Net ir DHL siuntas gabenusio orlaivio kritimas Vilniuje, tyčinis interneto kabelio nutraukimas jūros dugne, kontrabandinių oro balionų lietus, Rusijos ir kitų nedraugiškų šalių sabotažo diversijos neatbaidė nuo planų statyti itin brangų ir sunkiai atsipirksiantį projektą „Curonian Nord“ Baltijos jūroje šalia Palangos.
Prieš mėnesį rašėme, kad Švedijos vyriausybė oficialiai paskelbė, jog įvertinusi visus argumentus, o pirmiausi gynybos iššūkius, neduos leidimų 13 planuojamų vėjo jėgainių statybai Baltijos jūroje už Švedijos teritorinių vandenų ribų. Apie tai lapkričio pradžioje paskelbė beveik visi didieji Vakarų Europos interneto portalai. Tuo tarpu Lietuvoje tvyko olimpinė ramybė ir begalinis optimizmas.
Kaip rašo Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“, Švedijos Vyriausybė argumentus stabdyti vėjo jėgainių parkų vystymą priėmė su didelių širdies skausmu. Tačiau kaimynai švedai negalėjo neišgirsti kariškių balso: „tai yra šiuo metu pavojinga“.
Tačiau Lietuvoje – šunys loja, o karavanas eina į priekį. Į karo ekspertų nuogąstavimus numojama ranka net ir tada, kai saugumo iššūkiai kaip niekad akivaizdūs ir reikalaujantys nedelsiant pergalvoti, ar Lietuvai tikrai rekia tokios nesaugios prabangos, dėl kurios kaina elektros vartotojams ilgalaikėje perspektyvoje tikrai neatpigs.
Švedai įvertino, jog vėjo jėgainių mentys skleidžia signalus, trikdančius karinių radarų veiklą. Be to – tokios jėgainės jūroje – lengvas priešo taikinys, žinant, jog iš Kaliningrado srities paleista „Iskander“, tokį objektą jūroje suniokotų per kelias akimirkas. Rusai greičiausiai viską stebi, trindami iš džiaugsmo rankas, jog turės tokį gerą ir lengvą taikinį.
Smegenų plovimo darbai suaktyvėjo tarpuvaldžiu, kai išeinanti vyriausybė, kaip koks Pontijus Pilotas nusiplovė rankas. Tuo tarpu nauja valdžia, kurios sudėtyje – energetikos sistemoje auditą rinkėjams žadėjusi atlikti Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušra“, dar net nepradėjo dirbti.
Prieš savaitę „Švyturio“ kalbintas šios partijos atstovas, išrinktas Kuršo apygardoje Karolis Neimantas prisipažino, jog nėra tikras dėl tokio projekto ekonominės naudos trumpuoju periodu, esą jūrinės vėjo jėgainės – ko gero nepagamins paprastiems vartotojams finansiškai įkandamos energijos. Kiti naujosios valdančiosios daugumos tautos išrinktieji taip pat netrykšta entuziazmu, kai prašoma atsakyti į klausimą, ar tikrai reikia Lietuvai tų parkų Baltijos jūroje.
Tarpuvaldyje suaktyvėjo „Ignitis renwables“, intensyviai perkanti puslapius žiniasklaidoje bei investuojanti į vietos bendruomenių tylėjimą. Vystytojas ir toliau deda nuožmias pastangas informuoti visuomenę. Tai yra gerai, tačiau tokios pastangos iš šalies atrodo labai keistai. Iš tiesų tai plaunami smegenys tiek vietos politikams, tiek bendruomenėms, puikiai jaučiant, jog įvykus auditui energetikos sistemoje, jei „Nemuno aušros“ rinkimų pažadai išsipildys, parko statybos gali būti sustabdytos.
Savo žodžio dar nepasakė gynybos ekspertai. Jei švedų kariškiai įsitikinę, jog malūnų mentys trukdys ryšio sistemoms, tai ar negali iškilti panašių problemų ir Lietuvos pusėje? Ar Lietuvos kariškiai į burnas vandens prisisėmė, ar negirti to, ką sako jų kolegos švedai? Galų gale mes net nežinome naujosios vyriausybės planų energetikos sektoriuje. Naujas ministras dirbti nepradėjo. Jo planai gali būti visiškai kitokie, negu prie I.Šimonytės valdžios.
Aplinkosaugos aktyvistai taip pat dar nėra viską pasakę. Gal jie taip pat gavo paramą iš vystytojo? Pagal tai, ką skelbia, parkas bus statomas 27 kilometrų atstumu nuo kranto. Niekas neatsakė į klausimus, o koks ten tas jūros gruntas? Ar nėra ten ko nors palaidota po pirmojo ar antrojo pasaulinių karų? Ar ten kartais nėra iš Klaipėdos uosto sovietmečiu išvežto pavojingo grunto? Ar poilsiautojai galės dar mėgautis vasaros saule Palangos ir Šventosios paplūdimiuose? Kaip į tai sureaguos nekilnojamojo turto rinka? O ji tikrai kažkaip sureaguos.
Rašant šias eilutes, viena tokia nerimą kelianti žinia jau pasiekė. Baltijos jūroje planuojamo vėjo elektrinių parko teritorijoje vykdant dugno tyrimus aptiktas nuskendęs laivas. Kaip skelbia žiniasklaida, maždaug 120 kv. kilometrų apimantis Baltijos jūros dugno plotas, skirtas jūrinio vėjo energetikos vystymui, detaliai niekuomet nebuvo tirtas. Nors duomenys rodo, jog Baltijos jūros dugne aptiktas laivas neturi didelės istorinės vertės, tai esą netrukdys vėjo elektrinių projekto vystymui, tačiau mokslininkams šis radinys vis tiek suteikia papildomų žinių apie tai, kokie laivai plaukiojo mūsų šalies teritoriniuose vandenyse ir kokiems tikslams jie buvo naudojami. Iš kur toks perdėtas optimizmas?
Klausimų daugiau ne atsakymų, o darbas su visuomene vykdomas pilnu tempu. Norima padaryti kuo daugiau, kol valdžios pasikeis?
Nupirktuose straipsniuose centriniuose ir regionų portaluose nerasime jokios kritinės informacijos, jokių kotrargumentų, jokios kitokios nuomonės. Paieškos algoritmai randa išskirtinai pozityvius, nusaldintus ekspertų pasisakymus, panašiai, kaip sovietiniais laikais „Tiesoje“. O jeigu, neduok Dieve, įvyks koks nors incidentas, ar ta pati žiniasklaida bus įgali atskleisti nepagražintą tikrovę? O juk žiniasklaidos darbas – kelti abejones, jeigu tokios žmogaus galvoje atsiranda.
Visas informacinis laukas kruopščiai išravėtas, be teisės ir galimybės abejoti. Tvyrant tokiam nusaldintam informaciniam fonui ir kyla abejonės dėl skaidrumo, o dar didesnės – dėl saugumo. Ir dar. Panašu, kad siekdami energetinės nepriklausomybės, mes aukojame šalies karinius ir gynybos klausimus, arba juos tyčia ignoruojame, nes sunku mesti pradėtus darbus. Jei švedai nebūtų sustabdę savo projektų, mes apie tai net nebūtume susimastę. O laikas!
418 peržiūrų (-a)