Lietuvos krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė pastaruoju metu tapo tikra politinio cirko žvaigžde, kurios keisti, retai kam suprantami sprendimai bei pasisakymai kelia tiek pat nuostabos, kiek ir klausimų. Tad prisisekite diržus – „Spartan“ lėktuvas jau kyla!
Įsivaizduokite: saugi, kalnais apsupta Austrija – neutralumo bastionas, kur net karvės atrodo ramesnės už Lietuvos politinį gyvenimą. Ir štai krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė nusprendžia, kad būtent iš ten reikia kariniu lėktuvu C-27J „Spartan“ parsigabenti Marių Laurinavičių – žinomą Rusijos ir Putino analitiką. Kodėl? Atsakymas slepiasi rūke – kaip ir daugelis ministrės sprendimų. Galbūt tai buvo strateginis manevras, skirtas parodyti, kad Lietuvos karinės oro pajėgos gali pasiekti net Vienos operos teatrą? O gal tiesiog „Spartan“ pilotams reikėjo pramankštinti sparnus? Bet kuriuo atveju toks sprendimas kainuoja ne tik mokesčių mokėtojų pinigais pirktus degalus, bet ir visuomenės kantrybę. Juk „Uberio“ „Toyota Prius“ su vairuotoju kirgizu iš Vienos į Vilnių būtų pigiau, o ir kava pakelės degalinėje – skanesnė nei lėktuvo salone.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) bandė išsiaiškinti, kas vyksta ministrės galvoje, bet, regis, tai sunkiau nei iššifruoti Enigmos kodą. Šakalienės spaudos konferencijos primena teatro monospektaklį: ji perskaito paruoštą pareiškimą, nusišypso ir… išeina. Žurnalistų klausimai? „Ačiū, iki!“ NSGK nariai, tarp jų ir Saulius Skvernelis, liko stovėti su pakeltais antakiais, klausdami: „Ar mes ką tik buvome ignoruoti, ar čia tiesiog naujas komunikacijos stilius?“ Tokį vengimą atsakyti į klausimus retai pamatysi net populiarėjančiose „Zoom“ konferencijose, kur visi apsimeta, kad jų mikrofonas sugedęs.
Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) direktoriaus Elegijaus Paulavičiaus nušalinimas – dar vienas Šakalienės siužeto vingis, vertas trilerio. Likus vos kelioms savaitėms iki jo kadencijos pabaigos, pulkininkas buvo perkeltas į rezervą dėl „rimtų darbuotojų skundų“. Kokie tie skundai? Gal mikromenedžmentas, gal per griežtas žvilgsnis per rytinį pasitarimą? O gal tiesiog kažkas pamiršo atsinešti kavos? Šakalienė detalių neatskleidžia, o generalinio inspektoriaus tyrimas, regis, vyksta lėčiau nei šarvuočio traukimas iš Pabradės pelkės. NSGK nariai, įskaitant Lauryną Kasčiūną, purto galvas, teigdami, kad tokie skundai – kasdienybė bet kuriam vadovui. Tuo metu sklando gandai, kad naujuoju AOTD vadovu taps Mindaugas Mažonas. Ar tai suplanuota rokiruotė, ar spontaniškas chaosas? Tik Šakalienė žino. Arba nežino.
Prieš penkerius metus LRT laidoje su Rita Miliūte Šakalienė atvirai pasakojo apie savo galimą Aspergerio sindromą. Toks atvirumas vertas pagarbos. Tačiau kai vadovauji krašto apsaugos ministerijai karo ir krizių metu, kyla klausimų – ar šis bruožas padeda, ar trukdo priimant sprendimus, kuriems reikia geležinės koncentracijos ir empatijos? Socialiniuose tinkluose jau sklando memai, vaizduojantys Šakalienę, planuojančią karines operacijas su „Excel“ lentelėmis, kuriose viskas suplanuota iki sekundės – bet niekas nesupranta, kodėl. Ar tai tik satyra, ar yra tiesos grūdas?
Šakalienės pasisakymai tarptautinėje arenoje – atskira komedija. Kartais atrodo, kad ji kalba ne su užsienio žurnalistais, o su ateiviais iš kitos galaktikos, o pati gyvena pakitusioje realybėje. Pavyzdžiui, diskusijos apie Baltijos jūros infrastruktūros apsaugą virsta filosofiniais svarstymais apie tarptautinę teisę, kurie net NATO partnerius priverčia pasitikrinti, ar jie teisingai išvertė jos žodžius. Viename interviu ji užsiminė apie „reagavimo algoritmus regioniniu lygmeniu“ – frazė, kuri skamba kaip ištrauka iš mokslinės fantastikos romano, bet realybėje reiškia… na, niekas tiksliai nežino, ką. Užsienio partneriai, regis, jau priprato prie šių poetinių vingrybių, bet ar tai stiprina Lietuvos pozicijas?
Prieš tapdama krašto apsaugos ministre, Šakalienė buvo žinoma kaip vaiko teisių gynėja. Jos inicijuota „Niekieno vaikai“ programa sulaukė pagyrų, bet ir kritikos. Jos metodai ne visada buvo sutikti su ovacijomis. Kritikai teigė, kad jos „Matuko“ reformos kartais priminė buldozerį, traiškantį viską kelyje – nuo biurokratijos iki šeimų privatumo. Ar toks „viskas arba nieko“ požiūris tinka krašto apsaugos ministerijai, kur klaidos kainuoja ne tik reputaciją, bet ir saugumą?
Pasaulyje siaučiant karams ir neramumams, nacionalinio saugumo reikalai reikalauja ne tik profesionalumo, bet ir geležinės ramybės. Tad kyla klausimas: kokias jėgas atstovauja Dovilė Šakalienė, ir ką galvojo prezidentas Gitanas Nausėda, skirdamas ją į šias pareigas? Ar tai drąsus eksperimentas, tikintis, kad netradicinis požiūris atneš naujų vėjų? O gal tiesiog politinis kompromisas, kai kėdžių dalybos svarbesnės už strategiją? NSGK nariai, opozicija ir net sąjungininkai kelia antakius, o visuomenė socialiniuose tinkluose jau kuria memus apie „Spartan“ skrydžius ir žvalgybos rebusus. Vienintelis aiškus dalykas – Šakalienės era Krašto apsaugos ministerijoje yra viskas, tik ne nuobodi.
739 peržiūrų (-a)