Algimantė Kubilinskaitė – saldainių fėja, gimusi dainuoti

– Esate saldainių fėja, dainuojate chore „Kristalė“, liepos 15 – ąją Kretingos publika Jūs išvydo Dvaro saldaininės kiemelio scenoje, dainuojant solo.. Ko mes dar nežinome apie Algimantę Kubilinskaitę, draugų švelniai vadinamą Algyte?
– O, geras, – šypsosi pašnekovė, – ko dar nežinote? Kad edukacijas vedu, gaminu saldainius ir šokoladą žinote, kad dainuoju irgi žinote.. tai yra pagrindas, ką aš darau. Tai mano ir laisvalaikis, ir darbas, ir aistra.
– Kiek laiko dirbate šį darbą?
– Liepos 9 – ąją suėjo treji metai, kai esu čia, Dvaro saldaininėje. Baigusi mokyklą supratau, kad dar nesu pribrendusi studijoms, tad reikėjo ieškotis kažkokio pastovesnio darbo. Mano brolis dirba Kretingos muziejuje, tad jis ir pasiūlė pasidomėti Dvaro saldaininės skelbimu, kuriame jie ieškojo konditerės. Kadangi su maisto gaminimu nesu labai susijusi, tai nėra mano aistra, atsakiau: kokia gi iš manęs bus konditerė. Bet brolis neatstojo, sakė: pamėgink, gal tau patiks. Taip atėjau čia, buvo nedrąsu, tai mano pirmas rimtas darbas. Žinoma vasarą, kai buvai paauglė, turėjau įvairių darbų, bet šis buvo toks jau rimtas, pirmasis. Pradžioje mokiausi saldainius daryti, edukacijos jau paskui atėjo. Dirbu jau treji metai ir nebeįsivaizduoju kokį kitą darbą galėčiau dirbti.

