Romandas Žiubrys Kretingos muziejaus direktoriumi pradėjo dirbti prieš mėnesį. Laimėjęs viešąjį konkursą jis šiame poste pakeitė ilgametę muziejaus vadovę Vidą Kanapkienę, kuri šiai kultūros įstaigai vadovavo net 43 metus.
Per šių metų vietos savivaldos rinkimus R. Žiubrys buvo išrinktas į Kretingos rajono tarybą su mero Antano Kalniaus komitetu. Politiko mandato naujasis muziejaus vadovas dėl pareigų atsisakė. 2020 metais jis kandidatato į Seimo narius kaip Valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškeltas kanditatas Mėguvos rinkimų apygardoje.
„Švyturys“ tęsdamas pažintis su naujai paskirtais savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovais, paprašė R.Žiubro atsakyti į bendruomenėms ir skaitytojams aktualius klausimus.
-Iš informacijos, kurią galima apie jus perskaityti viešoje erdvje, matosi, jog kultūros lauke, renginių vadyboje esate ne naujokas. Ką dar galite apie save pridurti?
-Esu „Klaipėdos laivų parado“ sumanytojas, be to man teko vadovauti tokiems projektams, kaip “Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017”, jūros šventės, didžiųjų burlaivių regata, pasaulio lietuvių sporto žaidynių kultūrinė programa. 2002 metais už bendradarbiavimą ugdant Klaipėdos universitetą buvau apdovanotas Universiteto medaliu. LR Kultūros ministrės įsakymu buvau paskirtas Lietuvos kultūros sostinės paraiškų vertinimo komisijos nariu. Buvau išrinktas Pranciškonų gimnazijos tarybos pirmininku, o tikinčiųjų bendruomenės iniciatyva tapau Kretingos parapijos pastoralinės tarybos nariu, kuruojančiu Ekonominę sekciją.
Dar dirbdamas radijo stotyje “Vox Maris”, pradėjau gilintis į šią sritį. Vėliau su kolegomis įsteigėme viešųjų ryšių kompaniją. Veiklos laukas išsiplėtė, pradėjome įgyvendinti kultūrinius projektus. Mano širdžiai buvo mielas projektas “Laukiantis bilietas”. Žmonės galėjo aukoti pinigus jaunimui, kurie norėjo lankytis kultūros renginiuose. Vėliau 7 metus teko vadovauti viešąjai įstaigai “Klaipėdos šventės”, organizuoti didžiausias uostamiesčio šventes. Tad neatsitiktinai didesnė karjeros dalis susijusi su Klaipėdos miestu. Didelės patirties įgyjau, kai vienais metais teko vertinti Kultūros sostinių paraiškas.
Kultūros sostinės projektas iš ties buvo labai sėkmingas ir Kultūros ministerija jį įvertino kaip vieną sėkmingiausių Lietuvoje. Teko vėliau konsultuoti ir kitus miestus, kaip siekti tokių rezultatų. Be to dar dėstau Socialių mokslų kolegijoje. Dėstomi dalykai taip pat yra susiję su kultūra.
-Kaip teisingai supratau, jūs save realizavote daugiau Klaipėdos mieste. Bet šiuo metu esate Kretingoje. Tai esate labiau kretingiškis ar klaipėdietis?
-Esu kretingiškis. Per visus karjeros Klaipėdoje metus teko važinėti dirbti į uostamiestį. Tačiau pasitaikė galimybė tęsti karjerą savo mieste ir būtent čia pritaikyti savo per daug metų sukauptą patirtį. Galbūt atėjo metas racionaliau panaudoti laiką. Valanda ar dvi kelionėje visgi iškrenta iš gyvenimo. Na ir aišku, norėjosi prisidėti prie Kretingos kultūros puoselėjimo. Specialiai nieko neplanavau. Tiesiog galbūt nugalėjo noras būti savo mieste, arčiau savo žmonių.
