Posakis „prakalbinti akmenį“ kretingiškio juvelyrikos meistro Gražvydo Kasparavičiaus rankose įgyja tiesioginę prasmę. Tarp jo prabylančių autentiškų kūrinių kalbėjomės apie kelią iki apsisprendimo būti tokiu, kokiu nori būti.
– Esate profesionalus žvejys, tačiau jau kone 23 metus kvėpuojate juvelyrika. Kaip susiklostė aplinkybės, kad tapote juvelyrikos meistru?
– Su juvelyrika buvo labai paprastai. Mano žmona buvo kaunietė. 1999 metais išvažiavau į Kauną gyventi. Norėjau tęsti verslą, susietą su žvejyba, nes turėjau 10 metų įdirbį. Vis tik pasirodė, jog tokių dalykų niekam nereikėjo, buvo 90-ųjų pabaiga. Ir mano krikštatėvis, kuris buvo Kretingos metraštininkas, didis žmogus, skulptorius, juvelyras, dailininkas, poetas, sakė mano mamai: „Tegul vaikas važiuoja atgal pas mane. Žinau aš jo kruopštumą ir tegul sėda prie juvelyrikos“. Sugrįžau į Kretingą jau be žmonos ir dukros. Kadangi nesu iš vidaus dykaduonis, todėl sėdėti kažkam ant sprando ar nešvarius dalykus daryti – ne mano asmenybei. Savo rankomis viską noriu pasidaryti. Pamenu, kai 2004 metais krikštatėvis išeidamas iš šio pasaulio man sakė: „Gražvydai, palinkėjimas vienas – nemesk juvelyrikos. Nedaryk tos klaidos, kurią aš dariau – viską mokėjau, bet dariau po 50 procentų. Ir tu viską moki, bet tu nedaryk visko, pasilik prie juvelyrikos“. Dabar ramus sėdžiu, klausau muzikytės.
– Ramybės būsena visuomet jus lydėjo ar vis tik reikėjo dėl jos pakovoti?
– Mano gyvenimas keitėsi dešimtmečiais. 10 metų jūroje, paskui 10 metų pradirbau tokiam žmogui šlykščią „masovkę“, kaip vergas. Ši darbo monotonija mane atvarė kone iki mirties. Ištiko infarktas nuo persidirbimo. Darbas be jokios kūrybos bukina kūrėjo sielą, netgi sunaikina. Toks principas tinka tik amatininkams. Ir 2000 metais už tą patį darbą gaudavau penkis litus, ir 2010 metais, ir toliau už tą patį darbą gaudavau penkis litus. Norėdamas nusipirkti šią sodybėlę, kurioje gyvenu, reikėjo dirbti po 22 valandas per parą. Žinot, kas tai yra? Tai yra tai, kai negali po to jau nei dirbti, nei miegoti. Kone iki išprotėjimo. Tokia viso to kaina. Kai tas žmogus iškeliavo Anapilin, tapau laisvas. Man tai davė 10 metų vergovės, tai tarsi atidirbimas – mokykla, kad patapčiau ir ugnimi, ir metalu, ir bet kokia kita materija. Tada atsidarė vartai į paties kūrybą – paimi vielutę, ją sulenki, ir viskas išplaukia savaime kaip muzika, kaip kokie garsai. Jeigu nepasirenkame lengvesnio takelio, tada mus laimina, mums padeda ir viskas einasi.
– Sudėtingas periodas, bet tikriausiai labai daug davė?
– Taip, bet tai įvertinau tik vėliau. Ariau, kad išgyvenčiau. Jeigu paskaičiuočiau valandas ir atlyginimą, tai neuždirbau nei minimumo. Juvelyro lygmenyje tai yra „šakės“.
– Dabartiniame laikotarpyje reikalinga pertrauka nuo kūrybinio proceso?