– Ar jums reikėjo kažkur pasimokyti, kažką baigti ar čia vietoje praktiką atlikote?
– Čia vietoje praktikavausi porą mėnesių, mokiausi gaminti saldainius, kitus gaminius ir jau paskui pradėjau dirbti.
– Ar Jūs pati į edukacijas ar gamybą esate įnešusi kokių naujovių ar idėjų?
– Mūsų kolektyve mes viską darome bendrai. Čia dirba labai šaunūs kolegos, visas idėjas kartu aptariame, jei gimsta kokia mintis – ją išplečiame ir visi siekiame bendro rezultato.
– Ar dainuojate saldainius gamindama?
– Tikrai, būna, užeina noras, – juokiasi pašnekovė, – daugelis sako: turbūt gamindama tai jau non stop dainuoji? Bet tikrai ne, turi būti ūpas. Darbas yra darbas, todėl visada stengiuosi atskirti darbą nuo savo pomėgių. Nors žinoma, kartais būna – imu ir uždainuoju.. žiūrėk, jau ir kolegos prisijungia, nes visi tikrai neblogai į natą pataiko. Išeiname į lauką, o ten jau ir žmonės susirinkę klausosi..
– Ar skanesni tie saldainiai, kurie gimsta dainuojant?
– Saldainiai yra saldainiai. Jie visada gaminami su meile ir, kiek esame girdėję, mūsų saldainiai visiems patinka.
– Iš kur pati esate kilusi?
– Esu gryna kretingiškė, čia gimusi ir augusi. Labai tikiuosi čia ir likti, nes be galo myliu Kretingą ir neįsivaizduoju savęs kitur. Taip, buvo pamąstymų važiuoti, kažkada, galbūt, norėčiau ir studijas sieti su muzika, bet ta mintis, kad reikėtų išvažiuoti iš Kretingos mane baugina.
– Nuo kelerių metų dainuojate?
– Dainuoju nuo darželio laikų. Į chorą atėjau penkiolikos metų, žinoma prieš tai lankiau mokyklos chorą, tiek pradinėje, tiek pagrindinėje. Solo dainavimas prasidėjo man besimokant 11 – oje klasėje, J. Pabrėžos gimnazijoje, ten ir konkursuose dalyvaudavau, ir mokyklos renginiuose.
– Tai šis, liepos 15 – osios vakaro koncertas, Jums pirmasis?
– Pasirodymų esu turėjusi ne vieną, bet koncertas, kuriame esu tik aš, kaip pagrindinė solistė yra pirmasis.
– Kaip manote ar jis pavyko?
– Manau, kad pavyko. Susirinko labai daug žmonių, buvo pilna pievelė, staliukai visi užimti. Maniau – susirinks savi palaikyti, na ir dar gal keletas ateis iš smalsumo, bus koks šimtas ir bus gerai, bet kai užlipau ant scenos, mane pristatė ir išvydau kiek žmonių.. tai oho, sujaudino..
– Bet, turbūt, net jei keli ateitų, ta atsakomybė, meilė žiūrovui tokia pat didelė?
– Taip, žinoma. Čia lygiai tas pats, kaip ir per edukacijas, kurias vedu: ar ateis du žmonės, ar dvidešimt penki – aš atiduosiu tą pačią širdį, tas pačias emocijas. Tai lygiai tas pats ir scenoje – ar ateitų tik savi, ar visiškai nepažįstami – aš lygiai taip pat dainuočiau visa širdimi. Scena yra rimtas reikalas. Kas nėra susidūręs, tam atrodo, kas čia – atėjai, padainavai ir viskas. Bet tikrai ne, scena – tai atsakomybė, jaudulys, programos paruošimas ir visa kita. Žinoma, visiems neįtiksi ir tai yra normalu. Kadangi pati dainų nerašau – stengiausi parinkti repertuarą, kad publika žinotų dainas. Tad galima sakyti, kad aš dainuoju, kaip dabar madinga sakyti – koverius.
– Ką dar galėtumėte apie save papasakoti? Koks Jūsų laisvalaikis?
– Mano laisvalaikis gana aktyvus, mėgstu daug vaikščioti, važinėti dviračiu, patinka bendrauti. Esu žmonių žmogus, man svarbu dalintis įspūdžiais, klausytis kitų, kaip jie gyvena, ką veikia. Dievinu jūrą. Patinka sėdėti kopose, žvelgti į jūrą ir paskęsti savuose apmąstymuose. Laikas gamtoje – tai mano atsipalaidavimo būdas.
– Ar laisva Algytės širdis?
– Kol kas laisva, – šypsosi, – apie tai šiuo metu neturiu laiko galvoti. Žinoma, kaip ir kiekviena mergina, sulaukiu dėmesio, bet į mano gyvenimą dar neatėjo toks žmogus, su kuriuo norėčiau dalintis savo kasdienybe. Esu gana aktyvi, visada judesy, ir su choru visur važiuojame, ir su draugais, nesu tas ramus namų žmogus. Būna sutinki, regis, žmogus smagus, atitinkantis mano asmenybę, bet yra ramesnis, o aš tokia judri, greita, tad norisi tokio žmogaus, kuris eitų koja kojon kartu.
– Ką norėtumėte pasakyti ar palinkėti mūsų skaitytojams?
– Ačiū labai, kad mane pakalbinote, o žmonėms norėčiau pasakyti, kad nebijotų siekti savo svajonių ir neklausytų ką sako kiti. Šį koncertą aš jau turėjau padaryti pernai, bet atsirado visokių psichologinių trukdžių, baimės, kad nepavyks, o ką pasakys žmonės. Regis, repetuoji, kažkas neišeina ir iš karto atmetimas – gal nebedaryti.. Bet žinoma, reikia dirbti su savimi ir svarbiausia – nebijoti. Visada bus tie, kas palaiko, padrąsina, motyvuoja. Šis koncertas irgi nebuvo tobulas ir tai visiškai normalu, pirmas kartas, ir jaudulys kišo koją, bet pati koncerto emocija – visa siela jutau žmones, kurie atėjo, tai toks stiprus palaikymas, pakylėjimas, šiluma. Žmonės šoko, kartu su manimi dainavo, lingavo, plojo. Kretingiškiai – labai nuoširdi publika, esu jiems dėkinga, kad atėjo palaikyti savą žmogų. Galbūt nebūsiu didelė, visiems žinoma dainininkė, bet man bus gera ateiti į koncertą ir kartu su susirinkusia publika mėgautis ta nuostabia akimirka. Ir dėl svajonių – nebijokite svajoti ir visada klausykite savo širdies…
– Ačiū už nuoširdų pokalbį ir lauksime sekančio koncerto.

Kalbino Jurga VALERY

 2,613 peržiūrų (-a)