Išslaptinta Centrinės žvalgybos valdybos (CŽA) ataskaita apie sovietų žemės ūkį smarkiai suabejojo populiariu mitu, kad gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo „sveikesnis“ dėl geresnio maisto. Dokumente atskleista, kaip grūdų gamyba buvo priklausoma nuo milžiniškų trąšų kiekių, bet net tai neužtikrino stabilių rezultatų.
Ataskaitoje, kuri apima 1960–1980 m. laikotarpį, pažymima, kad tarybinių trąšų naudojimas per tuos metus išaugo vienuolika kartų, tačiau dėl techninių problemų, žemos kokybės trąšų ir nenuoseklaus oro poveikio rezultatai toli gražu nebuvo idealūs. Taip pat dėmesys buvo skirtas ir Baltijos šalims, kurios buvo okupuotos 1940 m.
Baltijos šalių įdirbis – aukštas, tačiau sovietų sistema buvo trukdis
Remiantis CŽA duomenimis, Baltijos šalys išsiskyrė itin aukštu žemės įdirbimu – beveik visi jų grūdų plotai buvo patręšti. Lietuvoje trąšų buvo naudojama vidutiniškai 140 kg vienam hektarui, Latvijoje – 230 kg, Estijoje – 197 kg. Šios šalys pranoko net kai kurias JAV žemės ūkio valstijas, tačiau didesnis trąšų kiekis nebūtinai reiškė didesnį produktyvumą.
Pavyzdžiui, Lietuvos grūdų derlius 1971–1975 m. buvo 28,8 centnerio iš hektaro, vos lenkiantis Mičiganą (25,6) ir Minesotą (22,8). Tačiau šį rezultatą pasiekti pavyko tik naudojant itin didelius trąšų kiekius, kurių efektyvumas buvo sumažintas dėl netinkamos sovietų technologijos.
Trąšos: sovietų pažadas ir realybė
Sovietų Sąjunga masiškai investavo į trąšų gamybą, tikėdamasi, kad tai padės pasiekti ambicingus grūdų derliaus tikslus. 1976–1980 m. planuota padvigubinti trąšų naudojimą, tačiau net optimistiniuose scenarijuose šios priemonės buvo laikomos nepakankamomis.
CŽA ataskaitoje pabrėžiama, kad derliaus padidėjimas dėl trąšų naudojimo buvo ribotas. Pavyzdžiui, Baltijos respublikose trąšos grąžino nuo 1,2 iki 1,7 tonos grūdų už toną trąšų, o kai kuriose sausesnėse vietovėse, kaip Kazachstanas, rezultatas nesiekė nė tonos.
Trąšos ir jų įtaka grūdų gamybai
Sovietų Sąjungoje trąšų naudojimas tapo pagrindiniu grūdų gamybos didinimo įrankiu. Nuo 1960 metų grūdų gamyba didėjo, tačiau dauguma šio padidėjimo buvo pasiekta dėl drastiškai padidėjusio trąšų naudojimo. 1965–1975 metais trąšų naudojimas išaugo net 11 kartų, ir tai, anot JAV žvalgybos, galėjo būti vienas iš pagrindinių faktorių, padedančių pasiekti didesnį derlių. Tačiau realybė buvo toli nuo idealios: trąšos buvo naudojamos nekokybiškai ir nereguliariai, o tai reiškė, kad grūdų gamyba nepasiekdavo tikėtino lygio.
Pavyzdžiui, Baltijos šalyse, tręšiamų grūdų plotai siekė beveik 100 proc. visų žemės ūkiui naudojamų teritorijų. Trąšos buvo naudojamos pagal tam tikras normas, tačiau šiose šalyse derliaus padidėjimas nebuvo toks akivaizdus, kaip tikėtasi. Be to, trąšų naudojimas nebuvo vienodas, priklausomai nuo dirvožemio tipo ir klimato sąlygų.
„Prie ruso“ – ne tik sveikiau, bet ir trūko maisto
Ataskaitoje atskleidžiama, kad, nepaisant trąšų naudojimo augimo, sovietinė sistema nepajėgė užtikrinti stabilaus maisto tiekimo. 1973–1975 m. dėl prastų oro sąlygų grūdų derlius sumažėjo net dviem penktadaliais, o SSRS turėjo didinti grūdų importą.
Tai kelia klausimą, kaip šalis, deklaravusi save „maisto lyderiu“, negalėjo užtikrinti savarankiško maisto tiekimo. Taigi Baltijos šalys, nors ir pasižymėjo aukštu derliaus efektyvumu, buvo priverstos dirbti pagal sistemą, kuri neskatino inovacijų ir nuoseklumo.
1985 m. JAV žvalgybos dokumentas: pesticidų stygius – milijardų dolerių nuostoliai
Išslaptinta 1985 metų JAV žvalgybos ataskaita atskleidžia gilią Sovietų Sąjungos krizę, susijusią su maisto gamyba. Nepaisant Generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo pastangų skatinti pesticidų naudojimą žemės ūkyje, SSRS žemdirbiai susidūrė su milžiniškais iššūkiais. Sovietų žemės ūkio nuostoliai dėl kenkėjų, ligų ir piktžolių sudarė net ketvirtadalį visos produkcijos vertės, o tai atitiko milijardus dolerių nuostolių kasmet.
