Kretingos rajono valdžia, regis, atrado savotišką konsultavimosi su visuomene būdą: pirmiausia nusprendžiama, kokios krypties turi būti miesto simbolis, tada be viešo kūrybinio konkurso surandami jo kūrėjai, už beveik 15 tūkst. eurų nuperkama koncepcija, o tik po to gyventojai pakviečiami į jos pristatymą. Ir dar paaiškinama, kodėl tai turėtų būti gražu.
Rugpjūčio 19-ąją Kretingos M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje visuomenei pristatyta nauja Kretingos miesto riboženklių koncepcija, kurią parengė Vilniaus dailės akademijos profesorius Vakaris Bernotas kartu su Ugne Bernotaite. Būsimame riboženklyje susipina kryžiaus, saulės, pranciškoniškosios ir baltiškosios simbolikos elementai, o jo granitiniame pagrinde projektuojama aštuoniakampė žvaigždė ir „vėjų rožė“.
Atrodytų – pagaliau pajudėjo metų metus užsitęsusi Kretingos riboženklių istorija. Tačiau pristatymas daugeliui tapo ne laukta naujiena, o 14,9 tūkst. eurų kainavusia staigmena.
Nebuvo nei viešo idėjų konkurso, nei kelių autorių darbų, nei visuomenei pateiktų alternatyvų. Kretingiškiai negalėjo palyginti kelių profesionalių pasiūlymų ir pasakyti, kurį miesto vartų simbolį norėtų matyti dešimtmečius. Jiems parodytas vienas – jau nupirktas.
Merui patiko. Visuomenei – gerokai mažiau
Per pristatymą Kretingos rajono meras Antanas Kalnius naująją koncepciją gyrė energingai. Klausantis jo galėjo susidaryti įspūdis, kad pagaliau surastas kone idealus Kretingos simbolis.
Tačiau po pristatymo socialiniuose tinkluose pasipylusi kritika atskleidė visai kitokias nuotaikas. Daliai žmonių koncepcija nepatiko, kiti abejojo jos estetika, simbolių gausa, originalumu, kėlė klausimą, kodėl visuomenei nebuvo pasiūlyta rinktis.
Ir štai čia išryškėjo esminė problema: mero susižavėjimas nėra visuomenės pritarimas. Meras nėra nei architektūros ekspertų komisija, nei meno taryba, nei visi Kretingos rajono gyventojai viename asmenyje.
Tačiau šioje istorijoje kuo toliau, tuo atkakliau kyla klausimas: kieno iš tikrųjų tai projektas ir kas jam dirigavo dar iki viešo pristatymo?
Formaliai turime visą valdininkų grandinę: Savivaldybės administraciją, specialistus, techninės užduoties rengėjus, viešųjų pirkimų darbuotojus, Administracijos vadovybę. Tačiau virš visos šios konstrukcijos labai ryškiai kyšo politinė figūra – A. Kalnius, pristatymo metu negailėjęs naujajam kūriniui liaupsių.
Todėl merui derėtų atsakyti ne vien į klausimą, ar jam riboženklis patinka.
Dokumentinių įrodymų, kad būtent meras parinko Bernotus ar su jais iš anksto susitarė, kol kas nėra. Todėl taip teigti būtų neatsakinga. Tačiau Savivaldybė turi labai paprastą galimybę įtarimus išsklaidyti – parodyti dokumentus.
Originalumas privalomas, bet kryptis jau buvo nubrėžta
Įdomi ir pati Savivaldybės parengta techninė užduotis. Joje numatyta, kad Kretingos riboženklio koncepcija turi būti originali. Tačiau kartu kūrėjui iš anksto nubrėžta idėjinė kryptis – numatytos kryždirbystės tradicijos.
Tai nereiškia, kad Savivaldybė Bernotams liepė nupiešti konkretų kryžių. Tačiau kūrybos kryptis buvo nustatyta dar prieš atsirandant galutinei koncepcijai.
Kas nusprendė, kad būtent kryždirbystė turi tapti viena pagrindinių naujojo Kretingos simbolio kūrybinių atramų? Architektai? Menotyrininkai? Savivaldybės specialistai? Rajono architektas? Politinė vadovybė? Meras? Ar buvo svarstomos alternatyvos – Kretingos herbas, kuršiškasis paveldas, Tiškevičių palikimas, miesto urbanistinė istorija, kiti Žemaitijos ar Kretingos simboliai?
