Edukaciniame renginyje-atviroje repeticijoje (I dalis) supažindinsime su operos aukso fondui priklausančia Antoníno Dvořáko opera „Undinė“. Prieš repeticiją KVMT edukatorė Neda Tomašauskaitė pasakos apie šios romantinės operos sukūrimo aplinkybes ir ją įkvėpusius literatūrinius šaltinius, taip pat kalbins operos statytojus.

Čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) opera „Undinė“ – priešpaskutinė ir pati populiariausia iš dešimties jo sukurtų operų. Nors po premjeros 1901 m. Prahos nacionaliniame teatre „Undinė“ buvo nuolat rodoma ir perstatoma tiek Prahoje, tiek kituose Čekijos miestuose, buvusios Habsburgų imperijos žemėse ir kaimyninėse valstybėse, savo tikrojo populiarumo valandos tolėliau už Čekijos ribų jai teko palaukti iki XX a. 8–9 dešimtmečių.

Savo laimės žmonių pasaulyje bet kokia kaina siekiančios A. Dvořáko operos pagrindinės veikėjos įvaizdyje susilieja keltiškos, germaniškos, slaviškos kilmės legendų apie vandens dvasias (sirenas, meliuzinas, vokiečių Nixen ir Lorelei, rusų rusalkas) motyvai, pasikartojantys skirtingų Europos tautų folklore. Operos libretistas Jaroslavas Kvapilas mini du jį įkvėpusius literatūrinius šaltinius: vokiečių rašytojo Friedricho de la Motte Fouqué novelę „Undinė“ (1811) ir Hanso Christiano Anderseno pasaką „Undinėlė“ (1837). Tarp kitų inspiracijų dar galima paminėti rašytojų Karelo Erbeno ir Boženos Němcovos čekų liaudies pasakų rinkinius, iš kurių į operą atkeliavo ne tik čekų liaudies baladėms būdingi poetiniai įvaizdžiai, bet ir Vandenio personažas. Operos pavadinimui pasirinkę rytų slavų pasakose sutinkamą rusalką, kūrėjai savo dėmesį sutelkė į jos transformacijas: Vandenio jaunėlės dukters Undinės sąmoningą norą virsti moterimi iš meilės Princui, paaukojant savo balsą mainais į nemirtingą sielą, o vėliau susitaikymą su prakeiksmu, kai nepritapusi žmonių pasaulyje ir atstumta savo mylimojo ji virsta amžinai klajoti pasmerkta žaltvyksle, pražudančia žmones vandenų gelmėse. Pirmąja jos auka savanoriškai tampa atgailaujantis Princas, kuriam mirtį Undinės glėbyje atneša jos bučinys…

Lietuvos klausytojams ši A. Dvořáko opera buvo pirmą kartą pristatyta 1937 metais Kauno Valstybės teatre, kur ją pastatė dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, režisierius Petras Oleka ir dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Libretą į lietuvių kalbą tąkart vertė poetas Kazys Binkis. Vėliau į tą pačią Kauno sceną, tik jau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, „Undinė“ sugrįžo 1972-aisiais, kur ją interpretavo dirigentas Juozas Idzelis, režisierė Vlada Mikštaitė (ji pati iš naujo išvertė libretą į lietuvių kalbą) ir scenografiją bei kostiumus sukūręs Muodris Tenisonas, labiau žinomas kaip profesionalaus pantomimos teatro Lietuvoje pradininkas.

Trečiąkart atgaivinti „Undinę“ Lietuvos scenoje sumanė režisierius Bernardas Gytis Padegimas, radęs palaikymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: „Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją myli, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją mėnuliui. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad KVMT radau bendraminčių. Visas operos veiksmas rutuliojasi gamtoje: pirmame veiksme ji vešli ir sodri, o antrame jau nualinta. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija, solistų veiksmai scenoje.“ Kuriant operos scenovaizdį režisieriui talkino ilgametė jo bendražygė, scenografė ir kostiumų dailinininkė Birutė Ukrinaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Choreografiją operos šokiams kūrė ir veikėjų judesius režisavo trylika metų šiame teatre šokusi, vėliau kaip choreografė debiutavusi Aušra Krasauskaitė.

 20,719 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes