Vakar, kovo 11 – ąją Kretingos Rotušės aikštėje, kaip ir kasmet tą pačią dieną, plazdėjo Lietuvos vėliavos, buvo giedamas šalies himnas, per garsintuvus sklido gražios kalbos. Dabartinei trisdešimtmečių, keturiasdešimtmečių kartai tai – savotiška istorinės datos pagerbimo rutina. Datos, kurios prasmė kitų taip ir lieka iki galo nesuprasta.
Sutiko, nes negalvojo apie pasekmes
Tačiau Kretingos rajone dar išliko saujelė gyvų žmonių, kurie iki šios 1990 metų Kovo 11 – osios datos ėjo, o vėliau jos prasmę išsaugojo rizikuodami savo gyvenimais.
Vienas iš tokių kretingiškių, kuriam Kovo 11 – oji – daugiau nei šalies istorinė data – prieš 38 metus Kretingos rajono Sąjūdžio tarybai vadovavęs ilgametis Kretingos meno mokyklos direktorius Bernardas Anužis.
Prie Sąjūdžio Kretingoje kūrimosi ištakų stovėjęs B.Anužis ir dabar negali pasakyti, kodėl trisdešimtmetis ir tuometei Kretingos muzikos ir dailės mokyklai metus vos metus direktoriumi dirbantis jaunas vyras buvo išrinktas Sąjūdžio tarybos pirmininku. Juk tarp Sąjūdžio pirmeivių šalia jo buvo ir daugiau gyvenimo mačiusių kretingiškių.
„Nereikia užmiršti kokie tuomet buvo laikai. Nors Sąjūdis Lietuvoje kūrėsi prisidengęs tariama pagalba Sovietų sąjungos komunistų lyderio M.Gorbačiovo sumanytam persitvarkymui, buvome vertinami labiau kaip išsišokėliai, oponentai partinei valdžiai. Todėl vadovauti naujam dariniui, kurio ateitis nebuvo labai aiški, niekas daug nesiveržė.
Tikriausiai kažkas mane į tarybos pirmininkus pasiūlė dėl to, kad gal kiek aktyvesnis buvau, daugiau kalbėjau. O sutikau būtent dėl to, kad jaunas buvau. Žinote, jauni nėra tokie atsargūs ir apie pasekmes dar negalvoja“, – šypsosi šiandien 67 metus skaičiuojantis Bernardas.
Kvietė visus norinčiuosius
Politiškai aktyvesnių žmonių susiėjimą brandino tuomet vykęs ekologinis dviračių žygis per Lietuvą, roko maršas, kurio metu po truputį pradėjo kaltis laisvės daigai.
Todėl 1988 metų birželį Vilniuje susikūrus Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinei grupei, pradėjo bruzdėti ir aktyvesni kretingiškiai. Pasigirdo kalbos, kad reikia burtis ir mums. Iš lūpų į lūpas Kretingoje pradėjo plisti žinia, kad rugsėjo 14 dieną visi renkamės Kultūros centre.
Šiai žiniai plintant iš pradžių girdėjosi pašaipėlių – Sąjūdžio grupės būrimąsi Kretingoje buvo vertinamas įtariai.
Gal dėl to susirinkimo dieną Kultūros centro salė nelūžo nuo žmonių. Kaip prisimena B.Anužis, tą kartą atėjo gal 40 – 50 žmonių. Visiems buvo pasiūlyta – kas norite į Kretingos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, užlipkite ant scenos.
„Lipo žmonės drebančiomis kojomis. Iš viso tokių 12 ar 14 buvo. Tie, kurie užlipo, atvirai parodė į kurią pusę stoja, žinojo, kuo tai galėjo baigtis“, – teigė Bernardas.
Per mėnesį pastatė paminklą Tautos kančioms
Susikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė suprato, kad jie turi būti matomi, kad tik visuomenės palaikymas juos gali apsaugoti nuo valdžios susidorojimo.
