Yra politikų ir valdininkų rimtuose postuose, kurie linkę nutylėti ar kitaip nukišti į stalčių nepatogius istorinius įvykius. Elgiamasi taip ne todėl, kad tas ar anas įvykis kažkam asmeniškai nepatinka. Panašu, kad bijoma platesnio neigiamo vertinimo, vengiama neva pasirodyti nepolitkorektišiais. Visa tai yra paprasčiausia baimė.
Tokia karšta bulvė progresyviems veikėjams visada buvo ir yra 1941 m. birželio sukilimas su aiškia nacių kolaboravimo etikete, kuri, neabejotinai atėjo iš sovietinės komunistinės gūdumos laikų. Apie Kazį Skirpą bei Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) sukilimą su tikslu atkurti Lietuvos nepriklausomybę, kuris prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, viešai kalbėti, pasirodo, nelabai galima, nebent uždaruose mokslininkų rateliuse. Šios temos vengia ne vien tik politikai, bet ir didieji žiniasklaidos portalai.
Todėl viešoje erdvėje apie tai pavyksta rasti tik ideologiškai apdorotą informaciją, esą kažkokie prastokai ginkluotų partizanų būriai, kurių nespėjo susemti sovietinio saugumo organai, pasinaudojo vokiečių puolimu ir galimai neteisėtai bandė nuversti sovietų valdžią, vėliau pasitarnaudami fašistams. Jie po to tapo galimai nacių kolaborantais ar net žydšaudžiais. Man asmeniškai nesuprantama, kodėl oficialūs Lietuvos politikai po 35 laisvės metų iki šiol naudoja sovietinę argumentaciją tokiems įvykiams apibrėžti? Gal aš ko nors nesuprantu?
Mūsų kraštuose politikai nepatogius reikalus tiesiog ignoruoja. Kas nustato politkorektiškumo gaires – galima spėti, bet jos tikrai yra.
Prieš gerą pusmetį Mažeikiuose buvo įsteigtas politkorektiškumo akimis žiūrint „prieštaringai vertinamo“ generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondas. Jis siekia, kad būtų deramai įamžintas šios Lietuvai nusipelniusios asmenybės atminimas. Prieš kelias savaites Skuode, nedalyvaujant nei vienam oficialiam Vilniaus ar savivaldos vadovui, buvo atidengta generolui skirta atminimo lenta. Policija jos nesudaužė. Ji puikuojasi ant generolo pastatyto kino teatro. Jokiame centriniame portale tai neatsispindėjo. Reportažų neparodė jokios panoramos ar vakaro žinios, nes visa tai galimai „prieštaringai vertinama“.
Tuo tarpu Vilniuje vyko grumtynės prie buvusio KGB pastato kampo. Meras ir policija leido suprasti, kas yra tikroji valdžia nuo Dievo ir kur yra leistinos ideoliginės ribos. Išvadas turime pasidaryti patys: kas yra Lietuvoje galima ir kas – negalima. Istoriniai įvykiai, susiję su siekiais atstatyti valstybingumą, pasirodo, ne visais laikais buvo teisingi. Reik suprasti, kad patriotizmas irgi gali būti ir teisingas, ir klaidingas, naudingas arba Kremliui, arba liberalizmui? O pastarosios ribas gali nubrėžti tik teisingi, ideologiškai pakaustyti žmonės, tokie, kaip sostinės meras?
Po susistumdymų nukabinant atminimo lentelę pulkininkui Kaziui Škirpai, viešoje erdvėje diskutavo istorikai. Vieni artimi konservatorių partijai, kiti – Nacionaliniam susivienijimui. Ir abi pusės jautėsi teisios nuo paties Dievo.
Kaip rašo portalas LRT, vienas istorikas piktinasi lentelės nuėmimu ir kartu su politiniais bičiuliais dalyvauja protesto mitinge prie savivaldybės. Kitas kartu su kitais partiečiais piktinasi neteisėtu lentelės pakabinimu, kaltina aktyvistus chaoso kėlimu. Tačiau chaoso kėlimo baimė – tik veidmainystė, priedanga, dingstis, širma savo baimėms užmaskuoti. Už tos širmos stovi galimai Kremlius? Putinui, kaip ir Benkunskui Kazys Škirpa yra fašistas? Kartu tai – iš viršaus nuleidžiami konkretūs ideologiniai rėmai.
Visi laukiame kokias išvadas pateiks Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Tačiau kokios jos bebūtų, jos vis viena bus grįstos dominuojančios baimės neįtikti progresyviai darbotvarkei teiginiais. Todėl neabejotinai būsimos centro išvados – tai naujo konflikto užprogramavimas ateičiai.