Svarbiausia – kas apie tai klausė pačių kretingiškių?
Visuomenė į šį pasirinkimą įtraukta nebuvo. Kūrybinė kryptis techninėje užduotyje atsirado anksčiau, negu didžioji visuomenės dalis apskritai sužinojo apie naujos koncepcijos rengimą.
Be konkurso – 14 900 eurų
Dar įdomiau pasidaro atsivertus pirkimo aplinkybes. Viešo riboženklių idėjos konkurso nebuvo. Koncepcijos paslauga įsigyta mažos vertės neskelbiamos apklausos būdu, o sutarties vertė – 14 900 eurų be PVM.
Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2026 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. A1-150 patvirtintas Viešųjų pirkimų proceso organizavimo ir vidaus kontrolės tvarkos aprašas numato procedūrą, kai planuojamos sutarties vertė neviršija 15 000 eurų be PVM.
Bernotų sutartis – 14 900 eurų. Iki ribos – 100 eurų. Tai savaime nėra pažeidimo įrodymas. Bet būtent dėl tokio artumo ribai Administracija turėtų būti pirmoji suinteresuota parodyti, kaip ši suma atsirado.
Kas apskaičiavo koncepcijos vertę? Kokiais analogiškų kūrybinių paslaugų įkainiais remtasi? Kiek už tokį darbą būtų prašę kiti dizaineriai ar architektai? Ir svarbiausia – kokia planuojama pirkimo vertė buvo nustatyta dar prieš Bernotams pateikiant pasiūlymą?
Vienas tiekėjas – bet kas jį parinko?
Tam tikrais mažos vertės neskelbiamos apklausos atvejais galima kreiptis ir į vieną tiekėją. Todėl, jeigu paaiškėtų, kad buvo apklausti tik Bernotai, vien tai dar nebūtų automatinis Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas.
Tačiau tada dar svarbesnis tampa klausimas: kodėl būtent jie?
Pačios Kretingos administracijos patvirtinta pirkimų tvarka numato rinkos tyrimą, reikalingą potencialiems tiekėjams ir numatomai pirkimo vertei nustatyti. Planuojant neskelbiamą pirkimą turi būti pateikiamas tiekėjų sąrašas.
Vadinasi, kažkas Savivaldybėje turėjo atlikti rinkos tyrimą. Kažkas turėjo nustatyti potencialius kūrėjus. Kažkas turėjo sudaryti tiekėjų sąrašą. Kažkas į jį turėjo įrašyti Bernotus. Kas?
Galbūt buvo išanalizuota dešimtys Lietuvos dizainerių ir architektų. Gal palygintos jų kvalifikacijos ir kainos. Gal Bernotai objektyviai pasirodė tinkamiausi.
Puiku. Parodykite rinkos tyrimą. Kur apklausos pažyma?
Pagal Administracijos A1-150 aprašą atlikus tokią procedūrą VIP IS turi būti pildomas Protokolas dėl pirkimo procedūrų – pirkimo apklausos pažyma.
Taigi pirkimo byla neturėtų susidėti vien iš techninės užduoties ir galutinės sutarties. Joje turi likti dokumentinis pėdsakas, kaip iki tos sutarties prieita.
Tačiau viešumoje nematyti nei pirkimo paraiškos-užduoties, nei tiekėjų sąrašo, nei rinkos tyrimo duomenų, nei apklausos pažymos.
Todėl galimi du labai skirtingi variantai. Jeigu dokumentai yra – kodėl jie nerodomi visuomenei? Jeigu jų nėra – ar buvo laikomasi pačios Administracijos patvirtintos pirkimų organizavimo tvarkos?
Kol dokumentų neturime, negalima kaip fakto teigti, kad jie tyčia slepiami arba neegzistuoja. Tačiau kuo ilgiau Administracija jų nepateikia, tuo natūralesnis klausimas – kodėl?
Viešųjų pinigų panaudojimo dokumentai nėra valdžios šeimos albumas, kurį galima rodyti tik tada, kai norisi.
