Tą vasarą „Švyturys“ pamalonino savo skaitytojus interviu su tuometine bene garsiausia sutuoktinių pora Natalija ir Deivydu Zvonkais. Jie dalyvavo rajono vieno miestelio šventėje, tad buvo proga pakalbinti garsiąją atlikėjų porą.
Korespondentė klausė, ar jau ne vienerius metus gyvuojanti šeima neplanuoja vaikelio. „Deivydas: Viskam turi ateiti laikas. Vaikelio norėtume, bet šiuo metu, kai gyvename taip intensyviai, kai tiek daug esame kviečiami koncertuoti.
Natalija: Po koncerto dažnai grįžtame paryčiais, pamiegame ir, žiūrėk, jau turim skubėti repetuoti, ruoštis kitam. Žodžiu, mūsų diena neturi nei pradžios, nei pabaigos. Ypač esame užimti dabar – be kita ko, ruošiamės dalyvauti festivalyje „Slavianskij bazar“.
– Kas yra jūsų šeimos galva?
Natalija: Aišku vyras!“
Toliau Deivydas teigia, kad „scena yra scena, mes ten – artistai. Už jos ribų esame paprasti, niekuo neišsiskiriantys žmonės. Kaip visi einame į parduotuves, stovime eilėse, tvarkomės buitį. Natalija: Jeigu pastebėjote, scenoje mes pokštaujame, šiek tiek pašiepiame vienas kitą. Taip yra, nes tokias dainas kuria mano vyras.
Deivydas: Dažniausiai humoristines kuriu po to, kai kartais apsipykstam, o visko pasitaiko. Juk kaip sako, nėra namų be dūmų. Aš nemėgstu bartis, durimis trankytis. Verčiau, užsidaręs savo kambaryje, galvoju: na, palauk, tuoj aš parašysiu tau geeerą (!) dainą. Taip ir padarau.
Natalija: Tiesą sakant, mes labai skirtingi žmonės. Aš tik scenoje – tarška-patarška. Namie esu tylenė, nes pavargstu nuo triukšmo, nuo bendravimo… Na, o Deivydas tikrai geras dainas rašo – ir mano grupei „Yva“, ir mudviejų duetui, ir „Bavarijai“.“
Toliau Deivydas prisipažino, kad santykiai su „Bavarijos“ draugais kiek atitolę, o Natalija teigė, kad jos sudėtingi santykiai su Viliaus Tarasovo žmona dainininke Violeta Riaubiškyte.
Tačiau tą vasarą reikšmingesniu įvykiu visam Kretingos rajonui buvo Budrių bažnyčios ir varpinės prikėlimas naujam gyvenimui. Kaip aiškėja iš publikacijos, iš pradžių buvo ketinama restauruoti tik bažnyčios varpinę. Tačiau rajono savivaldybės paminklotvarkos specialistas Algirdas Mulvinskas, Budrių bendruomenė dėjo visas pastangas, kad kartu būtų atnaujinta ir bažnyčia – medinės architektūros paminklas. Pasirodo, tais laikas bažnyčios ir varpinės atnaujinimas kainavo apie 7 tūkst. litų, pinigus rinko visa Budrių bendruomenė. Dalį lėšų skyrė savivaldybė, nemažai prisidėjo ūkininkai Beržanskiai.
„Atnaujinti mažieji altoriai, prie jų pastatyta prožektorių. Naujai sušvito pagrindinis bažnyčios šviestuvas, taip pat skaičiuojantis šimtuosius metus. Varpinė atnaujinta iš pagrindų – iš vidaus visa buvo supuvusi. Perkaltos naujos lentos, nudažytas stogas ir kryžius, kurį reikėjo sutvirtinti. Autentiška palikta tik šiaurinėje pusėje esanti siena, kitos sienos, kaip ir bažnyčios, perdažytos“.