Rugsėjo 28 dieną Kretingoje Pastauninko parko estradoje buvo organizuotas pirmasis Sąjūdžio mitingas. Dar prieš jį B.Anužis, kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pirmininkas, buvo iškviestas į tuomet įtakingo rajono ūkinio partinio aktyvo posėdį.
Ten jį bandė atkalbėti mitinguoti. „Tai ką, „bananų“ pasiilgote“,- Bernardui buvo mesta replika, primenant Vilniuje neseniai milicininkų ir kareivių guminėmis lazdomis išvaikytą Sąjūdžio mitingą. Tačiau imtis represijų prieš Pastauninko parke susirinkusią minią žmonių Kretingos valdžia nesiryžo.
Kertingiškiai buvo aktyvūs. Spalio 16 dieną virš vienuolyno pastato dalies, kur buvo įsikūręs muziejus, buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Po Vilniaus ir Kauno tai buvo trečioji viešai iškelta tautinė vėliava Lietuvoje.
Dar mitinge buvo pasiūlyta pastatyti paminklą, skirtą Lietuvių tautos kančioms atminti. Tam tikslui čia pat buvo renkamos žmonių aukos.
Per mėnesį vienuolis ir skulptorius Vilius Orvydas Salantų apylinkėse surado didžiulį širdies formos akmenį, architektas Edmundas Giedrimas nubraižė projektą, pagal jį akmuo buvo perskeltas kryžiaus formos linijomis ir jau lapkričio 1 – ąją jis buvo pastatytas ir pašventintas kapinėse.
Prieš 10 metų buvo baigtas įgyvendinti E.Giedrimo projektas ir paminklas buvo pastatytas ant solidesnio postamento, ant kurio atsirado užrašas, kad tai padaryta Kretingos rajono savivaldybės lėšomis.
Lyg 1988 metais nebūtų buvę žmonių piniginių aukų, kurių dėka tas paminklas atsirado. Lyg iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma rajono savivaldybė galėtų turėti kažkokių savo lėšų.
Tuomet utopija, o dabar – realybė
Rudenį susikūręs Kretingos Sąjūdis ėmėsi ir daugiau darbų. Tvarkė Kretingos senąsias kapines, atnaujino Lietuvos laisvės kovų savanorių kapavietes ir jų paminklus. Buvo renkami ir užrašomi tremtinių atsiminimai.
Viena pirmųjų Sąjūdžio iškeltų idėjų – nugriauti prie Žiemos sodo esantį ir parko teritoriją darkantį Žemės ūkio technikumo pastatą.
„Atrodytų, tuo metu utopinė, neįgyvendinama idėja. Tas pats kaip būtume pasakę, kad kitais metais nuskrisime į Mėnulį.
Bet tuomet, ir laisvos, nuo Sovietų sąjungos nepriklausomos Lietuvos idėja 1988 metais buvo utopija. Bet žiūrėkite, ir Lietuva laisva ir nepriklausoma jau 36 – erius metus, ir žemės ūkio technikumo pastatų Dvaro parke kadaise jau nebelikę.
Štai kaip būna su tomis utopijomis“, – į ūsą šypsosi B.Anužis.
Ar tuomet valdiškai mokyklai vadovaujantis Kretingos Sąjūdžio tarybos pirmininkas jautėsi drąsiai? Juk valdžiai buvo labai paprasta „spūstelėti“ jai pavaldžios įstaigos direktorių, kuris aktyviai veikia Sąjūdyje.
„Paradoksas, bet demokratijos ir laisvės tuomet, regis, buvo daugiau, nei šiandien. Dėl Sąjūdžio išmesti mane iš darbo niekas nebandė.
Kita vertus, ir pati rajono valdžia tuomet vengė staigių judesių. Nežinojo, kurlink viskas gali pakrypti. O juk ir Sąjūdis tuomet deklaravo iš Maskvos pareinančios persitvarkymo politikos rėmimą.
