Virš Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderio Sauliaus Skvernelio pakilęs teisėsaugos kardas privertė krūptelėti visą Lietuvą.
„Ką? Ir jis toks pat, kaip ir visi kiti?“, – nusivylimo neslėpė žmonės. Laiku iš valdžios pasitraukusi Demokratų sąjunga paskutiniu metu buvo tapusi visuomenės simpatijų favorite, o pats S.Skvernelis – vienas iš politikų reitingo lyderių.
Žmonės greitai užmiršo, kad iš valdančiosios daugumos ne demokratai išėjo, o jų į valdžią nebepakvietė. Užmiršo, kad dabar socialdemokratus aršiai kritikuojantis S.Skvernelis visai neseniai buvo tos partijos paskirtu Seimo pirmininku. O dabar jis – visuomenės akyse teisingai kalbantis ir politinę perspektyvą vėl auginantis lyderis. Po trejų metų – neabejotinas būsimos koalicinės daugumos narys. Gal net būsimas premjeras ar vėl Seimo pirmininkas.
Tačiau kratų S.Skvernelio kabinete ir namuose, bei apklausų STT būstinėje žmonės taip greitai neužmirš. Nepaisant kaip pasisuks ši Valstybinės augalininkystės tarnybos korupcijos byla, kaip šioje byloje keisis kol kas S.Skverneliui suteiktas specialiojo liudytojo statusas, dar metus iki savivaldos rinkimų ši istorija suksis visu garsumu. Neveltui pabendravęs su STT pareigūnais jis jau svarsto, ar nesitraukti iš Demokratų sąjungos pirmininko pareigų ir šitaip prieš savivaldos rinkimus dar mėginti gelbėti partijos reputaciją.
Ne visi savivaldos tarybas renkantys Lietuvos gyventojai atėję prie balsadėžių domisi partijų kandidatų sąrašais. Ne visi rinkėjai skiria tarybą nuo savivaldybės. Tiesiog, ne visi domisi vietos politika, nors būtent nuo jos priklauso kasdieniai gyventojų rūpesčiai.
Tokie žmonės ne ilgai svarstę savo balsą dažniausiai atiduoda už jam simpatišką partiją. Greičiau, už televizoriuje matomą ir jam patinkantį tos partijos lyderį. S.Skvernelio vedama Demokratų sąjunga buvo vienas iš tokių neapsisprendusių rinkėjų pasirinkimų. Nors šios partijos atstovų Kretingos rajono savivaldybės taryboje beveik nejusti, demokratai po metų čia pretendavo nugriebti nemažai „laisvų“ balsų. Dabar ir ši partija tapo toksiška. Ją pažymėti rinkimų biuletenyje pakils gerokai mažiau rankų.
Šis politinis skandalas, kai skirtingose bylose į STT duoti parodymų su advokatais žygiuoja du buvę Lietuvos premjerai S.Skvernelis ir G.Paluckas, vyksta 108 valstybės gimtadienį švenčiančios Vasario 16-osios fone.
„Aš ne įtariamasis“, – po apklausos žurnalistams galvą purto S.Skvernelis. „Pasikalbėjome ir tiek“, – po dirbtine šypsena slepiasi Seimo mandato įsikibęs G.Paluckas. Ne tiek svarbu, ar jie tik specialieji liudytojai, ar taps įtariamaisiais, kaltinamaisiais, teisiamaisiais ir nuteistaisiais. O gal liks tik liudytojais.
Ne tai svarbu. Svarbiausia, kad po dienos, kai skambiai buvo cituojami Lietuvos valstybę kūrę krikštatėviai, kai visa Lietuva giedojo valstybės himno žodžius: „Tegu Tavo vaikai eina vien takais dorybės, tegu dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei“, du buvę šiuolaikinės Lietuvos valstybės premjerai su advokatais priversti varstyti korupcinius nusikaltimus tiriančios institucijos duris, nes pareigūnai turi ko jų paklausti.
Ne tik Lietuvos, bet ir savo naudai dirbo ir prieš 100 metų Lietuvą kūrę politikai. Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje būta skandalų, kai aukšti valdininkai savinosi valstybės pinigus. Tačiau tai buvo išskirtiniai atvejai. Tuomet tai nebuvo tapusi norma, kaip šiandien.