– Jeigu ne gyvenimas ir ne mano kūnas, kurį taip pat reikia prižiūrėti, tai galėčiau 24 valandas per parą ir penkis gyvenimus tai daryti. Kvėpuoju tuo, ką darau. Be juvelyrikos negaliu. Aišku, yra ir buitis – daržas, šiltnamis, namas. Visa tai niekur neprapuola. Žinau, kad taip, kaip pats pasidarau, kitas taip nepadarys. Labai mėgstu medį, esu dirbęs su medžiu. Patinka kvapas, gal tai ir energetinis potencialas, nors ir nupjautas, bet vis tiek neša savo kodą. Be abejonės, nepalyginamai su gyvais medžiais, kai eini ir žinai, kuris sugeria, kuris įkrauna… Jeigu būna pertrauka nuo juvelyrikos, tai kitas procesas vis tiek būna kūrybos išraiška. Pavyzdžiui, savo rankomis pasidarau lentynėlę.
– Jūsų kūryboje dominuoja skulptūrinės juvelyrikos technika. Tai yra unikalu pasaulyje. Vienijate tris metalus: bronzą, sidabrą ir melchiorą. Ar gali būti, jog akmuo, papuošalas prie žmogaus nedera?
– Tiesą sakant, tai neturi nieko bendra su dera ar nedera. Kartais žmonės manęs klausia, kokį akmenį pasirinkti pagal zodiaką. Mano atsakymas – jūs rinkitės ne pagal zodiaką, o pagal širdį. Širdis yra ta vieta, kur duoda tikrą, tyrą informaciją iki tol, kol ateina iki smegenų. Širdis dažniausiai pasirenka teisingai. Tereikia šitą jausmą teisingai užfiksuoti. Pavyzdžiui, širdis iš pradžių sako pirkti tokį akmenį, o paskui įsijungia protas ir pradeda klausti, prie ko tai derinsi. Renkiesi, svarstai, kol galiausia visai neperki ir t. t. Tačiau savo srities meistras visada pasakys – pirkit tai, ką sako jūsų širdis.
– Kaip manote, įmanoma išmokti subtilios kūrybinio proceso pajautos?
– To neįmanoma padaryti. Galiu papasakoti požiūrį, parodyti laisvę kūryboje, kaip prie jos prieiti, patarti, bet fantazijos, tos dvasios aš nei į vieną neįskiepysiu. Kaip ir Vilniaus dailės akademijoje – gali visas technikas išmokti, bet fantazijos, polėkio niekur nenusipirksi – arba turi, arba neturi. Tai yra kiekvieno gyvenimo įdirbis. Taip ir eina gyvenimas dešimtmečiais: 10 metų skandinausi jūroje, 10 metų juodadarbis buvau, 10 metų sugrįžo su kaupu. Mano žmonės yra „afigieni“, ne ta pilka masė, kuri ateina tik pagyventi šį gyvenimą: pavalgyti, pamiegoti, be atsakomybės, kad po manęs – nors ir tvanas.
– Turite autoritetų?
– Turiu pagarbos autoritetą. Gerbiu bet kurį žmogų, kuris yra žmogus. Man titulai nieko nereiškia. Jaučiuosi pats karalius. Mes visi faktiškai esame lygūs. Tiek, kiek patys norime būti lygūs. Mano moto: esu toks, koks noriu būti. Ne toks, koks esu, bet toks, koks noriu būti. Tikrinau internete, ar nėra kažkieno ši frazė. Pasirodo, interpretacijų visokių yra, bet tokios nėra. Tai ir yra esmė. Koks tu nori, toks tu esi.
– Užsiminėte apie laisvę kūryboje. Ką jums tai reiškia?
– Tai yra tai, dėl ko verta gyventi. Dėl to verta gyventi, kad būtų laisva, bet čia plačiąja prasme. Mes sistemoje gyvename, ne laisvėje. Kur mes ant šitos plokščios žemės atrasim kampelį, kuriame galima laisvai gyventi? Net ir ten, kur atrodo galima, pasirodo, kad negalima. Bet čia vėlgi, kaip ir poroje. Laisvas esi tada, kai gyveni dviese ir jautiesi laisvas. Visą gyvenimą ieškojau tokio žmogaus, kokį dabar turiu. Buvo visko ir daug, bet reikėjo išlaukti. Dabartinė žmona ir aš esame taip pat mąstantys, to paties norintys. Abu Vandeniai, Beždžionės metais gimę. Ir abu laukėm vienas kito. Mums nereikia daug kalbėtis. Tai dovana. Tai laisvė.
40,553 peržiūrų (-a)