Ar darbdavys turi teisę iš darbuotojo reikalauti skiepytis ar reguliariai testuotis?

Ar darbdavys turi teisę reikalauti, kad darbuotojas skiepytųsi ir/ar atliktų reguliarius testus nuo COVID-19 (ar bet kokios kitos ligos), o jam atsisakius – apsunkinti jo galimybes dirbti?
Atsako advokatas Linas Kontrimas: dažnu atveju įmonės, kiti juridiniai asmenys ar ūkinę – komercinę veiklą vykdantys asmenys dėl esamos pandeminės situacijos susiduria arba susidurs su problema, jog veiklą galės vykdyti tik tuo atveju, jeigu darbuotojai bus paskiepyti ar jiems reguliariai bus atliekami testai. Reguliarų testavimą jau numato 2021 m. kovo 26 d. vyriausybės priimtas nutarimas, kuriuo buvo patvirtintas veiklų sąrašas, kurias bus galima vykdyti tik jeigu bus užtikrintas reguliarus darbuotojų testavimasis. Taigi, kyla natūralus klausimas, ar darbdavys, siekdamas atnaujinti veiklos vykdymą, turės teisę reikalauti, jog darbuotojai pasiskiepytų ar jiems reguliariai būtų atliekamas testavimas.
Skiepijimasis nuo COVID-19 viruso yra savanoriškas, todėl akivaizdu, kad priverstinis darbuotojo skiepijimas, siekiant užtikrinti darbdavio interesus, nėra galimas. Tai yra, nepaisant to, kokius nuostolius darbdavys gali patirti, jis negali reikalauti darbuotojo skiepytis, o šiam nesutikus, taikyti kokias nors sankcijas ar kitaip bloginti darbuotojo padėtį.

Tačiau ne visuomet viskas yra taip paprasta. Pirmiausiai pažymėtina, kad aiškaus nurodytos problemos reglamentavimo Lietuvos Respublikoje nėra. Tai yra, nė viename teisės akte nėra sureguliuotos situacijos, ką daryti darbdaviui, jeigu darbuotojui atsisakius skiepytis, darbuotojas nebegalės atlikti savo tiesioginių darbo funkcijų. Tokio atleidimo pagrindo Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (DK) nenumato, todėl darbdavys atleisti tokio darbuotojo teisės neturi.
Darbuotojo, nesutikusio skiepytis, diskriminacija taip pat yra negalima. Panaši situacija susiklosto ir dėl darbuotojo atsisakymo reguliariai testuotis. Priverstinis testavimas (kaip ir bet kokio pobūdžio intervencijos į žmogaus kūną) yra griežtai draudžiamas, jeigu dėl to nėra grėsmės asmens ir visuomenės saugumui (pvz. gydymo įstaiga privalo suteikti būtinąją medicininę pagalbą, tačiau turi įsitikinti, kad pacientas nėra užsikrėtęs COVID-19 virusu). Pažymėtina ir tai, kad darbuotojo, nesutikusio skiepytis ar reguliariai testuotis, darbdavys neturi teisės perkelti į blogesnes darbo sąlygas ar sumažinti jam darbo užmokesčio.
Nepaisant to, jeigu darbuotojas nesutiks skiepytis ar reguliariai testuotis ir dėl to negalės atlikti darbo funkcijų (pvz. jeigu darbo metu darbuotojas daug kontaktuoja su klientais arba jeigu darbdavio veikla patenka į minėtu vyriausybės nutarimu patvirtintų veiklų sąrašą), kažkokių priemonių darbdavys privalės imtis ir tos priemonės priklausys tik nuo darbdavio veiklos pobūdžio.
Tai gali būti darbuotojo perkėlimas dirbti į lygiaverčias, tačiau mažiau kontaktų turinčias pareigas, nuotolinio darbo organizavimas, darbo vietos pritaikymas sudarant minimalią užsikrėtimo tikimybę ir pan. Tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo aplinkos užtikrinimas yra darbdavio pareiga. Tai numato tiek DK 158 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnis.
Tai taip pat reiškia, kad darbdavys turi sudaryti tokias darbo sąlygas, jog nepaskiepytam darbuotojui rizika užsikrėsti virusu būtų sumažinta iki minimumo. Sprendimas dėl papildomų darbo saugos priemonių naudojimo turi būti priimtas įvertinus informaciją apie darbuotojų tarpusavio kontaktus, jų kontaktavimo su klientais intensyvumą bei įvertinus kitus veiksnius, susijusius įmonės veiklos pobūdžiu.
Paminėtina ir tai, kad kiekvienas darbuotojas, atsižvelgiant į jo profesijai ar pareigybei keliamus sveikatos reikalavimus, privalo reguliariai tikrintis sveikatą ir tokia jo pareiga yra numatyta DK. Sveikatos tikrinimo metu darbuotojui gali būti atliekami įvairūs testai. Pvz., mokytojai turi būti patikrinami, ar neserga tuberkulioze, padarant plaučių rentgeno nuotrauką. Tokiu atveju galima įžvelgti tam tikrų sąsajų ir su privalomu testavimu nuo koronaviruso, tačiau skirtumas tas, kad darbuotojo pareiga tikrintis sveikatą yra aiškiai įtvirtinta DK. Ir šiame kodekse yra numatytos aiškios teisinės pasekmės, darbuotojui atsisakius tikrintis sveikatą ar esant medicininei išvadai, jog darbuotojas dėl sveikatos būklės negali dirbti nurodytose pareigose. Tokiu atveju darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo.
Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad asmuo užsikrėtęs COVID-19 virusu dažniausiai pasveiksta, ši liga nėra lėtinė, todėl nustačius viruso užsikrėtimo atvejį nereiškia, kad darbuotojas neatitinka sveikatos reikalavimų ir atsiranda pagrindas atleisti jį iš darbo. Tokiu atveju turi būti išduodamas laikinas nedarbingumo pažymėjimas iki asmuo visiškai pasveiks.
Taigi, apibendrinant akcentuotina tai, kad darbdavys neturi teisės versti darbuotoją pasiskiepyti ar reguliariai atlikti testavimą. Dėl tokio atsisakymo darbuotojas negali patirti jokių neigiamų pasekmių, lygiai taip pat jis dėl to negali būti diskriminuojamas kitų darbuotojų atžvilgiu.
Tačiau darbdavys privalo užtikrinti saugias darbuotojui darbo sąlygas ir tuo tikslu jis gali ir privalo įgyvendinti tam tikras darbo organizavimo priemones, minimalizuojančias nepaskiepyto darbuotojo užsikrėtimo tikimybę. Ar darbdavio taikytos darbo saugos taisyklių užtikrinimo priemonės konkretaus darbuotojo atžvilgiu gali būti laikomos diskriminacinėmis ar suvaržančiomis darbuotojo teises bei teisėtus interesus, kiekvienu atveju nustatytina individualiai. Kol ši problema nėra išspręsta įstatymo lygmeniu, tokie ginčai gali būti nagrinėjami teisme. Ir teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, spręs ar taikytos darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo priemones buvo ar galėjo būti diskriminacinės konkretaus darbuotojo atžvilgiu ir ar nebuvo pažeisti kiti konkretaus darbuotojo teisėti interesai.

 113,913 peržiūrų (-a)