Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus kol kas dar turi vadovą. Tačiau ateitis – miglota?

Šių metų gegužės mėnesį buvo paskelbtas konkursas į Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktoriaus vietą. Socialinėje erdvėje pasigirdo abejonių: gal ilgametė muziejaus vadovė Violeta Čėsnienė tapo nebereikalinga? Tačiau norinčių dirbti muziejaus direktoriumi taip ir neatsirado. Darbo sutartis su kol kas einančia pareigas vadove pratęsta metams. Moteris ne tik čia dirba, bet ir gyvena.

Neapibrėžta situacija
Naujasis muziejaus vadovo pareigybės aprašymas turėjo įsigalioti nuo liepos 1 d. Šiuo metu pareigybės aprašymo įsigaliojimo terminas atidėtas iki spalio 1 d.
Einanti muziejaus direktoriaus pareigas senoji vadovė V.Čėsnienė savo ateities taip pat nežino: ar iki spalio bus skelbiamas naujas konkursas? Keisti vadovą, atrodytų, nėra jokio nei teisinio, nei ekonominio pagrindo. Nes kultūros įstaigos veiklą teigiamai įvertino pati savivaldybė. Pagal galiojančius įstatymus, jeigu muziejaus direktoriaus veiką savivaldybė įvertina gerai, arba labai gerai, jo kadencija gali būti paratęsiama. Tačiau šį kartą taip neįvyko. Todėl tenka spėlioti kas iš tiesų numatyta ir kas vyksta?
V.Čėsnienė Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktore dirbo nuo 2017 metų lapkričio. Iš pradžių darbo sutartis su ja buvo pasirašyta neterminuota. Vėliau keitėsi įstatymai ir visi kultūros įstaigų vadovai turėjo pasirašyti terminuotas darbo sutartis. Daugumai jų, kaip ir V.Čėsnienei kadencija baigėsi šių metų liepos 1 d.
Prieš tai muziejaus direktoriumi dirbo Violetos vyras Algirdas Čėsna. Jis 2016 metais išėjo iš darbo dėl ligos. „Iš pradžių laikinai ėjau pareigas, vėliau dalyvavau konkurse, laimėjau jį. Mokiausi universitete, įgyjau tam darbui reikalingą kvalifikaciją“, – „Švyturiui“ sakė muziejaus vadovė.

Mados iš Vilniaus?
Muziejus, Antano ir Barboros Milašių sodyboje buvo įkurtas sovietmečiu – 1969 m. Jo įkūrimo iniciatoriai – tuometinis Kretingos muziejaus direktorius Juozas Mickevičiaus, Kretingos kraštotyrininkas Ignas Jablonskis ir iš šio krašto kilęs žymus mokslininkas, akademikas Adolfas Jucys. Iki 1990 m. muziejus priklausė Kretingos muziejui, buvo jo filialas. Nuo 1990 m. muziejus buvo pavaldus Kūlupėnų seniūnijai, kurios teritorijoje jis ir veikia.
„Iš pradžių, sovietmečiu tai buvo Kretingos muziejaus filialas, o 1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus tapo savarankiška kultūros įstaiga“, – prisimena jos vadovė.
Paklausta, kodėl šiuo metu muziejus lyg pakabinbtas ore, o ateitis nėra aiški, ar nebus atėję „mados iš Vilniaus“ sujungti įstaigas, vadovė gūščiojo pečiais: „ką gali žinoti“, esą yra tokių kalbų, kad muziejus Nasrėnuose vėl, kaip sovuetmečiu, bus prijungtas prie Kretingos muziejaus.
Ar tai ekonomiškai būtų teisinga ir racionalu, vadovė abejoja. Jei tokios kalbos pasitvirtintų, tai būtų tik pastarųjų metų mados šauksmas – jungti įstaigas. „Jei galvojama, jog tokiu būdu galima sutaupyti lėšų, tai tikrai tokios idėjos nėra racionalios. Na, buhalterė, dirbanti pusę etato, išeitų iš darbo. Vadybininkė jau išėjo. Darbininkas dideliame muziejaus ūkyje vis viena reikalingas“, – retoriškai klausia moteris.
Viso, pasak V.Čėsnienės, muziejuje yra 2, 25 etato. Direktorė dirba visu etatu, buhalterė – pusė etato, ūkio darbuotojas – pusė etato, kultūrinės veiklos vadybininkė – ketvirčiu etato“, – skaičiuoja darbuotojus laikinoji direktorė. Vadybininkė šiuo metu jau išėjusi iš darbo. Anot jos, atlikti savo pareigas ketvirčiu etato, kai vasaros metu muziejuje vyksta vaikų vasaros stovyklos, tikrai yra sudėtinga. „Įsivaizduokite, žmogus dirba tik 2 valandas per dieną, o stovykloje vaikus reikia užimti 5 darbo dienas per savaitę“, – klausė kultūros įstaigos vadovė.

