Lietuviškas kefyras kainuos kaip butelis prancūziško vyno
Kai susiduriama su išprotėjusiu žmogumi, bent jau medikai žino, ką su juo daryti ir kaip bandyti gydyti. Kai susiduriama su kainų išprotėjimu, niekas nežino, kaip elgtis. Vieni aiškina, kad kaltas karas. Kiti aiškina – brangstantys energetiniai resursai kaip karo pasekmė. Tretiems atrodo, kad dėl visko kaltas tik verslo banginių nepasotinamas godumas ir jų sugebėjimas pasinaudoti proga – karas, brangi elektra ir netgi elementarios malkos, – tai ko nebranginti? Yra ir toks požiūris, kad tik pastebėjusi pirmuosius brangimo požymius, gal dar tik epizodinius, žiniasklaida tuoj pradeda skalambyti visais įmanomais kanalais ir taip netrukus įpratina žmones prie nepaliaujamo kainų didėjimo. O žiniasklaidos toną tuoj pasigauna verslas, įvertina žiniasklaidos daromą ar jau padarytą psichologinį poveikį vartotojui ir netrukus dešrelė, kainavusi 3 eurus, virsta į dešrelę už 5 eurus. Ratas užsidaro, brangimo priežastys pinasi ir persipina, o viskas nugula ant gležnų vartotojo pečių. Tiksliau – skaudžiai smogia jo piniginės turiniui.
Tokiame fone keistai atrodo ką tik nuskambėjusios išvados apie skurdo Lietuvoje mažėjimą: iš dugno buvusioje penktoje vietoje mus kilstelėjo į šeštą vietą, po mumis liko net Estija. Tačiau ar beprotiškas kainų kilimas nesunaikins šio abejotinos vertės „pasiekimo“? Pastarųjų mėnesių maisto kainų išprotėjimas nori nenori verčia atidžiau pažvelgti į tokį reiškinį ir bandyti atsakyti: o kiek tos kainos pagrįstos?
Su protu susipykusių kainų pavyzdžių – aibė. Štai ir ši dviejų kefyro pakelių iliustracija paimta iš prekybos tinklo „Aibė“. 1,59 Eur nuo 1,39 Eur skiria tik vienos savaitės intervalas. Toks akiplėšiškumas paskatino pažiūrėti, gal čia tik „Aibė“ taip begėdiškai skriaudžia pirkėjus. Bet ir kituose prekybos tinkluose kaina buvo ta pati: šią savaitę dažniausiai aptinkama kaina – tie patys 1,59 Eur. Vadinasi – tai „Žemaitijos pieno“ nustatyta gaminio kaina.
Suprantama, vartotojas gali rinktis. Beveik visada gali rinktis, tačiau – tik „beveik“. Bepigu miestuose, kuriuose vos ne kiekviename kvartale pūpso po didelį prekybos centrą. Gali sau vaikščioti ar važinėti po miestą, lyginti kainas, žiūrėti įvairius gamintojus ir pasirinkti sau tinkamiausią. O ką daryti mažųjų miestelių ar kaimų gyventojams? Jeigu kaimelyje yra viena ar dvi parduotuvės – ką ten pasirinksi? Kaimuose stebuklų nebūna, kainos vienodai didelės, o akcijų, kaip didelėse prekybos tinklų parduotuvėse, čia paprastai nebūna. Tad išeitų, kad mažų miestelių ir kaimų gyventojai nuo kainų pasiutpolkės kenčia labiausiai.
Kaimiečiams išeitis būtų važiuoti bent jau į rajono centrą ir ten prekybos tinklų parduotuvėse ieškoti pigesnių produktų. Tačiau ar tai išeitis? Kelionė kainuoja – ar viešasis transportas ar automobilio kuras, – tai tik brangina pirkinius. O iki Lenkijos iš mūsų rajono tikrai toloka…
Kita išeitis – pirkti maisto produktus internetinėje parduotuvėje ir užsisakyti produktus į namus. E-parduotuvėse dar galima susikrapštyti maisto krepšelį su patraukliomis – kiek jos dabar tokios apskritai gali būti, – kainomis. Užsisakei, kurjeris atvežė, susimokėjai ir jokių rūpesčių. Bet… O kokia e-parduotuvė aptarnauja Kretingos rajoną?
Išnaršius internetą pasirodė, kad Kretingos rajone nieko nėra. Gal man nepasisekė ir neradau? Pastebėjau tik keistą aplinkybę. Yra e-parduotuvė „Grūstė“, kuri aptarnauja daugelį Vakarų Lietuvos miestų ir rajonų. Būtent – ir rajonų: Klaipėdos, Plungės, Skuodo, Akmenės, Mažeikių rajonus. O Kretingos nei miesto, nei rajono neaptarnauja.
Rajono kaimuose ir miesteliuose dažniausiai sutinkamos „Aibės“ maisto parduotuvės. Ne taip seniai prekybos įmonių aljansas „Aibė“ viešai platino informaciją, kad energetikos brangymetis gali skaudžiai atsiliepti parduotuvių likimui mažuose miesteliuose ar kaimuose. Vertindamas parduotuvių rezultatus per 9 šių metų mėnesius, „Aljanso AIBĖ“ verslo vystymo direktorius Darius Makūnas teigė, kad visoje Lietuvoje parduotuvių apyvarta didėjo 15,3 proc. Šiemet iki spalio buvo atidaryta 10 naujų „Aibė“ parduotuvių, tačiau net 16 užsidarė. To reiškinio priežasčių D. Makūnas neįvardijo, tačiau skundėsi, kad daugelį „pjauna“ elektros energijos kainos.
Apie kokį nors maisto kainų reguliavimą niekas net nekalba. Pasirodo, didelės kainos labai naudingos ir prekybininkams, ir valstybei, ir gamintojams. Didmeninės kainos struktūroje kiekvienas jų gauna savo dalį, kuo didesnė kaina – tuo didesnės fizine prasme pajamos. Apie kokį nors solidarumą su vartotojais gamintojui ar pardavėjui siekiant kuklesnio pelno kalbų nėra. Įpratintas prie didelių kainų ir psichologiškai su tuo susitaikęs vartotojas plačiai atvers piniginę.
Kažin, gal tikrai sulauksime dienos, kai lietuviško kefyro pakelis kainuos kaip prancūziško vyno butelis? Po 20 centų kas antrą savaitę brangyn – neilgai laukti…
27,856 peržiūrų (-a)
