Juozapas Maksvytis.

Kalbantis su Juozapu, žodžių netrūko. Mokytojas, poetas, konkursų laureatas, o laisvu laiku – ir spaudos bendradarbis, Juozapas Maksvytis atsiskleidžia kalbėdamas apie mokytojo profesijos pašaukimą.

Vaikystėje įsivaizdavo mistinę mokyklą
Kūrėjas vasario 9 d. atšventė gražų jubiliejų – 70-dešimt.
„Aš augau didelėje šeimoje. Mama turėjo vienuolika vaikų, bet išaugino tik šešis. Būdamas mažas aš neįsivaizdavau, kaip atrodydavo ta mokykla. Tad kai vyresni broliai, sesės kalbėdavosi, kad kažko pavasarį neperkėlė, kažką paliko antriems metams, mano vaizduotėje mokykla buvo tokia keista vieta. Aš galvodavau, kad ten yra kažkokia reali siena, per kurią reikia persikelti. Ir tas perkėlimas labai svarbus, nes jei neperkelia, ten ir lieki visus metus. Ir maniau, kad tave perkelia mokytojas. O jei esi labai sunkus ir nepajėgia perkelti, tada lieki už sienos“, – vaikiškais vaizdiniais pasidalija pašnekovas.
Juozapas prisimena, kad jo pirmoji, Peldžių pradinė, mokykla buvo medinė: „Įrengta ūkiniame pastate, kuris priklausė Daukšams, kurie tuo metu buvo ištremti į Sibirą. Viename pastato gale buvo mokykla, kitame gyveno mūsų auklėtoja Pranė Kirptautienė. Ji buvo kilusi iš Kauno, tačiau jos vyrą karininką surinko su kitais kareiviais ir ištrėmė. Tad ji bėgdama galiausiai atsidūrė mūsų Peldžių pradinėje mokykloj“.
Iš vaikystės prisiminimų jubiliatui iki šiol išlikę „Saulutės“ skaitiniai – didelė, stora, spalvota knyga-elementorius.

Mokytojai buvo autoritetai
„Atsimenu, kaip mums nepavykdavo raidžių išraityti ir mokytoja kantriai, kruopščai mus mokydavo, galiausiai paimdavo su mūsų pačių rankutėmis ir vesdavo tas raides… Su ta plunksna senovine, ne kokiais šratinukais… Beje, iš tiesų todėl aš moku labai gražiai kaligrafiškai rašyti, – paatvirauja pedagogas. – Kai pamačiau tą mokytoją, jau tada kilo pirmoji mintis, kad aš niekuo kitu nebūsiu, tik mokytoju. Kad kažką darysiu su lietuvių kalba.“
Vėliau perėjus į Grūšlaukės aštuonmetę mokyklą Juozapas neslepia, kad mokytis tapę kiek sunkiau. Vis dėlto čia irgi sutiko labai daug gerų, šviesių mokytojų, dariusių įtakos jo pasirinkimams.
„Mane visą gyvenimą lydėjo mokytojai autoritetai, mokytojai idealai“, – sako vyras.
Grūšlaukėje Juozapas sutiko mokytoją Jadvygą Bajorienę, (poetė, išleidusi tris poezijos knygas – aut. past.), taip pat atidžiai mokiusią. „Ji mane ir pastūmėjo rašyti. Mums taip įdomiai dėstė lietuvių kalbą, daug rašinių užduodavo, ragino mąstyti. Ir ji pirmoji pastebėjo, kad kažkuo kitoks mano rašymas. Ir sako man: „Tu, Juozeli, rašyk“ .
Pašnekovas prisimena, kad jo mokyklos laikais mokyklose būdavo populiarūs sienlaikraščiai, keičiami kas du mėnesius. Juose būdavo skelbiami įvairūs mokinių tekstai: ar tai būdavo eilėraščiai, ar geresni rašinėliai. Mokytoja ir paskatino Juozapą rašyti tekstukus šiam sienlaikraščiui.
„Būdavo 3-5 skiltys, iš kurių susidarydavo 4-5 lapai“, – tiksliai prisimena.
„O besimokydamas 4-oj klasėj sugalvojau į „Švyturį“ parašyti. Tuomet parašiau savo tekstą ant paprasto popieriaus lapo, įdėjau į voką, o tėvelis eidamas sekmadienį į bažnyčią įmetė į pašto dėžutę. Ir koks anuomet džiaugsmas buvo po pmaždaug penkių dienų išvysti laikraštyje tas kelias eilutes išspausdintas! Nuo tada kartais koks nors mano tekstas vis būdavo išspausdinamas. Tais laikais, jei išsiunti laišką, laikraštis atsiųsdavo atgal atsakymą, kaip pavyzdžiui: „Šis eilėraštis tinkamas laikraščiui, bus išspausdintas, o su kitais dar reiktų padirbėti,“ – dalinasi vis dar ryškiais prisiminimais jubiliatas.