Srautai mažėja
Muziejus, pasak direktorės, išlaikomas iš savivaldybės dotacijų bei rašomų projektų. Deja, lankytojų srautai, kaip liudija direktorė, smarkiai sumažėję. Mažėja moksleivių ekskursijų. Mokyklų programose apie M. Valančių beveik nieko nerašoma. Vaikams lietuvių klasika tapo neprivaloma. Tad viskas priklauso nuo pačių mokytojų, kiek jie sugeba jaunąją kartą sudominti šalies istorija bei literatūra.
„Manau, kad atėjo laikas keisti muziejų, atnaujinti ekspozicijas“, – pasakoja V.Čėsnienė. Ji prisimena, jog paskutinį kartą ekspozicija buvo atnaujinta 2001 metais, minint Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo 200-tąsias metines. Tada buvo pakeisti ekspozicijų baldai, atsirado naujų eksponatų, remontuotas pagrindinį pastatas, kuriame įrengti ekspozicijų stendai. Šiandien, po paskutinio remonto praėjo jau 12 metų, todėl daug ką, pasak muziejininkės, reikia tvarkyti iš naujo. Sodybos buvęs gyvenamasis namas – seno šiferio stogu. Jį reikia keisti. Medinės išorės sienos dalylentės – taip pat labai senos ir viršutinėje pastato dalyje jau žiojėja didelės skylės.
„Kreipėmės į lankytojus, klausdami jų nuomonės, kaip turėtų atrodyti atsinaujinęs Vyskupo M.Valančiaus gimtinės muziejus? Tačiau esminė problema lieka ta pati – reikia kapitalinio remonto. Be to ir jaunimui M. Valančių reiktų pateikti patraukliai, naujoviškai, per žaidimus, per pramogas“, – kalbėjo muziejininkė.

Veiklos nestinga
Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje dažnai vyksta audimo, verpimo, kraičio skrynios, senolių žaidimų edukacijos. 2001 metais atnaujinus ūkinius pastatus čia atsirado vieta seminarams bei nedideliems mokymams rengti, o moderniai įrengtoje virtuvėlėje edukacijų metu gaminami senoviniai žemaitiški patiekalai – kąstinys ir cibulynė. Kelionės nuovargį galima įveikti pagulėjus ant autentiškų šieno čiužinių.
„Rengiame ir degustacijas, ir edukacijas. Vasaros metu muziejuje vyksta stovyklos vaikams. Tai – dienos užimtumo stovykla nuo 10 val. iki 16 val. Pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Kartenos mokykla. Apsijungę su šia ugdymo įstaiga, kelis paskutinius metus gaudavome lėšų iš savivaldybės vaikų vasaros stovykloms rengti“, – pasakojo V.Čėsnienė, pridurdama, jog norinčių patekti į stovyklą – kiekvienais metais būna labai daug, nes programa ir paaugliams, ir mažiesiems būna įdomi bei turininga: lipdymas iš molio, pažintis su žirgais. Vaikai išmoksta tautinių šokių, žaidimų, vykstama į ekskursijas artimiau pažinti gimtąjį kraštą.