Už Lietuvos gyventojų mokamą neblogą algą savo šaliai tarnauti atėję politikai žvalgosi, kaip prisidurti prie gaunamo atlyginimo. Naudojant savo statusą, gautas pareigas iš tų pačių gyventojų mėginama nuplėšti kelis kartus daugiau, nei žmonių jau sumokėta alga už politikų darbą.
„Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, – tas himno eilutes lūpomis ne kartą krutino ir visuomeniniais pagrindais tarnauti savo savivaldybei atėję vietos politikai. Iš savo sunešto biudžeto žmonės jau sutiko jiems apmokėti tas išlaidas, kurias jie patiria atlikdami tarybos nario pareigas.
Tačiau prisidengę tariamomis kelionėmis pas rinkėjus, neva sprendžiant jų problemas, už šiuos pinigus tarybų nariai neskaičiuodami į asmeninius automobilius kliukino degalus, juos remontavo ir net nusiplaudavo, apsirūpindavo padangomis, savo mašinas drausdavo ne tik privalomuoju draudimu, apsimokėdavo už savo telefonus, o kas prisipirko televizorių. O jei visuomenės skirtų pinigų dar vis tiek likdavo, juos išgrandydavo pateikę degalinėse surankiotus svetimus kasos kvitus.
Ar apie prieš 127 metus Vinco Kudirkos linkėtus dorybės takus, darbą Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei galvojo Kretingos rajono meras Antanas Kalnius vienu ypu degalinėje įsipildamas beveik 90 litrų degalų. O po dienos – dar 90. Tiek degalų telpa tik į mikroautobuso, bet ne į lengvojo automobilio baką.
Meras iki šiol taip ir nėra paneigęs abejonių, ar tiek degalų iš karto talpinančios mašinos buvo ne jam priklausančios įmonės „Kalniaus duona“ mikroautobusai? Nes kitaip išeitų, kad Kretingos rajono gyventojai apmokėjo už merui priklausančios bendrovės išvežiojamus duonos gaminius.
Tačiau tos iki šiol taip ir neišsklaidytos abejonės 2024 metų balandį A.Kalniui nesutrukdė įžūliai raitytis prieš visuomenę.
„Vakar su Klaipėdos apygardos prokuratūra padėjome tašką vadinamojoje „čekiukų“ istorijoje – pasirašėme taikos sutartį civiliniame ginče. Taip pat vakar į Kretingos rajono savivaldybės biudžetą grąžinau 7 541 eurą ir 61 centą. Iš praėjusią kadenciją man kaip tarybos nariui išmokėtų 10 260 eurų ir 88 centų transporto išlaidoms.
Šioje situacijoje turėjau dvi galimybes – bandyti apsiginti teisme arba susitarti taikiai. Pasirinkau antrąjį variantą, tikėdamasis, kad bent menkiausias abejones keliančių išmokų dalies grąžinimas į biudžetą yra pats teisingiausias sprendimas. Manau, kad to ir pats tikėčiausi iš mero, kurį būčiau rinkęs“.
Štai kokį pasiteisinimą meras suraitė. Tik savo naudai biudžeto pinigus vogęs ir dalį jų priverstas grąžinti kaltu jis taip ir nesijautė. Sakosi net galėjęs apsiginti teisme, o transporto išlaidoms išmokėtus pinigus naudojęs, kaip tarybos narys.
Tačiau įstatymu kompensacija buvo numatyta už išlaidas, patirtas vykdant tarybos nario veiklą. Formaliu Tarybos nariu buvęs ir balsavimo teisę Taryboje turėjęs meras Tarybos nariu nedirbo, Tarybos komitetams nepriklausė. Tad ir jokios Tarybos nario veiklos nevykdė. Jį žmonės buvo išrinkę dirbti meru ir iš biudžeto jau buvo skyrę lėšas mero naudotam savivaldybės transportui, vairuotojo atlyginimui ir degalams kelionei.
Taikiai A.Kalnius susitarė su prokurorais. O kaip su rinkėjais? Jie iš savo rinkto mero tikėtųsi bent jau šiokios tokios atgailos.
„Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, – sakė V.Kudirka. Per okupacijas, partizanų bunkeriuose, Sibiro tremtyje, sovietų priespaudoje ir šiandien, laisvoje Lietuvoje tai kasmet kartoja Lietuvos piliečiai. Tik ar visi supranta, ką sako?
504 peržiūrų (-a)