-Prieš tai ragavote ir politiko duonos. Kandidatavote į Lietuvos Seimą, buvote išrinktas Kretingos r. savivaldybės tarybos nariu su mero Antano Kalniaus komanda. Gal todėl tiek jūs pats, tiek ir meras oponentų kritikuojamas dėl galimo neskaidrumo?
-Na matot dėl tos kritikos. Tai yra siauras požiūris, kuris neatskleidžia bendro vaizdo. Iš kitos pusės – esu aktyvus žmogus. Visuomeninės veiklos man netrūksta ir aš jos nesikratau. Dažniausiai ši veikla nėra atlygintina. Tačiau naujos pareigos yra galimybė realizuoti savo mintis ir idėjas bei pasidalinti su bendruomene tuo ką esu sukaupęs.
Politikoje – lygiai taip pat. Jeigu būsime pasyvūs, kažkas kiti už mus tai darys. Jeigu nori dirbti, jeigu nori dalyvauti konkursuose, tai turi dalyvauti ir politikoje. Tačiau tai prieštarauja Konstitucijai. Tačiau Konstitucija sako, jog žmogus turi dalyvauti ir politiniame, ir kultūriniame valstybės gyvenime. Manau, kad kiekvienas turėtume prisiimti atsakomybę už tai kaip gyvename ir kaip gyvensime. Ir tos atsakomybės aš nesikratau.
Kritika yra nekonstruktyvi. Tų sąsajų galima atrasti, bet visgi reikėtų vertinti giliau. Kartais esame ganėtinai paviršutiniški. Gyvenimo tempas yra milžiniškas. Žmonės šiais laikais labiau skaito vaizdais negu tekstais. Jiems nėra net laiko gilintis į detales, o vertindami jie nuslysta paviršiumi. Slystant paviršiumi yra labia didelė rizika patikėti melu, dezinformacija ar net sąmokslo teorijomis. Tad nenuostabu, jog šiandien viešoje erdvėje kirba daug sąmokslo teorijų ir kartais net sunku atskirti, kur tiesa, o kur gandai.
Kritinį mąstymą reikėtų ugdytis kiekvienam iš mūsų. Nereiktų pamiršti, jog tiesa niekada nebūna kieno nors pusėje. Kiekvieną raginčiau būti aktyviu piliečiu, dalyvauti visuomeninėje veikloje, taip kaip aš pats tai darau ir nekritikuoti neįsigilinus. Neskubėti neigiamai vertnti žmones, kurie stengiasi.
-Muziejus – tai daugiasluoksnė kultūrinė įstaiga, kurioje žmogus ne tik gali prisiliesti prie istorijos, čia vyskta įvairiaspalvis gyvenimas. Kaip jūs matote šiuolaikinį muziejų šiuolaikiniame kultūriniame lauke?
-Turbūt ne veltui Tarptautinė muziejų taryba (ICOM) pakeitė muziejų sampratą. Šiuolaikiniai muziejai, beje, sparčiai keičiasi. Jie išeina iš statiškos įstaigos koncepcijos. Ir tampa dinamiškomis, kurios reaguoja į aktualijas.
Rašydamas savo veiklos programą, kurią turėjau pateikti dalyvaudamas konkurse, būtent ir minėjau, kad pagrindinis uždavinys – užmegsti dialogą su bendruomene. Jeigu bendruomenė manys, jog muziejus tėra tik istorijos kaupykla, jeigu muziejai tik kaups eksponatus, o jie niekaip nebus susiję su dabartimi, tai toks muziejus neturės paklausos ir populiarumo. Lankytojas tai bando priimti per dabarties prizmę. Kas man šiandien aktualu: ką tikiuosi pamatyti atėjęs į muziejų? Tai nereiškia, kad muziejus turi tapti paviršutinišku.