Rajono vadovai matė, kad Sąjūdžio lyderių Vilniuje niekas neliečia. Ko gero dėl to ir Kretingoje rajono vadovai privengė rodyti iniciatyvą“, – šitaip šiandien mano tuomet represijų išvengęs Kretingos Sąjūdžio tarybos pirmininkas.
Pakvietė rajono komunistų vadovą
Be to, viskas buvo pasikeitę po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, kuriame dalyvavo ir Lietuvos komunistų partijos vadai su pirmuoju sekretoriumi Algirdu Brazausku priešakyje.
Vykdami į suvažiavimą Kretingos sąjūdiečiai padarė gudrų žingsnį, kuriam buvo ir prieštaraujančių. Į Sąjūdžio suvažiavimą delegatu buvo pakviestas Kretingos komunistų partijos pirmasis sekretorius Valerijonas Kubilius.
„Dėl tokio sprendimo niekada nesigailėjau. Vilniuje jis išvydo kokia galinga yra tautos Atgimimo jėga. Grįžus iš suvažiavimo į Kretingą mes su V.Kubiliumi normaliai pradėjome šnekėtis“, – pasakojo B.Anužis.
Kad 1990 metais bręsta Nepriklausomybės paskelbimas, jautė visa Lietuva. Juo labiau, kad beveik visą naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos deputatų sudėtį sudarė Sąjūdžio atstovai.
Tuo metu B.Anužis iš Kretingos Sąjūdžio tarybos pirmininkų buvo patrauktas. Taryboje susidarė nauja, nuosaikesnių žmonių dauguma, kurie pasisakė ne už Lietuvos Nepriklausomybę, o už respublikos dalinį suverenitetą Sovietų sąjungos sudėtyje. Jie išsirinko ir naują Tarybos pirmininką.
„Matyt, būsime padarę klaidą, kai į Sąjūdžio tarybą priėmėme kiekvieną norintį. Tai ir priėjo visokių“, – tą laikmetį prisiminęs numojo ranka Bernardas.
Pamatę, kas ima į viršų, aršiais sąjūdiečiais staiga patapo ir tie, kurie turėjo ką nuslėpti ir ką nusiplauti. Kažkas užuodė valdžios perspektyvą, atsirado interesai.
Atsitiko net taip, kad rajono komjaunimo komiteto pirmasis sekretorius Virginijus Pikturna Kretingoje buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą ir tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru.
Kovo 11 – osios Nepriklausomybės Akto paskelbimą, kaip ir visa Lietuva, B.Anužis su šeima prieš vidurnaktį išgirdo prie televizoriaus.
Kariškis grasino visus išvežti
Nors Bernardas ir buvo patrauktas iš aktyvesnės Sąjūdžio veiklos, kretingiškiai jo nepamiršo. B.Anužis 1990 metais buvo išrinktas į rajono tarybą, o jos deputatai muzikos ir dailės mokyklos direktorių išsirinko rajono tarybos pirmininku.
„Sudėtingi buvo laikai. Rajonui teko išgyventi ekonominę blokadą, Sausio 13 – osios pavojų.
Jos išvakarėse nuėjau į karinį komisariatą susižinoti, ar sovietų kariuomenė neketina kažko negero griebtis Kretingoje. Tada karinis komisaras man aiškiai pasakė, kad visi rajono vadovai netrukus būsime išvežti ir baigsis čia mūsų visos nepriklausomybės.
Tačiau visi rajono gyventojai surėmę pečius išgyvenome ir stiebėmės į viršų“, – prisimena pirmasis Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Kretingos rajono vadovas.
Iš valdžios grįžo į mokyklą
Pasibaigus tarybos deputato kadencijai 1995 metais jis grįžo vadovauti Kretingos meno mokyklai.
