Paryžiaus olimpinės žaidynės prasidėjo skandalinga bakchanalija prie Senos upės Paryžiuje. Socialiniuose tinkluose žmonės pradėjo dalintis raitelio ant žirgo nuotrauką, kuri netrukus buvo susieta su mirties simbolika bei „Paskutinės vakarienės“ parodija. Tuo tarpu Lietuvoje prasiautė „Kristi“, kuri apnuogino baisią tiesą: ekstremaliomis sąlygomis ši valdžia neįgali veikti, o karo sąlygomis – tiesiog pabėgtų, palikusi savo piliečius be elektros ir maisto.
Olimpinių žaidynių pasirodymas sulaukė daug kritikos, nes žmonės pamatė daugiau nei turėjo pamatyti, tad įvyko natūrali atmetimo reakcija. Normalių nervų žmogų tai turėjo supykinti. Ar organizatoriai to tikėjosi, ar planavo, kad per negatyvią reakciją bus atkreiptas didesnis dėmesys? Ne, organizatoriai galimai yra masonai, galimai „vaivorykštiniai“, tačiau ne genijai. Tiesiog buvo persistengta. Žiauriai persistengta.
Atidarymo iškilmių bakchanalija ir visos tos neva „tolerantiškos“ orgijos greičiausiai buvo sumanytos kaip propagandinis renginys su prastu arba pavogtu biudžetu. Todėl transhumanistinės žinutės paskleisti nepavyko. Žiūrovų galvose įsijungė pavojaus lemputės bei kritinis mąstymas. Naujosios kartos renginio prodiuseriai tiesiog nepataikė į natą dėl paprasčiausio kreatyvinio bado jų smegenyse, dėl galimai gausiai vartojamų svaigalų ar kvaišalų.
Todėl įvyko dar blogiau, viešųjų ryšių terminais kalbant, prasidėjo kaskadinė įvaizdžio griūtis. Kritikų chorą papildė įtakingi bažnyčių hierarchai, valstybių lyderiai bei korporacijų veikėjai, tokie, kaip Ilonas Muskas. „Toyota“ ir dar keli transnacionaliniai gigantai atsisakė remti Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK). Prancūzijos vyskupų konferencija pati pirmoji išreiškė pasipiktinimą dėl pasityčiojimo iš krikščionybės scenų. Atrodo, kad apie tai savaitę ūžia visa pasaulio žiniasklaida. Suvaldyti gilėjančią įvaizdžio krizę TOK‘ui bei Prancūzijos valdžiai šiandien jau nebeįmanoma ir, kas yra keista, net nesistengiama kažką daryti. Viskas palikta lyg savieigai: „paburbuliuos pasaulis ir nurims“.
Tyla arba prasti pasiteisinimai dėl kritikos reiškia nebent tai, kad visi kritikuojantys žaidynių organizatorių galvose galimai yra idiotai arba kremliniai vatnikai. Tiesa, organizatoriai sekmadienį atsiprašė katalikų ir kitų krikščionių grupių, kurias ypač papiktino kičinis epizodas parodijuojantis Leonardo da Vinci paveikslą „Paskutinė vakarienė“.
Ir viskas, daugiau nieko. Dabar lauksime uždarymo. Skundžiamės, jog Šimonytė su landsbergiais – ciniški, tuo tarpu Macronas mūsiškius perspjovė visais klausimais.
Pasipiktinimą sukėlęs žaidynių atidarymo epizodas Paryžiuje – tai tik žiedai, o šaknys – daug gilesnės. Jaučiasi didžiulė organizatorių nepagarba publikai, kritikos negirdėjimas bei žiojanti prancūziška piktžaizdė – iššvaistytas milijardinis biudžetas – TOK rėmėjų pinigai. Režisierių žinutė – „įtraukties“ ir tolerancijos skatinimas, bukai ir netašytai naudojant satanistinius bei galimai okultinius simbolius. Tačiau užmačios nepavyko, nes projektas per daug lėkštai ir padrikai buvo sukaltas, o pats renginys – beviltiškas. Sukompromituota buvo ne olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija, ne tiek pačios žaidynės, kiek pati demokratijos bei vienybės idėja, nes jautėsi akivaizdi subtilumo stoka, su druska ir prieskoniais buvo tiesiog persistengta. Tai daugeliui krikščionių leido suprasti, jog ši ideologija yra mirtį nešanti ir tai labai aiškiai visi suprato. Daug kam tai atvėrė akis ir, Duok Dieve, pažadino viso pasaulio tikinčiuosius iš letargo miego. O gal tai buvo sąmoningas, tačiau kvailai įgyvendintas mėginimas pažeminti krikščionišką pasaulį transzumanizmo ir liberalizmo akivaizdoje? Laikas parodys.