Mūsų muziejui yra keliamas uždavinys tapti patirčių vieta. Kad žmogus, atėjęs čia, patirtų kultūrą. Kad iš to kultūrinio užtaiso, kurį sukaupia muziejus, turėtų naudos. Eksponatus galima pristatyti, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Galima pasakoti istoriją, kuri lėmė miesto ir krašto raidą ir kaip tai atsiliepia šiandien? Ką mes galime padaryti dabar? Muziejus gali tapti diskusijų vieta, kai pažvelgus į praeitį, įvertinus dabartį, galima būtų pasvartyti, o kaip gali būti rytoj? Taigi, muziejus gali būti universalia susitikimų ir diskusijų vieta, patirčių vieta, kai lankytojas randa kas jam šiandien yra aktualu.
Suprantu, jog tai sudėtingas uždavinys ir tai neužtruks tik vienerius ar dvejus metus. Tai ilgai trunkantys procesai. Nes bendruomenė yra inertiškas gyvas audinys. Ji negali pasikeisti čia ir dabar. Jai reikia laiko, kad galėtų pervertinti save ir savo vertybes. Muziejus čia turi dalyvauti ir tai būtų pats įdomiausias dalykas, ką galėtume padaryti.
-Kretingos muziejus puoselėja istorinę, bet ir labai konkrečią etnokultūrinę koncepciją. Tuo tarpu madas diktuoja modernusis menas. Pasigirsta raginimų esą duokime daugiau moderniojo, šiuolaikinio meno, o jų kūrėjams – daugiau erdvių, nes tai esą kultūros ateitis?
-Tokios ryškios takoskyros tarp etnokultūros ir moderniojo meno nesu pastebėjęs, gal tai daugiau pavienės apraiškos, kurios išryškėja, bet nevadinčiau tai tendencija. Pavyzdžiui, Joninės. Tai senovines archaiškas tradicijas turinti šventė, tačiau švenčių rengėjai pasitelkia šiuolaikinį meną tam, kad aktualinti mūsų kultūrinį paveldą.
Pritariu nuomonei, kad tai turi derėti. Žinoma, galbūt šiuolaikiniam jaunimui ta tradicinė etninė kultūra gali pasirodyti šiek tiek ir svetima. Gal būt sunkiai pritaikoma. Tačiau jaunas žmogus turi žinoti savo šaknis, istoriją, papročius. Tai yra mūsų genetinis kodas. To mes negalime prarasti, nes tai yra tapatybės dalis. Muziejus turėtų padėti žmogui save identifikuoti kaip šios geografinės vietos gyventoją. Tai matau kaip vieną iš muziejaus uždavinių – išugdyti tokį žmogų, vietos gyventoją, kuris galėtų būti mažuoju krašto ambasadoriumi. Kad jis galėtų pasakyti kur gyvena, kas yra ta vieta, kurioje gyvena ir kuo ji yra ypatinga. Etnokultūrą turime ir toliau puoselėti, nes tai yra mūsų tapatybės dalis.
Kita vertus, reiktų ieškoti naujų raiškos būdų. Ir tai, manau, yra neišvengiamas procesas. Pavyzdys – etnomuzika, kuri skamba šiuolaikiškai. Toks šiuolaikiškas muzikos pateikimas padeda jaunajai kartai priartėti prie šaknų. Jeigu mes tai paaiškiname, jeigu tam skirsime pakankamai daug dėmesio, sulauksime rezultato.
Kultūrų konfliktas gali būti jaunos visuomenės problema. Kiek metų gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje? Tik trys dešimtmečiai. Tai nėra didelis laiko tarpas. Kartais sau ir pasauliui bandome kažką įrodyti. Paprastai senos demokratijos šalys nieko nebeįrodinėja. Mums tiesiog reiktų pasistengti būti savimi. Pirmiausia esame unikalūs, turime unikalias tradicijas, kurias tiesiog reikia puoselėti ir gaivinti, nesivaikyti madų, nes jos ateina ir praeina.
Pasaulis nuolat keičiasi. Šiandien populiaru – viena, rytoj bus kita. Lietuviams taip pat linkėčiau nesiblaškyti, nebandyti pasauliui kažką įrodyti. Aš pats susijęs su jūrine kultūra, esame jūrinis kraštas, bet mėginame įrodyti pasauliui, kad esame jūrinė valstybė. Ar mes tai turime įrodinėti? Tai tikriausiai ir su etnine kultūra yra kažkas panašaus. Nieko nereikia įrodinėti. Ir etninė kultūra ir modernusis menas turi rasti vietos mūsų gyvenime.