Pradmenys – genuose
„Tačiau patys pirmieji pradmenys turbūt, kaip aš sakau, genuose buvo įrašyti. Mano mama Petronėlė, nors buvo baigusi tik keturias klases, o nuo trejų metukų tapo našlaite, būdama menko išsilavinimo labai mylėjo knygą. Aš iš mokyklos kilnojamos bibliotekėlės vis parsinešdavau knygų, mama jas taip pat paskaitydavo. Ak, – aikteli pašnekovas, – kaip aš atsimenu jos deklamavimą. Kokį ji gražų balsą turėdavo ir kaip eiles deklamuodavo… Aš pamenu net ūgtelėjęs taip stebėjausi, kad Smetonos laikais baigę keturias klases taip gražiai, raiškiai mokėjo deklamuoti. Geriau nei mes, baigę vienuolika klasių. Tuomet buvo pagarba mokytojui ir norėdavo vaikai mokytis.“
Pakylėtai J. Maksvytis kalba ir apie studijas sostinėje: „Tiesą pasakius, Vilniuje aš skraidžiau kaip paukštis. Pamačiau, kokie dėstytojai, profesoriai ateina į paskaitas“.
Tačiau po studijų norėjo grįžti į Kretingos rajoną.
„Tuo metu arčiausia Skuodo rajono Šačių vidurinė mokykla. Išdirbau ten keturiolika metų. Mane ten pasitiko labai šiltos mokyklos Direkotorė Danutė Jakštienė ir pavaduotoja Dalia Jonušienė, su jomis susitikus man abejonių nebekilo dėl darbo vietos“.
Čia išleido dvi abiturientų laidas ir vėliau, pablogėjus tėvelio sveikatai, persikėlė šiek tiek arčiau namų į Lenkimų vidurinę mokyklą. O po metų, atsiradus galimybei atvykoį Kretingą, tuometę Simono Daukanto vidurinę mokyklą.

