1993 m. Jungtinės Tautos paskelbė gegužės 3-iąją Pasauline spaudos laisvės diena, bet Lietuvoje apie tai – tyla. Vyriausybė „X“ platformoje numetė gražų įrašą apie „nepriklausomą žurnalistiką“ ir „demokratiją“. Gražūs žodžiai, bet tik žodžiai! Realybėje – jokio dėmesio. Laisva žiniasklaida? Lietuva ją beveik pamiršo!
O štai Kretingos rajone – tikras šou! Vietinis valdininkas skambina į redakciją ir plūsta žurnalistus, kad rašo „nesąmones“. Štai jums spaudos laisvės „sveikinimas“! Tai ne šiaip įvykis – tai simptominis signalas. Mes gyvename laikais, kai tiesa niekam nerūpi, o vietiniai „karaliukai“ mano, kad gali užčiaupti visus tuos, kurie, jų akimis žiūrint, „neteisingi“!
Grįžkime atgal. 1991 m. Afrikos žurnalistai Namibijoje pasirašė Vindchukso deklaraciją – drąsų reikalavimą užtikrinti spaudos laisvę visame pasaulyje. Tada tai buvo revoliucija! O dabar? Lietuva pagal 2025 m. „Reporters Without Borders“ indeksą nukrito į 14 vietą iš 180 šalių, pernai buvusi 13. Skamba neblogai, bet realybė kitokia. Kelios didelės žiniasklaidos grupės valdo rinką, o politikai ir verslininkai perka įtaką per reklamą ar nuosavybę. Žurnalistai susiduria su teisiniu ir ekonominiu spaudimu. Laisvė? Tik popieriuje!
Kas valdo Lietuvos žiniasklaidą? Lietuvos žiniasklaidos rinka yra koncentruota, o didžiąją dalį priemonių valdo kelios pagrindinės grupės ir privatūs savininkai. Regioninė ir rajoninė žiniasklaida dažnai valdoma vietinių verslininkų ar politikų. Tai nėra nei gerai, nei blogai, viskas priklauso nuo darbo rezultatų. Pagal „Transparency International“ 2019 m. duomenis, kas dešimta žiniasklaidos priemonė Lietuvoje priklausė politikams ar valstybės tarnautojams (101 iš 1125). Pavyzdžiui, 9 Seimo nariai ir 18 savivaldybių tarybų narių (ankstesnių kadencijų) valdė regioninius leidinius ar portalus.
Be šių grupių, svarbų vaidmenį atlieka tarptautiniai technologijų milžinai, tokie kaip „Google“ ir „Meta“, „X“ kurie kontroliuoja didžiąją dalį skaitmeninės reklamos rinkos ir algoritmais formuoja turinio matomumą.
Žiniasklaidos nuosavybė Lietuvoje kelia susirūpinimą dėl skaidrumo. Politikai ir verslininkai dažnai naudoja žiniasklaidą kaip įrankį įtakai didinti. „Transparency International“ rekomenduoja žiniasklaidos priemonėms viešinti savo savininkus ir finansines ataskaitas, tačiau tai daro ne visi. Pavyzdžiui, 2019 m. 44 politikai, valstybės tarnautojai ar jų sutuoktiniai valdė 101 žiniasklaidos priemonę, dažniausiai regioninėje rinkoje.
Ekonominis spaudimas taip pat didelis. 2025 m. „Reporters Without Borders“ ataskaitoje pažymima, kad vietinė žiniasklaida kenčia nuo sistemingo finansavimo trūkumo. Nors įkurtas Medijų rėmimo fondas, jis neišsprendžia struktūrinių problemų. Valstybinės lėšos skiriamos leidinių gyvybei palaikyti, tačiau aštrios publikacijos ir valdininkų skundai kontroliuojančioms institucijoms po jų, gali lengvai šį trapų laivelį apversti ant šono. Reklamos pajamos dažnai priklauso nuo verslo ar valdžios interesų, o tai riboja redakcijų nepriklausomumą.
Lietuvos žiniasklaida nėra izoliuota – ją veikia ir globalūs žaidėjai. Fondai, tokie kaip liūdnai pagarsėję USAID, „Internews“ ar „Open Society Foundations“, daug metų teikė finansavimą žiniasklaidos projektams, tačiau tai kelia klausimų dėl nepriklausomumo. USAID 2023 m. rėmė 6200 žurnalistų ir 707 žiniasklaidos priemones 30 šalių, o 2025 m. biudžete buvo numatyta 268,4 mln. dolerių „nepriklausomai žiniasklaidai“. Kritikai sako, kad toks finansavimas naudojamas ideologiniams naratyvams. Ukrainos pavyzdys rodo, kad 90 % žiniasklaidos priklauso nuo USAID lėšų, o tai riboja redakcijų laisvę.