Autorius Antanas Kakanauskas „Švyturio“ skaitytojus gąsdino savo publikacija „Ar gresia Žemaitijai badas“. Pats autorius pripažįsta, kad daug kam klausimas gali pasirodyti gan juokingas, tačiau jis prasmingas. „Žemaičiai kažkaip geba išgyventi. Pensininkai, gaunantys mažas pensijas, prisiduria ūkininkaudami kolektyviniame sode, neturtingi inteligentai dažnokai turi giminaičių kaime, kurie prireikus paremia juos maisto produktais. Mėsos, pieno ar kitų produktų dažnai galime nusipirkti tiesiog iš ūkininko dvigubai pigiau nei parduotuvėse“, – rašė autorius. Toliau jis remiasi statistika, kuri teigia, kad pasaulyje badauja ar pusbadžiu gyvena trys milijardai žmonių. Dar daugiau žmonių negali atsigerti švaraus vandens, nes jis užterštas. „Kol kas badaujantys žmonės gyvena besivystančiose Afrikos ir Azijos šalyse. Europos valstybėse bei Žemaitijoje ir Lietuvoje bado mirtimi miršta tik vienetai. Dar keisčiau iš statistikos sužinoti, kad maisto produktų Žemės planetoje pagaminama daugiau nei reikia joje šiuo metu gyvenantiems žmonėms, kad išmetama tūkstančiai tonų sugedusių ar pasenusių produktų, kad leidžiami milijonai dolerių jiems sunaikinti… Taigi maisto netrūksta, trūksta jo pirkėjų, trūksta pinigų už jį susimokėti“.
Autorius negailėjo karčios kritikos Lietuvos prekybos tinklams: „Stambieji prekybos tinklai diktuoja kainų politiką ir daugelio šalių vyriausybės yra bejėgės riboti tą savivalę. Dažnai net nenori ar nemėgina to daryti – politikus nesunku papirkti, valdininkus – pagąsdinti. Maisto kainos kyla ir kils,“ – apibendrino autorius.
Vasaros mėnesių kriminalinė kronika niekuo nesiskyrė nuo įprastų nusikaltimų. Gal tik viena liepos 23 d. publikacija „Mirčiai pasmerkė sugerovas“ kėlė tikrą šiurpą. Autorė aprašė žmogžudystę, įvykusią Darbėnuose, kai įtariamasis R. Z. galimai užmušė savo sugerovą Algimantą Butkų. Keletą dienų jo pasigedę kaimynai išlaužė velionio gyvenamosios vietos duris ir rado kūną be gyvybės ženklų. Įtariamasis buvo greit nustatytas, o R. Z. darbėniškiai geru žodžiu neminėjo, šalinosi jo. Jeigu įtarimai pasitvirtins, be R. Z. Darbėnuose bus ramiau.
O jaunųjų nusikaltėlių rankos siekė svetimų automobilių. Apylinkės teisme buvo baigta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje nepilnamečiai buvo kaltinami pasikėsinimu pagrobti, pagrobimu ir automobilių apgadinimu. 17-mečiai Valdas ir Deivydas gavo ko nusipelnę. Į pirmąjį savo naktinį žygį tada dar 16-mečiai susiruošė prieš metus. Viename Savanorių gatvės kieme nusižiūrėjo „Audi-100“, į saloną pateko išmušę užpakalinių durelių langą, tačiau jiems pritrūko įgūdžių užvesti automobilį. Savininkas įvertino patirtą nuostolį 400 litų. Tačiau tą naktį jaunuoliams pavyko pasivažinėti. Toje pačioje aikštelėje stovėjo „Pasatas“, į kurį nesunkiai pateko pro neužrakintą bagažinę. Važiavo link Jokūbavo, dar vieną draugą pasiėmė, tačiau mašina tada sugedo, ją teko palikti lauko keliuke.