Kas pirmiau – Bernotai ar 14 900 eurų?
Čia glūdi bene svarbiausias visos istorijos klausimas.
Jeigu pirkimo dokumentai parodytų, kad Administracija atliko rinkos tyrimą, nustatė pagrįstą kainą, įvertino potencialius kūrėjus ir tik tada pasirinko Bernotus – didelė dalis abejonių subliūkštų.
Bet jeigu paaiškėtų, kad iš anksto pasirinktas vienas tiekėjas, planuojama vertė nustatyta 14 900 eurų, o vienintelis pakviestas tiekėjas paskui pateikė lygiai 14 900 eurų pasiūlymą, tokį sutapimą reikėtų labai rimtai paaiškinti.
2 500 eurų projektą padėjo į stalčių, už naują – 14 900
Šioje vietoje istorija tampa dar sunkiau paaiškinama.
Kretinga riboženklio projektą jau buvo nusipirkusi. Tomo Jokšo parengtas ankstesnis Kretingos riboženklio projektas Savivaldybei kainavo 2 500 eurų. Buvo parengtos vizualizacijos ir konkretūs sprendiniai, projektą ketinta realizuoti. Viena pagrindinių kliūčių anuomet, pasak Administracijos valdininkų, tapo nepavykęs derinimas su tuometine Lietuvos automobilių kelių direkcija. Projektas liko stalčiuje.
Dabar Savivaldybė perka dar vieną koncepciją – jau už 14 900 eurų be PVM. Naujoji koncepcija kainuoja beveik šešis kartus daugiau. Skirtumas – 12 400 eurų, arba beveik 500 procentų.
Vien dviem riboženklio koncepcijoms Kretinga jau išleido arba įsipareigojo išleisti mažiausiai 17 400 eurų, nors naujieji miesto vartai dar nepastatyti.
Todėl klausimas jau ne vien apie Bernotus. Kas ir kada nusprendė, kad už 2 500 eurų nupirktas Tomo Jokšo darbas Kretingai nebetinka? Ar atliktas jo tinkamumo dabartinėmis sąlygomis vertinimas? Ar paskaičiuota, kiek kainuotų projektą pakoreguoti? Ar buvo priimtas formalus sprendimas jo atsisakyti?
Jeigu pagrindinė kliūtis buvo tuometinės Kelių direkcijos reikalavimai, kodėl ši problema pasirodė neįveikiama būtent Kretingai? Darbėnai savo riboženklį pasistatė, Salantai taip pat sugebėjo spręsti miesto prieigų ženklinimo klausimus. O rajono centras – ne.
Gal prieš išleidžiant dar 14 900 eurų reikėjo pirmiausia nupūsti dulkes nuo jau apmokėto projekto?
Juolab dabar meras A. Kalnius taip energingai giria naująją, beveik šešis kartus brangesnę koncepciją. Tuomet būtų įdomu išgirsti, kuo ji beveik šešis kartus vertingesnė už jau nupirktą Tomo Jokšo sprendinį?
Kas Kretingoje laiko dirigento batutą?
Sudėkime viską į vieną vietą. Techninėje užduotyje iš anksto nubrėžiama kūrybinė kryptis – kryždirbystės tradicijos. Viešo kūrybinio konkurso nėra. Visuomenė alternatyvų nemato. Pasirenkama neskelbiama apklausa. Sutarties vertė – 14 900 eurų, vos 100 eurų žemiau reikšmingos 15 tūkst. eurų ribos. Kūrėjai pasirinkti visuomenei nepaaiškintu keliu. Procedūros dokumentų viešumoje nematyti. Anksčiau už 2 500 eurų nupirktas projektas lieka stalčiuje. Visuomenei pristatomas vienintelis naujasis variantas. O meras jį energingai giria.
Visa tai neįrodo, kad A. Kalnius pats sudėliojo šią grandinę. Tačiau panašumas į vieno dirigento valdomą orkestrą pernelyg ryškus, kad nekiltų klausimas: kas laikė batutą?