„WikiLeaks“ dokumentai atskleidė, kad USAID finansavimas buvo naudojamas „spalvotosioms revoliucijoms“ remti Ukrainoje, Baltarusijoje, Libijoje ir Libane. Lietuvoje tiesioginio įrodymo apie tokį poveikį nėra, tačiau tarptautinių fondų įtaka kelia diskusijų. Pavyzdžiui, ES per savo finansavimo programas, tokias kaip „Žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas“, remia projektus, kurie skatina pliuralistinę žiniasklaidą, bet kartu formuoja neoliberalią (leftistinę) politinę darbotvarkę.
O dabar atsakykime į klausimą, kodėl apie Spaudos laisvės dieną niekas nekalba? Bet iš pradžių prisiminkime liūdnai pagarsėjusio „politinio emigranto“ Eginos saloje Gabrieliaus Landsbergio žodžius, pasakytus 2024 m. rugsėjo 10 d. Seimo posėdyje. Šis asmuo, atsakydamas į klausimus dėl vilos Graikijoje, pasakė: „Šiandien mes esame toje situacijoje, kad, kaip kažkada buvo sakoma, laikraščiu galima užmušti musę, o dabar, matyt, ir politinę karjerą.“ Esą dabar laikai negrįžtamai pasikeitė. Buvęs užsienio reikalų ministras greičiausiai leido suprasti, jog per kelis dešimtmečius buvo imtasi reikalingų priemonių: žurnalistams buvo „išmušti dantys“ ir žiniasklaida dabar „teisingų“ politikų nebeterorizuoja, bet juos uoliai aptarnauja. Tuo tarpu „neteisingi“ politikai atakuojami arba ignoruojami. Štai tokia nuomonių įvairovė.
Ir iš tiesų, po COVID-19 ir karo Ukrainoje pradžios visuomenės dėmesys nukrypo į „svarbesnius“ dalykus. Pandemija pavertė žiniasklaidą valdžios ruporu – cenzūra „dezinformacijos“ vardu tapo norma. Socialinės platformos, bendradarbiaudamos su vyriausybėmis, trynė viską, kas neatitiko oficialios linijos. Liaudyje pasakytų: „matydami tai Stalinas ir Berija tyliai kamputyje rūkė“. Karas Ukrainoje? Žiniasklaida tapo vienpuse – tik vienos politinės grupuotės naratyvų skleidėja, jokios diskusijos. Vien tik karo propaganda, kuri Konstitucijoje draudžiama. Alternatyvios nuomonės? Jos vadinamos „melagiena“, „propaganda“ ir skubiai trinamos!
Žuvis pradėjo pūti nuo galvos. Mes Lietuvoje verkiam, kad nei žiniasklaidos, nei žurnalistų, kurie kibtų valdžiai į atlapus, nebeturim. Antai JAV prie „Bidono“ atsitiko dar blogiau. 90 % žiniasklaidos valdo kelios korporacijos – „Comcast“, „Disney“, „AT&T“. Vėliau kilo aimanos ir dantų kalenimai, kai 2025 m. vasarė D. Trumpas sukėlė audrą, kaltindamas USAID, kad šie mokėjo milijonus „Politico“, „The New York Times“ ir „Associated Press“ už palankius straipsnius demokratams. Tai rodo, kad net „laisviausiose“ šalyse žiniasklaida tampa korporacijų ir politinių interesų įrankiu. Jie sako, kad taip reikėjo, nes demokratija turi apsiginti.
Jei demokratija nuo kažko turi apsiginti, tai ji jau tampa ne demokratija, o nauja totalitarizmo forma. Panašiai kaip toje kinų liaudies pasakoje: „drakonas mirė, šlovė naujam drakonui“.
Ar mes tikrai kovojom už tokią laisvę, kokią turim šiandien? Prieš 35 metus kovojome už spaudos laisvę. Šiandien? Ji dusinama. Ne tankais, o algoritmais, trolių fermomis, botų spiečiais, valdininkų įtaka, cenzūra ir pinigais. Socialinės medijos? Jos turėjo būti laisvės viltis, bet tapo dar vienu kontrolės įrankiu. Korporacijos, vyriausybės, fondai – visi jie nori vieno: jūsų proto ir paklusnumo. Bet mes nepasiduosime! Laikas atsibusti, reikalauti tikros laisvės ir mesti iššūkį nuo demokratijos pagrindų nusukančiai viešo administravimo sistemai! Nes jei ne mes, tai kas?
263 peržiūrų (-a)