Autentiškos tvoros
Keliautojų akis, važiuojant plentu Salantų link per Nasrėnų kaimą, pasitinka senovinė įkipinė sodybos tvora. Tai viena iš buvusio muziejaus vadovo A. Čėsnos įgyvendintų idėjų.
„Galėtume dar pasigirti, jog pavyko sodyboje atkurti autentiškas tvoras. Pasiruošėme medieną ir pastatėme vadinamąją įkipinę tvorą. Pas mus ji gavosi stilizuota, neaukšta. Anksčiau, Žemaitijoje, ją statydavo aukštesnę, beveik žmogaus ūgio. Tačiau iš geros medienos niekas tvorų netverdavo, tam buvo naudojamos paprasčiausios šakos. Vytelės – irgi problema – ilgai nelaiko, todėl autentiškai tvorai, panaudojome storesnę, miške rinktą medieną. Vizualiai senoviška įkipinė tvora turėtų atrodyti kitaip, padaryta iš vytelių“, – pasakoja muziejininkė.

Kieme taip pat matosi kitokia – žiogrinė, pinta tvora. Tokia būdavo aptveriamos sodybos. Tuo tarpu įkipinė tvora, padaryta iš šakelių, būdavo naudojama daržams tverti. „Važiavome į Vaineikių girininkiją, rinkome tvoroms tinkamas šakas, seniūnija padėjo atsivežti, patys lupome žieves, džiovinome, statėme“, – prisimena muziejaus vadovė.
Žiema, pasak direktorės, muziejui ramesnis metų laikas. „Šaltuoju periodu, kai sumažėja lankytojų srautai, dirbame su dokumentais, rašome projektus. Tačiau būna ekskursijų ir žiemą. Vyksta kūrybos vakarai, susitikimai su rašytojais, muziejaus patalpose renkasi Nasrėnų kaimo bendruomenė. Nuo vasario, nuo užgavėnių prasideda aktyvus renginių sezonas“, – sako ji.
„Be Nasrėnų bendruomenės pagalbos, be vietinių žmonių paramos, muziejui išgyventi būtų sunku. Daug darbų čia padaryta vietinių žmonių entuziazmo ir paramos dėka. Pavyzdžiui, kai rengiame kąstinio, cibulynės gaminimo bei degustavimo edukacijas, savo patirtimi ir produktais iš daržo visada prisideda moterys, kurios iš savo mamų ir močiučiu prisimena kaip gaminti senuosius žemaitiškus patiekalus“, – pasakoja V. Čėsnienė. – Pavyzdžiui sugalvojome nakvynės ant šieno edukaciją, tai tą žolę reikėjo senoviniu būdu nuplauti, išdžiovinti, sudėti į čiužinius. Visus šiuos darbus padarė kaimynai nasrėniškiai. „Nupjovėme, sugrėbėme, pasivežėme savo rankomis“, – prisimena muziejaus direktorė.

Klojimo teatrų šventė
Pats daug domėdamasis, ieškodamas ir rinkdamas informaciją apie M. Valančiaus gimtąją sodybą, buvęs muziejaus direktorius A. Čėsna stengėsi kurti etnografinę aplinką, kad sodyboje būtų jaučiama XIX a. dvasia. Viena jo idėja buvo – sodybos aptvėrimas etnografinėmis žemaitiškomis tvoromis, o kita – muziejų garsinanti visoje Lietuvoje – kasmetinė klojimo teatrų šventė.
Pasak muziejaus direktorės V. Čėsnienės, klojimo teatrų šventė „Po klevu didžiuoju“ bus organizuojama ir šiais metais.
Rugpjūčio pabaigoje, paskutinį vasaros savaitgalį į Nasrėnus vėl suvažiuos geriausi šalyje mėgėjiškų teatrų kolektyvai iš visos Lietuvos. Čia vyks ne tik spektakliai, bei ir tautodailininkų bei amatininkų pleneras. „Pinsime sodus, gaminsime dirbinius iš vytelių, žiesime keramikos indus, savo produkciją demonstruos bitininkai, žolininkai, atvyks kaimo bendruomenių atstovai su savo produkcija“, – sakė muziejininkė, prisimindama, jog praėjusių metų šventėje čia dalyvavo retų tradicinių amatų meistras – klumpių bei šaukštų drožėjas.
„Dėkojame Kretingos r. savivaldybei už paramą šiai šventei. Taip pat paramą gavome iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros, bendruomeniškumui stiprinti“, – sakė Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktorė V.Čėsnienė.
Autoriaus nuotraukos

 5,425 peržiūrų (-a)