Pirmąjį – penkerių metų – žoliavimo jubiliejų šiemet mininčio Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiute su šypsena sprisimena, kaip visai netikėtomis aplinkybėmis gimusi ši prasminga tradicija. Pasirodo, jei būtų buvę turtingi, žvainiškiai turbūt niekuomet prieš Jonines ar po jų nesirinktų į imbarietės Andželos Dvarionienės sodybą rinkti įvairiausių kvapių žolelių.

Neturėjo kavos – atsinešė žolelių
„Beveik prieš 5 metus pradėjau čia dirbti. Buvo ruduo. Visos projektinės lėšos išnaudotos, reikia renginį organizuoti, o neturiu pinigų net kavai nupirkti. Tačiau namuose vaistažolių visuomet daugiau ar mažiau yra. Tad išviriau arbatos, pateikdama kaip vertybę. Buvo iš ubagystės, iš biednystės, bet žmonės labai entuziastingai priėmė, – šypsosi vedėja. – Aikčiojo, o, kaip čia kvepia mėtom, melisom!“
Padėti pasisiūlė žolininkė imbarietė Andžela Dvarionienė.

„Taisėme, dovanoms žoleles pakavome. Surengėme vakaronę. Žmonės kas kokių žolių turėjo, atsinešė“, – tęsia pasakojimą V. Valančiutė.
Kitais metais žvainiškiai ir imbariečiai sako vedėjai: „Reikia šviežių prisirinkti“.
„Per tiek metų kraštovaizdis labai keitėsi, žmonės supirko žemes, sukultūrino pievas, tad vis mažiau yra kur prisirinkti žolelių, – pasakoja V. Valančiutė. – O Andžela sako: „Gal pas mane?“ Tačiau ir mišką pavažiavome, žemuogių lapų pasirinkome. Surengėme ir edukaciją apie žoleles. Taip prisirinkome, prisidžiovinome, kūrėme mišinius – ir visus metus ir dovanojome, ir gėrėme. Taip atsitiktinai iš tos biednystės žoliavimas tapo mūsų vizitine kortele. Ir pukiai prigijo. Iš tiesų džiaugiuosi, kad per 5 metus užauginome tokią gražią tradiciją. Ir dar sveiką. Džiugu, kad ir moterys daro tuos namų darbus, iš anksto prisirenka ir sudžiovintų atneša arba atnešau ką tik priskintų, kad susidžiovintume čia, skyriuje“.

Nuolat gilina žinias
V. Valančiutė sako, kad žvainiškiai stengiasi nuolat turinti savo žinių bagažą. „Visuomet džiaugiamės kiekvienu lektoriumi, kuris mums paskaitas paskaito už karmos taškus“, – šypsosi vedėja.
Šiemet su Žvainių ir Imbarės žolininkėmis (žvainiškiai nuo seno su imbariečiais visur eina išvien) savo žiniomis pasidalinti sutiko Kretingos rajono visuomenės sveikatos biuro darbuotoja ir ajurvedos specialistė Virginija Mockutė.
Tradiciškai žoleles moterys renka prieš Jonines, mat tautosaka bylojanti, jos pačios mačyviausios žolelės ir yra būtent iki Joninių. Bet šiemet ne visos buvo ir pražydusios, vėlavo net jonažolės.
Tačiau žolelių mylėtojos prisirinko raudonųjų dobilų, žemuogių lapų, čiobrelių.

Raudonieji dobilai, kaip sako Vitalija – vyrų ir moterų žolė.

Raudonieji dobilai, kaip sako Vitalija Valančiutė, – vyrų ir moterų žolė.

“Labiau rytinė, nes turi žvalinantį, tonizuojantį poveikį. O jei kalbant daugiau apie vyrus, jiems reikia ir lazdynų lapų. O kiekvienos moters vaistinėlėje turi būti rasakilos, – aiškina vedėja. –  Žemuogė – vitamino C šaltinis. Jos arbata ir valo kraują. O dabar, per karščius, galite užsiplikyti žolelių, atvėsinti ir mėgautis šalta.”

Žemuogė – vitamino C šaltinis.

V. Valančiutė atskleižia, kad kiekviename žvainiškių ir imbariečių sukurtame arbatos mišinyje yra ir kvapiųjų žolelių: “Mums svarbu, kad arbata būtų kvapni ir skani. O be mėtų, melisų, čiobrelių, raudonėlių nekvepės, nes laukinė žolė neskani. Tad mūsų arbata – profilaktinis gėrimas. Beje, mėta, kurią taip mėgstame, yra labai universali. Jei esi apsnūdęs, veiks žvalinančiai. O jei esi įtampoje, nuramins.”

Mėta – labai universali žolelė.

Kita, Vitalijos paminėta, iš sveikatai itin naudingų žolelių – petražolė. “Diuretikas, šalina skysčius. Šios rbatos galima išsivirti ir iš namų neišėjus, pasiskynus lapelių savo darže. Ir krapų kiekvienas turi. Ypač naudingi žiedynai su sėklomis – nuo kraujospūdžio vaistažolė.”

Petražolės arbata iš organizmo šalina skysčius. 

Tiesa, dar prieš Jonines pasirinkusios žolelių, moterys nutarė rinktis dar kartą – kai pražys vingiorykštės, jonažolės. “Pasirinksime, ko dabar neradome.“, – sako skyriaus vedėja.
Pasižoliavusios Žvainių moterys turi ir kitą tradiciją – susėsti, pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais, receptais. Ir atsigaivinti arbūzu bei ledais.
V. Valančiutė pabrėžia, kad šiomis dienomis dar galima ir iš savų lysvių prisirinkti česnakų žiedų. „Vieni juos džiovina, kiti apipila aliejumi, dar kiti mama, daro pesto padažą. O aš džiovinu kasmet. Paskui su kavalame sumalu ir maišau su krapais, petražolėmis“.

Gamina ir prieskoninę druską

Žvainiškiai žoleles panaudoja ne vien arbatai. Jau porą metų patys pasigamina ir prieskoninės druskos.

„Orkaitėje padžiovintą druską, kad nebūtų drėgna, maišome su beržų lapais, čiobreliais, raudonėliu,  čėesnakų žiedais, džiovintomis petražolėmis, krapais“, – recepto neslepia pašnekovė.

Arbatą ir druską dovanoja savo rėmėjams ir kitiems bičiuliams gražiai įpakuotą. Popierinius maišelius perka, o etiketes Žvainių skyrius ir Imbariečių draugija pasigamino patys.

„Šiais laikais, kai žmonės serga, toji žoliavimo tradicija ne tik kad nenumiršta, bet dar labiau auga. Ir tai džiugina, kad žmonės iš senelių, močiučių dar turi sukaupę žinių, dar kažką atsimena. Mes iš tiesų atliekame labai gražią misiją – saugome etnokultūrinį palikimą. Labai lengva nueiti ir nusipirkti bet kokios arbatos, o čia – mūsų pačių pagaminta, surinkta, padaryta su mewikle, jokioje parduotuvėje to nenusipirksi“, – sako V. Valančiutė.

 

 112,181 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes