Vos prieš pusmetį į Salantų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapiją tarnauti atvykęs klebonas Rolandas Karpavičius savo prasmingais pamokslais jau yra pelnęs salantiškių palankumą.
Per Mišias pamokslus sako gyvai
Pasiklausyti 54 – erių metų kunigo žodžio į mišias Salantų bažnyčioje tikintieji atvyksta net ir iš tolimesnių kaimų. Žmones žavi ir tai, kad dvasininkas pamokslą sako iš anksto jo nepasirašęs. Kaip sakoma, iš galvos.
„Kokiu momentu jūs sugalvojate, ką šiandien pasakysite parapijiečiams?“, – susėdus klebonijoje paklausiau dvasininko.
„Man būsimą pamokslą padiktuoja tos dienos liturgija, kurioje atsispindi mūsų gyvenimas ir šiandienos aktualijos.
Štai artėja Vasario 16-osios Nepriklausomybės šventė. Yra toks liturgijos tekstas, kuriame kalbama apie tai, kad Jėzus kitame krante palieka tuos, kurie atsisako su juo grįžti valtimi.
Lygiai taip pat Dievą išvaro tie, kurie išduoda Lietuvos žmonių krauju iškovotą mūsų valstybės Nepriklausomybę, kurie ima abejoti mūsų šalies tikslais ir kryptimi. Negana to – pradeda kenkti savo šaliai.
Kitą kartą liturgijos skaitiniai susišaukia su kita mūsų gyvenime išnyrančia aktualija, žmones pradedančia kamuoti problema. Dievo žodis visiems padeda rasti sprendimą“, – kalbėjo R.Karpavičius.
Klebono galva užimta ir ūkiu
Tačiau dvasininko galva užimta ne vien parapijiečių sielovada.
Štai viename klebonijai priklausančiame pastate užšalo vandentiekio sistema. Pasikviesti specialistai bandė atšildyti vamzdyną, tačiau nieko nepavyko. Teko nutiesti atskirą liniją.
Arba, kitoje patalpoje nuo lubų ėmė lašėti vanduo. Iš kur jis atsirado, niekas negali paaiškinti. „Mistika kažkokia“, – šypteli klebonas.
Jam turi rūpėti sąskaitų apmokėjimas už elektros energiją, šildymą. Ar ūkiniais reikalais neturėtų rūpintis koks nors bažnyčios ūkvedys, ekonomas? Kad klebonui terūpėtų tik dvasiniai dalykai.
Gal ir neblogai būtų, tačiau R.Karpavičius sakė nesuprantantis, kaip tai reiktų įgyvendinti: „visose Lietuvos parapijose jau įprasta, kad klebonas yra ir buhalteris, ir statybininkas, ir stogdengys“.
Klebono teigimu, papildomo, už ūkinę dalį atsakingo žmogaus išlaikymas parapijai brangiai kainuotų. Iš parapijiečių aukų išgyvenanti bažnyčia ir taip padaro stebuklus, sugeba pasitvarkyti tai šen, tai ten.
Tikinčiųjų aukų pastebimai sumažėja šaltuoju metų laiku, kai į nešildomas bažnyčias ateina mažiau parapijiečių. Iš žiemą gaunamų lėšų parapijai sudėtinga išsilaikyti.
Šaltą žiemą bažnyčia neištuštėjo
Šią žiemą spūstelėję šalčiai sumažino bažnyčios lankytojų skaičių. Bet ir vasario pradžioje, kai lauke spaudė 29 laipsnių šaltis, mišiose dalyvavo apie 60 žmonių.
„Gelbsti tai, kad Salantų bažnyčia 1911 metais statyta iš molinių plytų, kurios ne taip greitai peršala. Štai mūsų parapijoje iš silikatinių plytų pastatytoje Grūšlaukės bažnyčioje tai išties šalta“, – apie šios žiemos vargus pasakojo klebonas.
R.Karpavičiaus teigimu, mėginti bent kiek pašildyti tokią didelę Salantų bažnyčią parapijiečių aukomis turbūt būtų neįmanoma.
Bažnyčia Salantuose yra viena iš didesnių visoje Žemaitijoje. Ją projektavo tas pats švedų architektas, kuris panašiu metu statė ir Palangos bažnyčią. Tik ji beveik du kartus mažesnė, nei Salantuose.
„Galima tik įsivaizduoti, kokia stipri ir skaitlinga prieš daugiau nei 100 metų buvo Salantų parapija, jei čia buvo poreikis tokiai didelei bažnyčiai“, – stebėjosi klebonas.
Žmogų palaiko dvasinė vertikalė
Mūsų visuomenėje jaučiamas savotiškas virsmas – lyginant su ankstesniais laikais žmonės ima stokoti atjautos vienas kitam, gyvena pykčiu, keršto troškimu, liejasi agresija žodžiais ir veiksmais.
„Aš manau, kad tų permainų priežastis yra nesaugumo jausmas, nežinia dėl ateities.
Nepriklausomybės atgavimas, mirtina grėsme alsavusi koronaviruso pandemija, prasidėjęs karas Ukrainoje ir reali Rusijos grėsmė – tai tie veiksniai, kurie žmogaus vidinio saugumo tikrai nestiprina.