Sugrįžo į savo mokyklą
„Ten mane taip pat labai maloniai pasitiko direktorius Virginijus Domarkas. Pamatęs mokyklą labai nustebau, nes ji buvo didžiulė – ten mokėsi apie 800 moksleivių, dirbo apie 60 pedagogų… Po šešerių metų, mane ėmė šnekinti Darbėnų vidurinės mokyklos direktorius Kazys Anužis. Aš pats buvau baigęs tą mokyklą, o K. Anužis devintoje klasėje man dėstė chemiją. Tada buvo mano chemijos mokytojas, o štai dabar pakvietė mane dėstyti į mokyklą, kurioje pats mokiausi. Taigi, nors ir dvejojau, sutikau. Grįžau ten po 26 metų, o trečdalis ten dirbusių mokytojų buvo mano paties buvę mokytojai ir, nepaisant mano baimių, jie pirmieji tapo mano draugais. Ten jaučiausi kaip namie, nieks nežiūrėjo į mane iš aukšto.“
Juozapas savo mokiniams sakydavo, kad reikia mylėti knygą, kitaip nieko nebus…
„Tame pačiame Vilniuje, ak, koks buvo džiaugsmas kai susipažinau su Pauliumi Širviu, Eugenija Šimkūnaite, Marcelijum Martinaičiu, – keliauja jaunystės prisiminimais mokytojas. – O kūrybinis rašymas buvo pomėgis, buvau neetatinis korespondentas Skuodo rajono laikraštyje ,,Mūsų žodis“ ir į „Švyturį“ rašydavau. Tuometis redaktorius Rapalis buvo mano geras draugas.“
Galiausiai Juozapas Maksvytis pokalbį užbaigia mintimis: „Mokytojo profesija yra labai atsakingas darbas, reikalaujantis daug kantrybės. Nes auklėdamas jauną žmogų pirmiausia turi pats turėti daug žinių, kad turėtum kuo praturtinti vaiką. Svarbiausia mokytojo misija turėtų būti, kad vaikas baigęs vidurinę mokyklą, mokinys turėtų tiek žinių, kad galėtų laisvai įstoti kur tik nori.“

MANO ŽEMĖ

Graži mano žemė – šalis Lietuva
Su Baltijos jūra ir Vilniaus kalva.
Čia trispalvė plazda virš bokšto aukštai
Nuo seno šį kraštą mes mylim karštai.

Čia Nemunas plaukia didingas, platus,
Lyg milžinas laužia kiečiausius ledus.
Kai girios pakvimpa pušynų sakais,
Darželiuos pražysta jurginų žiedai.

Sugrįžta į uostą pavargę laivai,
Su vėjais klajoję po jūras ilgai.
Juos šaukia gimtinė, smėlėti krantai,
Smagiai pasitinka žuvėdrų pulkai.

O tėviškės žeme, kokia tu brangi!
Prie savo širdies mus kiekvieną glaudi.
Nors nieko sugrįžus tu mums nesakai,
Tu- mūsų motulė, mes – tavo vaikai.

O tėviškės žeme, kokia tu brangi!
Per amžius esi tu lietuvio širdy
Su žydinčiom pievom, su kloniais, miškais,
Su kryžiais, paminklais, tėvelių kapais.

O TĖVIŠKĖS ŽEME!..
Kalnalio krašto žmonėms

Nors metai vis tolsta, o žingsniai sunkėja,
Į tėviškę grįžus, širdis atjaunėja.
Čia mūsų vaikystė, gražiausi namai,
Užaugo svajonė ir skrydžiui sparnai.

Tebekvepia pievos ir lankos rasotos,
Užaugusios pušys, kieme garbanotos…
O tėviškės žeme!..
Kokia tu brangi!
Net naktį juodžiausią namo vis vedi.

Lyg paukščiai, sugrįžę iš tolimo kelio,
Kiekvienas mes ieškom čia savo lizdelio.
Jame juk užaugom – čia buvo ramu…
Todėl pasiilgstam gimtųjų namų.

Su kmynais ant stalo tebekvepia duona.
Bitelė dūzgena atskridus į sodą.
Prie Dievo į pamaldas kvietė varpai –
Ant kalno bažnyčia, tėvelių kapai…

Žieduotas birželis vėl kviečia į sodžių.
Jame vienas kitą apglėbsim be žodžių.
O tėviškės žeme!.. Kokia tu brangi!
Į prarastą rojų kasmet vis vedi

Pušynuose vėjas atklydęs nurimsta.
Iš ilgesio giesmės ir maldos atgimsta.
Graži mūsų žemė – tik širdžiai graudu:
Kas ją bepašauks prie langų užkaltų?

 99,339 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes
2 thoughts on “Juozapas Maksvytis: „Vaikystėje maniau, kad mokytojas vaikus kelia per sieną ant rankų””

Comments are closed.

TAIP PAT SKAITYKITE