį, vasarą, rudenį stebėti, kad nebūtų specialaus dabinimo prieš komisijos atėjimą. Graži sodyba turi būti visais metų laikais“. Pašnekovas tikina, kad jeigu nebebus karantino, kitais metais šią tradiciją būtinai sugrąžins.
Grūšių šventės simboliu jau yra tapęs kriaušaitės sodinimas keturių gatvių sankryžoje esančiame skverelyje. Kiekvienais metais ją sodina kraštui nusipelnęs žmonės. L. Jazbutis prasitaria, kad šiais metais tai atliks pagrindiniai šventės rėmėjai Airidas Viskontas ir Saulius Vaičiulis. Be abejonės, visų dalyvaujančių šventėje lauks ne tik koncertas, bet ir medžiotojų klubo „Lūšis“ gaminama šiurpa. Anot Leono, kad ir kiek kartų bandė sužinoti šio patiekalo receptą, tačiau paslapties neišdavė.
Nors Grūšlaukės kaimo bendruomenė daugiau nei metus neturėjo nei meno vadovo, nei kultūros skyriaus vedėjo, tačiau, kaip patys sako, tikriausiai kraujyje esantis užsispyrimas leido išgyventi ir visiems bendruomenėje susiorganizuoti renginius. Kartu L. Jazbutis džiaugiasi, kad nuo rugpjūčio prie jų bendruomenės kultūrinių, meninių veiklų, kurios dar labiau apjungtų žmones, prisijungė kultūros skyriaus vedėja Giedrė ir meno vadovas Donatas. Pokyčiai akivaizdūs – jau dabar vyksta naujo ansamblio, teatro klubo formavimas, žemaitiškų pjesių atsirinkimas spektakliui statyti ir t.t. Leonas sako: „Reikia su entuziazmu suburti bendruomenę, o šie jauni žmonės visa tai turi, maža to, jie yra vietiniai. Turėjom anksčiau ir ansamblių, bet neturėjom vietinio žmogaus, o atvažiuojančius. Nevietinis atbuvo savo darbo valandas ir išvažiavo, o vietinis ir vakare į sodybą gali užsukti“.
Bendraujant su bendruomenės pirmininku Leonu, M. Valančiaus viešosios bibliotekos Grūšlaukės skyriuje dvidešimt dvejus metus dirbančia bibliotekininke Birute, naująją Grūšlaukės kultūros skyriaus vedėja Giedre, tampa akivaizdu, kad šis kraštas išsiskiria užsispyrimu bei tautinio paveldo puoselėjimu. Birutė sako: „Mano galva nuolat užimta įvairiais etnokultūriniais renginiais. Per karantinus galva dar labiau prisipildė idėjomis. Tas kaukių dėvėjimas, negalėjimas niekur išvažiuoti, pasirodyti – visa tai dusina. Neužilgo susitiksiu su etnologe iš Platelių pasitarti dėl Žemaičių kalbos metų, tautinių kostiumų ir t.t. Man svarbu viską archyvuoti, edukacijas organizuoti, karpinių parodas rengti…“
Paklausti apie tarmes Leonas tarsteli, kad Grūšlaukėje atsispindi skuodiška šnekta, tačiau Birutė skuba paneigti: „Ne, ne, Kretingos yra atskira tarmė“. Pirmininkas dar svarsto „nu, bet …“, tačiau etnokultūros žinovė užtikrinta: „Skiriasi, tarmė labai skiriasi. Mes kalbam gryna Kretingos tarme“. Su šypsena pašnekovas papildo: „Mes nešnekam, o rokoujamės. Apskritai senesni žmonės dar labiau šnekėjo žemaitiškai“. Leonas prisimena, kaip 1969 m. jo sesuo pirmą kartą į Grūšlaukę atsivežė lenkų kilmės draugą iš Nemenčinės, kuris lietuviškai puikiai susikalbėjo. Tačiau bendraudamas su šio krašto gyventoja Salomėja Alonderiene (g. 1928 m.) jis nieko negalėjo suprasti: „nieko nesupratau, ką šnekėjo – absoliučiai nieko, net temos nepagavau apie ką šnekėjo“. Pašnekovai pasidžiaugia Salomėjos savarankiškumu. Nors moteriai jau 94 metai, tačiau puikiai pati susitvarko, vištas lesina, atvykstančius aplankyti vaikus pasitinka, daug skaito, adekvačiai mąsto: „Labai įdomi moteris, buvusi partizanų ryšininkė. Slapyvardžiu Vyšnaitė“.
Nors Užgavėnių dar reikia palaukti, tačiau visa Lietuva tikriausiai žino, kad Grūšlaukė – Užgavėnių kraštas. „Mes net turim dokumentus, kad Grūšlaukėje švenčiamoms Užgavėnėms būtų suteiktas natūralaus ir istorinės atminties paveldo statusas“, – pasakoja Birutė. Jeigu kitose Lietuvos teritorijose Užgavėnes mini, tai grūšlaukiškiai jas švenčia su visomis autentiškomis tradicijomis net dvi dienas: „Pirma diena – ubagų, dažniausiai vaikai, o antrą dieną – visa didelė kompanija. Šventė vyksta nuo ryto iki vakaro.“ Pašnekovai priduria, kad prieš keletą metų prancūzai, taip pat Lietuvos kino studija kūrė apie tai filmus. Leonas prisimena, kaip prancūzai nustebę klausė, ar jie visą dieną čia vaikščios? „Kai man buvo dešimt metų, jau tuomet žmonės kalbėjo, kad Užgavėnės vyksta nuo neatmenamų laikų, jog išeini iš bažnyčios, o „žydeliai“ jau pro Grūšlaukę bėgioja“, – prisiminimais dalijasi bendruomenės pirmininkas. Anot Birutės, grūšlaukiškiams Užgavėnės – kaip malda „Sveika, Marija“, nėra jokios režisūros, specialaus scenarijaus: „Kai kūrė filmą, norėjo tam tikrus Užgavėnių dalykus parežisuoti – mes nesutikom. Sakėm, kad darysim taip, kaip turi būti. Mes turim Grūšlaukės Užgavėnes, ir niekas nepakeis. Viskas. Taškas. Tai autentiškas palikimas, kurį mes puoselėjame. Netgi, kai pandemija buvo, mes šventėm. Nevaikščiojom po kiemus, bet Morę vis tiek pasidarėm. Esam užkietėję žemaičiai“.
24,341 peržiūrų (-a)