Į kiek apsnūdusią ir artėjančiais savivaldos rinkimais dar negyvenančią Kretingos rajono politinę padangę ryškiu meteoru įsiveržęs naujas politinis komitetas „Kretingos rajono Sąjūdis“ pirmą kartą viešai pasirodė Salantuose per Užgavėnių šventę.
Savo palapinę čia pasistatę sąjūdiečiai žmonėms dalino komiteto atributiką, lipdukus su „Kretingos rajono Sąjūdžio“ emblema, išleistus atvirukus su politinio komiteto šūkiu. Tačiau, kas sudaro naujojo politinio komiteto branduolį, sunku buvo suprasti, nes šventėje sąjūdiečiai savo veidus slėpė po Užgavėnių personažų kaukėmis.
Matomiausi „Sąjūdžio“ veidai – rajono savivaldybės Taryboje komiteto pavadinimu atskira frakcija pasiskelbę Giedrius Petreikis ir Gediminas Venckus. O kas už jų?
Šiandien susipažinsime su „Kretingos rajono Sąjūdžio“ valdybos nare 41 metų kretingiške Aida Urbonavičiene.
– Užgavėnių šventėje jūsų komandoje be dviejų savivaldybės Tarybos narių matėsi vien merginos. Ar „Sąjūdis“ turi daugiau vyrų?
– Turi, turi (juokiasi). Turim verslininkų, ūkininkų, įmonių vadovų, sporto organizacijos direktorių.
Moterys taip pat gali pasigirti plačia profesine veikla: yra buhalterių, finansininkių, pedagogių, kultūros darbuotojų, žemės ūkio specialisčių ir netgi inžinierę turime.
Visi sąjūdiečiai su aukštaisiais išsilavinimais, arba jo siekia. Komitete yra ne tik su mokslo magistro laipsniais, bet ir rašančių daktarinę disertaciją.
– Ar iš dabar priklausančių Sąjūdžiui kas nors yra turėjęs politiko patirties?
– Be dviejų tarybos narių G.Petreikio ir G.Venckaus visi mes esame politikos debiutantai. Bet tai, manau, yra privalumas. Patirtis greitai įgyjama, o požiūris iš šalies į savivaldos politiką ir asmeninė patirtis susidūrus su valstybės tarnyba kaip tik yra didelis privalumas.
Atėję į politiką mes žinotume nuo ko reiktų pradėti.
– Ir nuo ko „Kretingos rajono Sąjūdis“ pradėtų?
– Kaip banaliai neskambėtų – nuo dėmesio rajono žmogui. Ne tik sprendžiant jo problemą. Viešai pagiriant už gerą darbą, įvairiais būdais paskatinant jo iškeltą iniciatyvą.
Nesakau, kad to dėmesio visiškai nėra dabar. Bet jis nėra pakankamas. Pastebiu, kad žmonės skirstomi į savus, pataikaujančius valdžiai ir į priešiškus. Pastariesiems to dėmesio nebelieka. Negana to, jie iš valdžios pusės gauna ir neapykantos.
– Iš kur tai žinote? Ar su tokiu valdžios požiūriu jums teko susidurti asmeniškai?
– Esu psichologė, smulkioji verslininkė, esu mama, todėl bendrauju su daugeliu žmonių ir daug esu girdėjusi apie jų patirtis savivaldybės kabinetuose.
Turiu ir asmeninį pavyzdį. Mano tėvai Kretingoje Laisvės gatvėje prieš keletą metų nusipirko žemės sklypą ir ruošėsi statyti gyvenamąjį namą. Paaiškėjo, kad jo naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Teisės aktai leidžia keisti naudojimo būdą į gyvenamųjų teritorijų. Tačiau rajono savivaldybė užsispyrė, kad detaliajame plane pažymėta komercinis, nors šis planas kartu numatė ir gyvenamąjį ir vertė atlikti brangiai kainuojantį detaliojo plano taisymą.
Kovojau, rašiau raštus, pati aiškinausi teisės aktus, vaikščiojau per savivaldybės kabinetus beveik dvejus metus. Kol Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija savivaldybei išaiškino, kad žemės savininko noras yra teisėtas ir jo valios būtina paisyti. Galų gale, tuometė savivaldybės architektūros skyriaus vadovė pripažino savo klaidą ir manęs net atsiprašė.
Bet svarbiausia šitoje istorijoje, tai patirtas valstybės tarnautojų abejingumas, nenoras padėti žmogui, vengimas teisės aktuose paieškoti galimybės. Politikai, valstybės tarnautojai su žmonėmis dažnai bendrauja, kaip su prašytojais, pamiršdami, kad rajono gyventojai iš tiesų yra jų darbdaviai.
– Kodėl, jūsų, kaip psichologės manymu, valdžios žmonės taip elgiasi? Kodėl jie neskuba padėti ir linkę specialiai pabrėžti savo aukštesnę padėtį?