Tačiau asmeninę poziciją renkamės šiandien. Jos negali įtakoti jokie ideologiškai pakaustyti influenceriai, pavyzdžiui, savivaldybių merai. Deja, dalis istorikų tai daro griežtai per politinę prizmę – kuriai partijai labiau simpatizuoja ar priklauso. O neutralūs istorikai arba visai nesivelia į diskusiją, arba rašo knygas, paremtas sausais dokumentais.
LRT portale Marius Jokūbaitis dėsto, esą politizuotos diskusijos lydi kone visus paminklinius klausimus – pradedant Antano Smetonos ar Algirdo Brazausko, baigiant tragiškų įvykių ir poetų „kolaboravimo“ analize. Todėl esą, ko norėti iš šiuolaikinių menininkų, kurie, dėl rizikos netekti valstybinių dotacijų, kaip velnias kryžiaus vengia nepatogių temų: kolaboravimo, genocido, partizanų, Rusijos, taip pat sovietinių poetų paminėjimo savo kūryboje. Tokie atvejai, kaip atminimo lentos sukilėlių vadui daužymas sostinėje atbaido intelektualams bet kokius norus imtis jautrių istorinių temų.
Savo tautos herojus reikia gerbti ir šlovinti, o ne diskutuoti apie jų gyvenimo ir pasirinkimo niuansus sudėtingais istoriniais laikotarpiais. Tai – vyraujantis požiūris Lietuvoje, pabrėžia M.Jokūbaitis.
Birželį Palangoje vyko Vaidilos teatro renginys „Ašara Dievo aky“, skirtas poetui Justinui Marcinkevičiui atminti. Aktoriai skaitė eiles, estrados dainininkai atliko poeto eilėmis parašytas dainas. Salė lūžo nuo dalyvių gausos. Po renginio žmonės jautėsi asmeniškai poeto palytėti, kaip po gerų mišių. Tačiau ne visiems tai prie širdies. Pavyzdžiui, vienas tokių, kuriam nepatinka J.Marcinkevičiaus Lietuva – kretingiškis brolis pranciškonas Astijus Kungys.
Dėl paminklo poetui įamžinti sostinė išsisukinėja kaip slidus ungurys. Kretingoje J.Marcinkevičiaus gatvės artimiausiu metu nebus. Į akis nepasakoma NE, bet leidžiama taip suprasti: J.Marcinkevičiaus Lietuva – tai ne ta Lietuva, o galimai klaidinga paralelinė jos versija. Valstybiniai ideologiniai rėmai tarp eilučių tai skelbia. Tai ir yra tie generolų ir poetų veiklos vertinimo rėmai, kuriuos norma primesti visiems be išimties, kad prieš liberalųjį pasaulį nebūtų gėda. Negėda tik dėl žydrųjų paradų.
Jiems buvo gėda dėl galimai kvailų rinkėjų, kurie Pertrą Gražulį išrinko į Europos Parlamentą. Neduok Dieve, pasaulis pagalvos, kad mes, Lietuviai esame radikalai-populistai, kurie nori Europos orbanizacijos (nuo žodžio Orbanas). Bus tikrai gėda?!`Ar tikrai? Ar gėda prieš mažą pasaulio dalį, kuris akivaizdžiai Europoje pralaimi, o Prancūzijoje ką tik pralaimėjo triuškinančiai. Kai koks nors politikos naujokas ar apžvalgininkas kabina etiketę: populistai, ekstremistai, prieštaringai vertinami, naudingi Kremliui, tai iš karto norisi apie tai pasidomėti giliau: kodėl brėžiamos tokios keistos ir nesuprantamos linijos kas blogai, o kas gerai? Kuo grįstos tos linijos: juk reikalinga diskusija, o ne imperatyvas. Jeigu kažkas yra ideologiškai nutylima arba neleidžiama, naudojant viešųjų ryšių, propagandos, įstatymų ar policijos galią, vadinasi gali būti įdomu, o greičiausiai tikra ir teisinga, be jokios veidmainystės ar politkorektiškumo. Žmogus iš prigimties yra smalsus padaras. Todėl bet kokios dirbtinai brėžiamos ribos ženklią dalį bendruomenės individų visada trauks jų nepaisyti.
Už Atlanto – viskas labai panašiai. Per diskusijas veikiantis JAV prezidentas pasirodė kaip Anthony Burgesso „Prisukamas apelsinas“, kad net saviems demokratams buvo gėda. Ir vėl ta pati „gėda“. Bet tai tik tušti žodžiai. Tad ar viskas gerai su tuo „teisingu“ pasauliu?

 339 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes

Parašykite komentarą

TAIP PAT SKAITYKITE