Per Budrius: senos „klejonės“, Stasiuko takai ir žymios asmenybės

Tai apie savo „klejones“ kalbėsiu. Nesu kretingiškė. Esu tik prašalaitė. Bet kaip žemaitei šis kraštas, jo vaizdai, žmonės, įvairios žinios visada buvo įdomu ir brangu.
(Tęsinys)
Norėjosi sklandyti virš Žemaitijos
Norėjosi bent pažinti, kas mokslininko Igno Jablonskio Žemaitijoje atrasta, išaiškinta. Norėjosi tarsi paukščiui pasklandyti virš visos Žemaitijos, kad pajaustum ją visą, kad geriau nusimanytum, kas kur yra, kas kur buvo. Šventkalniai, šventi šaltiniai, seni kaimai su paskutiniais sargybiniais ąžuolais. Kol jų dar buvo…

Bet gi ne viskas susiklosto taip, kaip svajonėse norėtum. Bet kokiai svajonei pasiekti reikalingi tam tikri fiziniai ir dvasiniai pajėgumai. Daugybės dalykų žmonės atsisako vardan pirminės, pirmučiausios pareigos – vardan šeimos. Vardan rūpesčio augančiais vaikais, vardan duonos, kuria privalu juos aprūpinti. Privalu ir kitais artimaisiais rūpintis. Nebūna nieko svarbiau už rūpinimąsi artimaisiais. Ir tam sueina veik visos pastangos. Ir taip netrunka ateiti laikas, kai imi jausti, jog jėgos, išdalintos čia pat, šeimos būtinybėms, vis dažniau parodo savo ribas. Būni jau nebegreitas ir mažai ką galįs, o tas kažkada įsižiebusių troškimų žiburėlis vis tiek rusena viduje ir rusena…
Taigi maniausi susirasti ir perskaityti visa ką, kas iš Igno Jablonskio mokslinio palikimo prieinama. Bet… Bet dėl išvardintų priežasčių ir toliau teko tik paskaitinėti tai, kas būdavo parankinėje spaudoje. Vis būdavo apie Budrius. Apie tyrinėjimus, kasinėjimus, atradimus. Ką Ignas Jablonskis Budriuose aptikęs, radęs, nustatęs, šalies mokslo institucijoms perdavęs. Ir kad ištyrinėtieji Budriai yra jo gimtasis kaimas.

Pirmas žvilgsnis į pilkus Budrius
Kartą, kai turėjau reikalų važiuoti į nuostabią Kretingos rajono vietovę Baublius, paprašiau vežančiojo „dar kur nors“ netoli apvežioti. Ir atkakom į Budrius… Tik dairausi, tik stebiu, nieko niekam nesakydama, kur čia tos Igno Jablonskio vietos, kur čia galėjo būti tie kasinėjimai, atradimai, kuriuos naktimis mokslininkas „šlapiu“ tušu ant lapų pats braižydavo, nurodydamas kuo tiksliausius matavimus. Tada dėl skubotumo tik pervažiavome Budrių gyvenvietę. Net nesustoję. Nes diena netruko apniukti, pasidarė tamsiai pilka, lynojo…

Lyg visų amžių Motina
Budrių centre šalia kelio, kur stovi didelė senovinė troba, kieme ant kaladės ar krėsliuko sėdėjo ir ramiai darbavosi stambios apimties moteris. Nuo jos skildo ideali ramybė ir gėris. Ji nepaisė pradėjusio dulkti lietaus, ji toliau sėdėjo ir sėdėdama… našiai skaldė malkas. Šviežiai perskelti šakaliai tiesiog švietė. Jų jau buvo didelė krūva. Moteris buvo įspūdinga. Lyg didžioji gėrio kupina motina. Lyg visų amžių ir visu čia esančių laukų, pievų, kelių, takelių ir miškelių motina. Ji į nieką nekreipė dėmesio, tik vienodu ritmu skaldė ir krūvon metė šakalius. Atrodo, kad ir dabar ją regiu ir girdžiu šį jos darbą. Ji tęsė nuo amžių čia buvusį gyvenimą. Šiame kaime įvairių žmonių gyventą gyvenimą – ji nuoširdžiai, ramiai tęsė. Ji kasdieną kūrė tikrą ugnį, kuri šildė molį, o molis namus. Kūrė tikrą ugnį, kuri kaitino katilus su viralu… Ji tęsė prigimtinį ir tuo šventą kaimo gyvenimą… Gal ji ir apie Igną Jablonskį ką nors žinojo…
Tada taip maniau tada, kai beveik prieš dvidešimt metų per Kretingos rajono Budrius paskubomis buvau pervežta.
Deja…
Dabar jau žinau, kad veikiausiai nežinojo. Dabar jau žinau ir tos moters vardą. Bet tada iš to pirmo pasižvalgymo po Budrius „išsivežiau“ tik visišką pilkumą. Ir tą įspūdingą moterį lyg garbingąją pramotę.Ir tą aukštą kupetą jos suskaldytų baltų šakalių. Ji vis sėdi vaizduotėje lyg pati Ramybė ir skaldo baltus šakalius. Namų ugnelei.

Nuklydimai ilgai neišaiškėjo…
Nešiojaus mintyse Budrius, kurie netoli Kartenos, manydama, jog žinau dabar Igno Jablonskio kaimą, iš kur talentingasis žemaičių mokslininkas parėjęs, kur gimęs, kuriuos su šventu atsargumu ištyrinėjęs. Nešiojausi Budrius savy ir visada žinojau, kad reikia man juos atidžiau pamatyti, apvaikščioti. Kad privalau tai padaryti. Juk nuo pat ankstyvo 1989-ųjų pavasario įnikau domėtis žemaičiais, Žemaitija. Ir Igną Jablonskį iš arti mačiau, girdėjau. Telkiau ir kitus žemaičius savajai prigimtinei žemei, prigimtinei kultūrai, kalbai, asmenybėms, įvykiams pažinti. Kažkiek tai pavyko.
Ir štai atėjo 2021-ųjų ruduo. Seniai jau esu pensininkė. Tapti pensininku iš pradžių yra sunkiai apsiprantamas dalykas. Buvusi situacija „nėra laiko“ staiga persiverčia į situaciją – „O ką dabar veikti…“ Kiek tik įmanoma, išžvalgiau, išvaikščiojau, išfotografavau savo krašto, savo gimtinės netoli Telšių kaimus. Rašiau. Dar stengiausi gauti adresus ir aplankyti žmones ar jų artimuosius, kurie nuoširdžiai padėjo nelengvais vaikystės ir jaunystės metais. Visko užtekdama, norėjau pasakyti jiems nuoširdų padėkos žodį už jų gerus darbus, kurie darė mane laimingesnę, tvirtesnę.
(Bus daugiau.)

 29,326 peržiūrų (-a)