Patirdami nuolatinę įtampą žmonės praranda savitvardą, juos apima liūdesys. Tokiu laiku žmonės turėtų ieškoti Dievo atramos, tačiau kiek tokių, kurie nelaimės, ligos atveju kreipiasi pas mistikus, įvairiausius lupikaujančius būrėjus“, – aiškino jau 30 metų Dievui tarnaujantis dvasininkas.
Anot jo, kiekvienas žmogus gimsta savyje turėdamas dvasinę vertikalę, kuri jį sujungia su Dievu. Kai ši vertikalė ima blėsti, jungtis sunyksta, išsikreipia ir žmogų laikanti horizontalė.
Kai iš žmogaus širdies išraunamas Dievas, išsikreipia ir žmogaus moralinis kompasas.
Klebonas neslepia, kad tą vertikalę savo elgesiu pradangina patys tinkintieji ir net atskiri dvasininkai, kurie neretai kompromituoja bažnyčią ir žmonių tikėjimą Dievu.
Su jaunimu mokyklose dažnai bendraujantį R.Karpavičių guodžia ir viltingai nuteikia jaunų žmonių santykis su Dievu. Nors mišių metu jaunimo bažnyčiose nėra daug, tačiau jie ateina.
„Kaip mano širdis apsidžiaugia, kai per didžiausius šalčius atėjęs į bažnyčią randu keletą vaikų, giedančių giesmes kartu su vargonininku. Tai ženklas, kad visuomenė tą dvasinę vertikalę, jungtį su Dievu yra išlaikiusi nepaisant jokių negandų“ , – viltingai sakė klebonas.
Giedojo kartu su V.Noreika
Pats R.Karpavičius anksti suprato, kad savo gyvenimą pašvęs tarnystei Dievui. Klaipėdoje gimęs, augęs jis dar vidurinės mokyklos baigiamosiose klasėje jau patarnavo bažnyčioje.
„Dabar negaliu pasakyti, koks įvykis mane tam paskatino. Šeimoje buvau vienturtis sūnus, tėvas tuo metu jau buvo miręs. Žinią, kad stosiu į Telšių kunigų seminariją mama sutiko skausmingai. Tai išgirdusi net apsiverkė. Matyt, mano ateitį ji įsivaizdavo kitaip“, – prisimena kunigas.
Mamą buvo galima suprasti – galingas balsas sūnui pranašavo dainininko ateitį. Rolandas buvo mokyklos saviveiklos renginių siela, grojo gitara, akordeonu, pianinu. Dvyliktoje klasėje 1990 metais prasimušęs į respublikinio „Dainų dainelės“ konkurso finalą tapo laureatu.
R.Karpavičiaus talentą likus metams iki mirties pripažino net garsiausias Lietuvos balsas Virgilijus Noreika.
Tuo metu Klaipėdoje kunigas buvo šv. Kazimiero parapijos klebonas ir 2017 metais, bažnyčios 25 metų jubiliejaus proga sumanė maestro pakviesti į bažnyčią sugiedoti giesmę.
„Pasiskambinęs nuvykau pas jį į Vilnių, į Čiulionio meno mokyklą. Dainavimo profesorius išklausė mano istoriją, paprašė sudainuoti ir sako: „o kodėl mums bažnyčioje nesugiedoti kartu?“, – V.Noreikos pasiūlymas pribloškė kleboną.
Aštuonias pamokas jie repetavo kartu ir šv.Kazimiero parapijos jubiliejuje taip sugiedojo, kad rodės bažnyčios stogą nukels.
Žmonių dvasia rūpinasi bet kurioje parapijoje
Prieš 30 metų baigęs seminariją R.Karpavičius vyskupo valia į kunigus buvo įšventintas būdamas 24 metų, kai šis kunigystės sakramentas suteikiamas tik sulaukus 25 – erių.
Trumpai Palangos bažnyčioje pabuvęs vikaru jis 1996 metais buvo paskirtas klebonu į Žygaičių parapija ir buvo vienas iš jaunesnių klebonų Lietuvoje.
Po 6 metų R.Karpavičius buvo išsiųstas studijoms į Romą – popiežiškame šv. Grigaliaus universitete jis po trijų metų įgijo tapo dvasingumo teologijos licenciato laipsnį, kas atitinka mokslo magistrą.
Prieš 20 metų kunigas trumpam buvo paskirtas į šv. Juozapo bažnyčią Klaipėdoje, o rudenį – penkeriems metams – klebonu į Karteną. Nuo 2010 metų R.Karpavičius Klaipėdoje tarnavo šv. Kazimiero parapijoje, o pernai buvo perkeltas į Salantus.
Kiek ilgai čia užtruks, klebonas nesiryžo spėlioti. „Viskas Dievo ir vyskupo valioje“, – šypsosi dvasininkas. „Tačiau kur bebūčiau, kokius žmones besutikčiau – visiems reikės Dievo palaimos ir vilties“.
2,414 peržiūrų (-a)