Visą sekmadienį ir pirmadienį Lietuvą skalavo stichija „Kristi“. Šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje iškrito katastrofinis lietaus lygis, vėjai laužė šimtamečius medžius bei kilnojo stogus, skendo automobiliai ir elektros pastotės. Nereikėjo nei hibridinės atakos, nei priešo dronų, nes pati gamta parodė tai ko verti buvo valdžios „darbai“ rengiantis ekstremalioms situacijoms. Daugiau kaip 300 tūkstančių namų ūkių, beveik pusė Lietuvos liko be elektros, sudaužytais stogais, langais bei automobiliais. Gali atsitikti taip, kad artimiausiu metu Gedimino g. 11-ąjame name, tiek V.Kudirkos aikštė klyks, jog tai galėjo būti Kremliaus hibridinė ataka, o gal ir pats velnias – klimatinis ginklas su klimato kaita. Juk visokių sąmokslo teorijų jų galvose knibžda, kad pateisinti savo bedantį neveiklumą per visus ketverius Lietuvos nuvaldymo metus.
Tiesa yra tokia, kad daugelyje vietų elektros tiekimas neatstatytas iki šiol. Jau ukrainiečiai po dronų atakos elektros tiekimą atstato greičiau, nei mūsų „Eso“ ir „Ignitis“. Pastarąją greičiausiai ištiko personalo krizė, nes energetikus pakeitė vadybininkai, tad neliko nei vieno normalaus profesionalo. „Eso“ interneto svetainė tapo nepasiekiama, į klausimus neatsakinėja net robotai. „Eso“ ir „Ignitis“ nuo žmonių atsiribojo viešųjų ryšių siena.
Ačiū uraganui „Kristi“, nes Lietuvos energetikos ūkis pasirodė visiškai pažeidžiamu. Tačiau jei vyktų dronų atakos kaip Ukrainoje, mes greičiausiai liktume ir be valdžios, ir be elektros tą pačią valandą. Žmonės socialinėje erdvėje kalba, jog reikia burti savanorius elektrikus, energetikos inžinierius. Ir tokie savanorių būriai galėtų ateiti į pagalbą elektromechanikos neišmanantiems „Eso“ vadybininkams. Bet jaunimėlis klaidų nepripažįsta.
Toliau – kaskadininkė visų sistemų griūtis. Iki šiol nėra ekstremalios situacijos ir krizės valdymo štabo. Atrodo, kad Lietuvoje liko vienintelė reali valdžia, kuri bent kažką, nors ir liežuviu, tačiau darė. Tai savivaldybių merai, kurie buvo palikti nuogi tarp vilkų. Kazlų Rūdos metas Mantas Varaška neapsikentęs drėbė iš peties: „Agnė Bilotaitė, višta tu“. Vilniaus, Akmenės ir Joniškio rajonuose dėl audros padarinių paskelbta ekstremali situacija. Tuo tarpu Vyriausybė dėjo į krūmus. Ministrės pirmininkės niekas nematė nuo praėjusios savaitės. Vidaus reikalų ministrė sureagavo tik po paros ir tai tik į Manto Varaškos seksistinę repliką, bet, deja, toli gražu ne kaip krizių vadybininkė į situaciją valstybėje. Visa jos veikla stichijos akivaizdoje pasireiškė tuo, jog pavedė ugniagesių vadui Sauliui Greičiui „nedelsiant pateikti reikalingą informaciją …“ .
Ministras Dainius Kreivys – taip pat krūmuose. Jis gali pasiūlyti pirkti generatorius populiariame statybinių medžiagų prekybos centre, kurį pats, geriausiai, ir valdo. Tai gali reikšti tik viena – kas nenuktiktų ateityje: karas, maras, badas ar uraganas, iš valdžios nieko nesulauksime, nes jos Lietuvoje tokiais atvejais beveik nelieka.
Tuo tarpu kitas ministras Laurynas Kasčiūnas stichijos akivaizdoje užsiima rimtesniais dalykais, esą jau šią savaitę bus pradėti steigti kontrmobilumo priemonių parkai. Parkai bus užpildyti drakonų dantimis, ispaniškais arkliais, surenkamais ežiais, kelio užtvarais ir kitokiais egzotiškais padarais. Tačiau ministro entuziazmą dėl gepžbetoninio zooparko prigesino buvęs kariuomenės vadas. Pirmadienį publikuotame „Verslo žinių“ interviu buvęs kariuomenės vadas. Valdemaras Rupšys sukritikavo iniciatyvą dėl kontrmobilumo priemonių. Jis teigė, kad šiuo klausimu tarsi įvyko kažkoks nesusikalbėjimas, o kariuomenės požiūris į inžinerinių priemonių kaupimą, fortifikacijas yra kitoks, nei ministerijos. Ar su kariuomene nebuvo derinti šie dalykai? Tačiau ši vietinės reikšmė bakchanalija tik įsibėgėja, todėl lauksime tolesnių įvykių.
480 peržiūrų (-a)