– Būti geru politiku, sąžiningai tarnauti žmonėms gali ne kiekvienas. Į politiką reikia ateiti pasiruošus.
Į šį klausimą galima atsakyti remiantis žinomo psichologijos klasiko, amerikiečio Abrahamo H. Maslow poreikių piramide, pagal kurią žmogaus motyvacija vystosi nuo bazinių, išlikimui būtinų poreikių link aukštesnių – psichologinių ir savirealizacijos.
A.Maslow poreikių piramidė pirmiausia prasideda fiziologiniais poreikiais – maistas, būstas, fizinis saugumas. Po to saugumo poreikiai – stabilios pajamos, sveikata, socialinis saugumas. Dar aukščiau – socialinio priklausymo ir tarpusavio ryšių poreikiai. Virš jų – pagarbos ir savivertės poreikiai. Ir galiausiai – saviraiška ir prasminga veikla.
Kitaip tariant, jeigu į politiką žmogus ateina nepatenkinęs bazinių poreikių, pats nesijaučia saugiai, jis nematys reikalo pasirūpinti kitais. Toks politiko tikslas neišvengiamai bus asmeninių poreikių tenkinimas, o ne visuomenės gerovė.
Tai nėra moralinis vertinimas. Tai – psichologinis dėsningumas: žmogus, kurio baziniai poreikiai nėra patenkinti, psichologiškai nėra pajėgus prioritetizuoti visuomenės gerovės, nes jo nervų sistema ir motyvacija oreantuotos į asmeninį išlikimą.
– Kaip „Kretingos rajono Sąjūdis“ ruošiasi taisyti šią situaciją?
– Tam reikia, kad rajono gyventojai patikėtų mūsų siekiais ir rinkimuose mums suteiktų įrankius – savivaldybės Tarybos mandatus, kurie leistų priimti reikalingus sprendimus.
Iki to dar liko visi metai, per kuriuos įrodinėsime, kad Taryboje turint ir du „Sąjūdžio“ atstovus žmonėms galima padėti. Kuriame pokalbių laidą, kurioje viešinsime gyventojų problemas, su kuriomis jie susiduria ir kurios nesulaukia valdžios sprendimų. Kviesimės specialistus, tos srities ekspertus, kurie patars, kaip elgtis, ką daryti, kad žmonių problemos sprendimas pajudėtų iš vietos.
– Aida, papasakokite apie save. Iš kur jūs kilote, kur dirbate?
– Gimiau, augau Alytuje. Mama – pradinių klasių mokytoja. Tėtis statybininkas. Augau vienturte dukra. Baigusi mokyklą pasirinkau tuo metu populiarius politikos mokslus Klaipėdos universitete. Tikriausiai todėl, kad tėtis – iš Klaipėdos, o uostamiestyje tuo metu gyveno mano seneliai.
Baigus politikos mokslus patraukiau į teisę – 2012 metais Mykolo Romerio universitete tapau pilnateise teisininke ir pagal specialybę dirbau 10 metų.
Tada susidomėjau psichologija. Klaipėdos universitete 2017 metais tapau psichologijos bakalaure, o 2019 metais – magistre.
Taigi, turiu teisės ir medicinos psichologijos magistrų diplomus ir esu politikos mokslų bakalaurė.
Dabar dirbu Klaipėdos rajono Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje psichologe ir dirbu su raidos sunkumų turinčiais vaikais bei jų šeimomis.
– Kaip atsidūrėte Kretingoje?
– Man čia labai patinka. Kretingoje turiu daug draugų. Šį miestą pasirinkau savo santuokai. Nors mano vyras geografijos mokslus baigęs Remigijus yra telšiškis, renkantis gyvenimo vietą abiem abejonių nekilo – tik į Kretingą.
Čia patogu gyventi: mano dukroms 12 metų Arijai ir dešimtmetei Majai šalia mokykla, į parduotuvę nueiname pėsčiomis. Man labai patinka vietos bendruomenė su kuria susitinku kasdien. Vytauto gatvėje turiu sveikų produktų krautuvėlę, tad su savo nuolatiniais pirkėjais visada mielai pasikalbame.
Mano profesija verčia nuolat tobulėti, nuolat sužinau apie naujas galimybes geriau padėti vaikams, su kuriais dirbu. Viena iš tokių galimybių – kaniterapija. Tai yra terapija pasitelkus šunį.
Savo praktijoje pastebėjau, kokią didelę įtaką turi gyvūnas užmezgant ryšį su raidos sunkumų turinčiu vaiku. Todėl Klaipėdos universitete pradėjau studijuoti kaniterapiją ir šį rudenį tapsiu licencijuota kaniterapeute.
Augintinių turėjau nuo pat vaikystės, visada norėjau padėti gyvūnams, kurie negali patys pasirūpinti. Taip jaučiuosi ir santykiuose su žmonėmis. Todėl galų gale ir rinkausi psichologo specialybę, kuri neatsiejama nuo pagalbos žmonėms.
683 peržiūrų (-a)