Ar Kretingoje netrukus apskritai nebereikės nei viešų diskusijų, nei ekspertų komisijų, nei kūrybinių konkursų, nei gyventojų nuomonės? Kam tie varginantys demokratiniai ritualai, jeigu viename kabinete galima nuspręsti, ką statyti, kur statyti, kokį simbolį pasirinkti, kuris kūrinys geras, kuris blogas ir kas kretingiškiams turi patikti?
Nuo politinio „aš žinau geriau“ iki „bus taip, kaip pasakiau“ – labai nedidelis žingsnis.
Už originalumą sumokėta. O kur jis?
Techninėje užduotyje yra vienas itin svarbus žodis – „originalus“. Būtent tokio riboženklio pareikalavo užsakovas.
Tačiau pristatytos koncepcijos granitiniame pagrinde esanti „vėjų rožės“ ir žvaigždės kompozicija vizualiai kelia asociacijų su Klaipėdoje jau esančiu „vėjų rožės“/žvaigždės sprendiniu. Beje, tarp šio uostamiesčio monumeto autorių yra ir V. Bernoto pavardė. Tad vargu ar buvo laba sunku nuo Klaipėdos „vėjų rožės“ nuimti pilies maketą ir jį pakeisti kryžiumi.
Tai nėra pagrindas skelibti plagiatą. Vėjų rožė – senas ir plačiai naudojamas simbolis. Tačiau jeigu už 14 900 eurų perkama būtent originali Kretingos miesto riboženklių koncepcija, visiškai teisėta klausti: kas ir kaip įvertino jos originalumą? Kuo šis sprendinys išskirtinai kretingiškas? Kuo jo kompozicija skiriasi nuo jau egzistuojančių analogų? Ar priimant darbą apskritai patikrinta, ar įvykdytas pačios Savivaldybės techninėje užduotyje nustatytas originalumo reikalavimas?
Kretingai tai ypač jautru – ankstesnė riboženklių istorija jau buvo įklimpusi į abejones dėl pateiktų idėjų originalumo. Būtų tragikomiška po tokios pamokos vėl užlipti ant panašaus grėblio – tik šįkart už koncepciją jau sumokėjus beveik 15 tūkstančių.
Merui – labai paprastas išbandymas
A. Kalnius ir Savivaldybės administracija visus šiuos įtarimus gali išsklaidyti stebėtinai lengvai. Tam nereikia dar vieno mero pasisakymo apie tai, koks puikus yra riboženklis. Nereikia aiškinti, kad kritikai nesupranta meno. Nereikia kartoti ir magiškos frazės, kad „viskas atlikta pagal teisės aktus“.
Reikia dokumentų.
Paviešinkite visą pirkimo bylą: pirkimo paraišką-užduotį, rinkos tyrimo duomenis, planuojamos vertės apskaičiavimą, tiekėjų sąrašą, kvietimus, visus gautus pasiūlymus, Bernotų pasiūlymą, pirkimo apklausos pažymą ir dokumentų derinimo bei tvirtinimo istoriją.
Ir atsakykite: Kas pasiūlė Bernotus? Kas nustatė 14 900 eurų vertę? Kiek tiekėjų realiai buvo apklausta? Kas techninėje užduotyje pasirinko kryždirbystės tradicijų kryptį? Kodėl buvo numestas 2 500 eurų kainavęs Tomo Jokšo projektas? Ir koks buvo mero A. Kalniaus vaidmuo iki pirkimo procedūros pabaigos?
Jeigu viskas atlikta skaidriai, dokumentai bus geriausias Savivaldybės atsakymas kritikams.
Jeigu dokumentų nėra, reikės aiškintis, kodėl galėjo būti nesilaikyta pačios Administracijos patvirtintos pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės tvarkos.
O jeigu dokumentai yra, tačiau sąmoningai nerodomi visuomenei, tuomet klausimas dar nemalonesnis – kas juose tokio, ko Kretingos valdžia nenori parodyti kretingiškiams?
Meras renkamas vadovauti savivaldybei, o ne tapti vienasmeniu rajono architektu, menotyrininku, skonio cenzoriumi ir viešųjų pinigų dirigentu. Kai valdžia pradeda manyti, kad pati geriausiai žino, kas žmonėms turi patikti, demokratija pamažu tampa dekoracija.
Gal net tokia, kurią galima pastatyti prie įvažiavimo į Kretingą.