1983 metais pesticidų dėka buvo išsaugota apie 19 mln. tonų grūdų – suma, kurią importuoti būtų kainavę 3 milijardus dolerių užsienio valiutos. Tačiau net ir turint šį menką pasiekimą, Sovietų Sąjunga susidūrė su rimtais tiekimo sutrikimais ir technologiniais trūkumais, trukdžiusiais maksimaliai pasinaudoti pesticidų galimybėmis.
Maisto deficitas – neatsiejamas nuo pesticidų problemų
Sovietų pesticidų gamybos plėtra lėtėjo jau nuo 1970-ųjų. Augimo tempai, kurie dar 1971–1975 m. buvo vidutiniškai 8,4 % per metus, iki 1976–1980 m. sumažėjo iki vos 1 %. Šią stagnaciją lėmė žaliavų trūkumas, pasenę įrenginiai ir nesugebėjimas diegti naujų technologijų.
Dėl šių problemų sovietų pesticidų gamyba patenkino tik trečdalį realių poreikių, o kai kuriais atvejais trūko net bazinės įrangos pesticidams naudoti. Gorbačiovo siekiams padidinti pesticidų naudojimą taip ir liko neįgyvendintas – trūko modernių pesticidų, kurių gamyba ir technologijos didžiąja dalimi buvo priklausomos nuo Vakarų importo.
1984 m. sovietai importavo pesticidų už 480 mln. dolerių, iš kurių pusė atkeliavo iš Vakarų Europos šalių, tokių kaip Vokietija, Šveicarija ir Belgija. Importo augimas atspindėjo desperaciją, nes vidaus gamyba negalėjo patenkinti net pagrindinių poreikių.
Technologiniai ir organizaciniai trūkumai
Vienas ryškiausių dokumento aspektų – SSRS ūkininkų nesugebėjimas efektyviai naudoti net turimus pesticidus. Trūko įrangos, o esama buvo prastos kokybės. Be to, ūkininkai dažnai nemokėjo tinkamai nustatyti pesticidų kiekių ir naudojimo laiko, o tai lėmė menką jų veiksmingumą.
Kita problema buvo ribotas sovietų biologinės kontrolės metodų taikymas. Nors buvo naudojami tokie būdai kaip trichogramų vabzdžių platinimas ar bakteriniai preparatai, jie negalėjo konkuruoti su cheminiais pesticidais nei kaina, nei efektyvumu.
Kova su pasėlių praradimais – nepakankamos priemonės
SSRS žemės ūkis taip pat turėjo susidurti su itin reikšmingais pasėlių nuostoliais, kuriuos lėmė kenkėjai, ligos ir piktžolės. 1970–1980 m. duomenys parodė, kad dėl šių veiksnių grūdų derlius sumažėdavo 25 procentais, linų – 21,5 procento, o bulvių – net 31,5 procento. Ir nors pesticidų gamyba augo, jų panaudojimo efektyvumas dažnai buvo ribotas, o didelė dalis pesticidų nebuvo tinkamai paskirstyta ar panaudota.
Sovietų pesticidų gamyba – planų ir realybės neatitikimai
Pesticidų gamyba SSRS 1960–1985 m. išaugo beveik dešimt kartų pagal standartinius vienetus (nuo 63 iki 652 tūkstančių metrinių tonų). Tačiau jų gamybos struktūra atspindėjo neefektyvius prioritetus. Pavyzdžiui, insekticidų gamyba sumažėjo nuo 111,5 tūkstančių tonų 1975 m. iki 99 tūkstančių tonų 1980 m., nors būtent kenkėjai buvo vienas iš pagrindinių derliaus praradimo šaltinių. Herbicidų gamyba išaugo, tačiau jų pritaikymas ne visada atitiko realius poreikius.
Eksperimentiniai pesticidų naudojimo rezultatai – nerealizuota galimybė
Eksperimentiniai duomenys parodė, kad pesticidai galėjo ženkliai prisidėti prie derliaus padidinimo. Pavyzdžiui, žieminiai kviečiai eksperimentinėmis sąlygomis parodė 5–25 proc. derliaus padidėjimą naudojant herbicidus, o bulvių derlius galėjo būti padidintas net iki 48 proc. Deja, tokie rezultatai retai buvo pasiekiami praktikoje, nes trūko efektyvios žemės ūkio politikos ir tinkamų pesticidų naudojimo instrukcijų.
Sovietų Sąjungos propaganda dažnai mėgino sukurti įspūdį, kad jų žemės ūkis buvo pasaulio pavyzdys. Tačiau, kaip rodo CŽA analizė, ši sistema buvo priklausoma nuo trąšų, kurios dažnai neatnešdavo tikėtos naudos. Baltijos šalys, nepaisant jų istorinio žemės ūkio kultūros, taip pat kentėjo nuo šios neveiksmingos sistemos.
Tai dar vienas pavyzdys, kaip sovietų ekonomika rėmėsi ne racionaliais sprendimais, o prievarta ir masine propaganda. Mitas apie „sveiką ir kokybišką maistą prie ruso“ turėtų užleisti vietą istorinės tiesos supratimui.
490 peržiūrų (-a)
Viel šuda malat