Į kitą žygį jaunuoliai susiruošė maždaug po savaitės. Vėl šmirinėjo po kiemus, automobilių aikšteles, kol akį patraukė „golfiukas“. Vėl važiavo į Jokūbavą, vėl nesėkmingai, nes mašiną teko palikti griovyje. Dar sugalvojo mašinos vidų pripurkšti putų, kad, atseit, neliktų pirštų atspaudų. Naivuoliai…
Tais metais kažkaip įtartinai daug degė komunalinių atliekų konteinerių. Liepos mėnesį aprašytas sudegęs konteineris, buvęs Savanorių gatvėje netoli prekybos centro „IKI“. Kaip tada redakcijai teigė „Kretingos komunalininko“ direktorius, tai buvo jau penktasis mišrių atliekų konteineris. Kiti anksčiau degė Žemaičių, Klaipėdos, Laisvės gatvėse, Rotušės aikštėje. Priešgaisrinės apsaugos tarnybos specialistai tvirtino, jog du buvo padegti, kitų užsidegimų priežastis greičiausiai buvo neatsargus elgesys su ugnimi. Matyt, žmonės į tuos konteinerius įmesdavo kažką rusenančio. Komunalininkai patyrė 5 tūkst. litų žalą.
Vasarą Mažeikų rajone prie Plinkšių ežero vyko Vakarų Lietuvos policininkų sąskrydis. Jo metu vyko įvairios sportinės rungtys, jose labai sėkmingai pasirodė Kretingos rajono policininkai, užėmę antrąją vietą. O už išraiškingą ir artistišką policininkų komandos prisistatymą kretingiškiams buvo skirta pirmoji vieta.
Tais metais spaudoje vis daugiau pasirodydavo informacijos apie telefoninius sukčius. Tada naudota sukčiavimo schema, šiandien daugelio primiršta, prasidėdavo skambinusiojo pasakojimu, kad moters sūnus (dukra, sutuoktinis – jeigu išvykęs) pateko į bėdą. Kad nedelsiant jį reikia traukti iš bėdos, reikia pinigų tyrėjui (prokurorui, policininkui ir pan.), kad nepradėtų bylos. Arba reikia pinigais atsilyginti kažkokiam atseit nukentėjusiam, kad tas nieko nepraneštų policijai. Taip pas apgautuosius ateidavo koks tipas paimti pinigų, dažniausiai pas vyresnio amžiaus žmones, ir tik vėliau jie suprasdavo, kad buvo apgauti. Dabar naivuolių ieškoma subtiliau – ateina žinutė su reikalavimu „spausk gautą nuorodą!“
Nelinksmos žinios tais metais slėgė bendrovės „Akmena“ darbuotojus. Tvyrojo nežinia, kas bus toliau – ar visus darbuotojus varys neapmokamų atostogų, ar sumokės kompensacijas ir visai atleis? Bendrovės direktorius Dangiras Samalius buvo nustebintas tokių būkštavimų. Jis teigė, kad bendrovė dirba, tiekia produkciją, ieško naujų klientų, naujų užsakymų. Atlyginimai mokami laiku, tačiau kol kas jie nedidės. Jo nuomone, geri darbuotojai tikrai neturėtų rūpintis dėl savo ateities.
2008 m. vasarą neliko kelio praplatėjimo, buvusio tarp Kartenos ir Dauginčių. Vyresnieji pamena, kad apie 1960-1965 metus, kai buvo tiesiamas iš esmės naujas kelias Kretinga-Plungė, už Kartenos link Plungės buvo nutiesta 2 km kelio atkarpa, turėjusi net 16 m asfaltuotos dangos plotį, o su kelkraščiais – 20 metrų. Žmonės kalbėjo, kad tas kelio praplatėjimas buvo lyg atsarginis aerodromas kariniams lėktuvams. Kaip tik šalia yra ir Kartenos aerodromas. Panaši praktika iki šiol naudojama kai kuriose NATO valstybėse Europoje. O tada atrodė, kad toks ekstremaliems atvejams skirtas automobilių kelio praplatėjimas nebereikalingas, jį susiaurino iki 9 m asfalto juostos ir 12,5 m su kelkraščiais.
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS
226 peržiūrų (-a)