Tam buvo dėkingos sąlygos – direktoriaus vieta nebuvo užimta, nes visą tą laiką, kol B.Anužis dirbo rajono Tarybos pirmininku, meno mokyklai direktoriaus pavaduotoja vadovavo laikinai.
Tuomet B.Anužis buvo sulaukęs begalės darbo pasiūlymų: ir Sodros padalinio vadovu Klaipėdoje, ir vadovauti draudimo įmonei ir aukštas pareigas viename banke.
„Atsisakiau ir likti politikoje, nors tokių galimybių buvo. Penkeri metai darbo savivaldybės Taryboje mane išsunkė.
Man buvo nepakeliama tai, kad politikoje gali išgyventi tik tada, jei būsi suktas, gudresnis už kitus. Kaip kažkas yra pasakęs „kišenėje akmuo, šypsena veide, o už nugaros rodai špygą.
Tai ne man. Nesu apgavęs nė vieno žmogaus. Taip buvau tėvų išmokytas“, – sakė Bernardas.
Akordeoną į rankas įbruko tėvas
Abu jo tėvai kilę nuo Kartenos – tėvas iš Abakų kaimo, o mama – iš Vėlaičių.
Po karo jie susitiko, vedė ir persikėlė gyventi į Kretingą. Tėvas dirbo ligoninėje darbinininku, o mama – gimdymo namuose.
Netrukus 1949 metais šeima susilaukė dukters Eugenijos, o po 9 metų – sūnaus Bernardo.
Meilę muzikai B.Anužiui įskiepijo tėvai. Jie abu buvo muzikalūs, giedojo bažnyčios chore. Todėl tėvas labai norėjo, kad sūnus taptų muzikantu, nors paties Bernardo planai buvo kiek kitokie.
„Tačiau kai tėvas, sukrapštęs visus savo pinigus, man, devynmečiui nupirko prestižinį 80 bosų akordeoną „Weltmeister“, trauktis nebuvo kur.
Mokėti groti akordeonu tuomet buvo madinga. Tuomet akordeonistas buvo laukiamas svečias bet kokiame vakarėlyje.
Gaila, kad to pirmojo akordeono neišsaugojau. Kažkas paėmęs pagroti vieno vakarėlio metu instrumentą supylė lipniu gėrimu ir jis liko sugadintas“, – pasakojo B.Anužis.
Prieš 46 metus B.Anužis sukūrė šeimą, išaugino tris dukras, bet visos išlėkė iš gimtų namų. Dvi dukros gyvena Vilniuje, o viena – Vokietijoje.
Mokyklai vadovauja per 30 metų
Klaipėdoje baigus Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą muzikanto specialybė jam padėjo patekus į sovietų armiją. Jis tarnavo Vilniuje kariniame ansamblyje, kuris važinėdavo koncertuoti kaliniams Latvijos ir Estijos kalėjimuose.
Dar besimokant aukštesniojoje mokykloje ketvirtame kurse jis Kretingos meno mokykloje pavaduodavo mokytoją. Grįžęs iš armijos ir baigęs Valstybinę konservatoriją B.Anužis 1987 metais tapo šios mokyklos direktoriumi.
Palikus politiką, meno mokyklai Bernardas nepertraukiamai vadovauja jau 31 metus.
„Kai čia pradėjau direktoriauti mokėsi 120 vaikų. Dabar išsiplėtusioje meno mokykloje yra 560 mokinių ir lyginant su bendrojo lavinimo mokyklomis, ji yra viena didžiausių ugdymo įstaigų rajone.
Savo pasiekimais mūsų mokiniai Kretingą garsina ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“ – Kretingos meno mokykla didžiavosi jos ilgametis vadovas, stovėjęs prie Kovo 11 – osios ištakų.
„Kai siekėme Nepriklausomybės, visi kalbėjo, kad dabar gyvensime, kaip Švedijoje. Po visų kelionių per tankius brūzgynus ar ir ši utopija nesipildo?“, – šypsojosi B.Anužis.
684 peržiūrų (-a)