-Ar Jūs, kaip muziejaus vadovas, turite tą viziją, kaip turi toliau vystytis ši įstaiga? Kas turėtų atsirasti naujo, ko nebereikėtų?
-Aš turiu viziją ir ją esu išdėstęs penkerių metų programoje. Šiame darbe labai yra svarbus kolektyvas. Kol kas tik kelias savaites dirbu. Dar nesu susipažinęs su visais muziejaus darbuotojais. Dalis atostogauja, dalis užsiėmę. Pagrindinė mano žinutė susitikus su darbuotojais – dalinkitės savo mintimis. Sakykite, ko jūs norėtumėte? Šiandien per mažai praėjo laiko, kad galėčiau pasakyti koks tas bendras paveikslas dėliojasi sudėjus į vieną visų darbuotojų mintis.
Manau, kad pasibaigus intensyviam turizmo sezonui, mes tikrai su kolektyvo susėsime, ir pabandysime sudėlioti kelerių artimiausių metų strateginės veiklos planą. Tada ir išryškės pagrindinės strateginės veiklos kryptys. Minčių kol kas yra įvairių. Mano, kaip vadovo uždavinys – jas išgirsti.
-Rajone daug kultūros centrų, kurie savotiškai imasi lyderystės: savivaldybė, vienuolynas, turizmo informacijos centras, muziejai. Tačiau pasigendama kultūros renginių ir projektų koordinavimo, kad žmonės galėtų vienoje vietoje rasti informaciją kas vyksta?
-Kultūroje konkurencija neišvengiama. Kiekviena įstaiga stengiasi potencialų lankytoją pakviesti pas save. Žinoma, mes dalinamės tuo pačiu pyragu. Nors toks tyrimas nebuvo atliktas, tačiau įdomu būtų sužinoti, kiek kretingiškų ar rajono gyventojų lankosi Kretingos muziejuje? Įtariu, jog tas procentas nebus didelis. Kalbant apie pajėgų konsolidavimą, tai tokių pavyzdžių yra. Aš jau minėjau Klaipėdos kultūros sostinės projektą. Manau ir čia galima pabandyti kultūros pajėgas sujungti į tą vieną bendrą kumštį.
Kultūros įstaigos ir centrai galėtų daryti daugiau bendrų projektų, ypatingai siekiant atkreipti lankytojų dėmesį iš gretimų rajonų. Tai mes beje ir pradėjome daryti. Galbūt šiek tiek dar trūksta laiko.
-Dabar daug kalbama apie įstaigų tinklo optimizavimą. Ar yra minčių, o gal būt ir planų sujungti Kretingos r. esančius muziejus?
-Man tai būtų tam tikras iššūkis ir naujiena. Bet koks jungimas reikštų, jog ūkis dar labiau išsiplės. Iš tikrųjų Kretingos muziejaus kompleksas yra didžiulis. Teritoriją reikia prižiūrėti. Pastatai irgi dėvisi. Į juos būtina nuolat investuoti. Apie jungimą tikrai nieko negirdėjau ir negalvojau. Iš tiesų kol kas nežinau kas yra geriau: ar savarankiškai veikiantis muziejus, ar integruotas į kitą muziejų? Matyt sujungimui reiktų ieškoti kokių nors ekonominių argumentų? Jeigu tam yra pagrindas, jeigu yra objektyvūs argumentai, juos reikėtų vertinti. Čia turėtų nulemti sveikas protas.
-Dėkojame už pokalbį
Kalbino Gintaras Mikšiūnas
21,050 peržiūrų (-a)
siaip gal ir gerai, kad vaodvu tapo. po krastieciu paskyrimu STT demesys i Kretinga nukreiptas bus tikrai:)