Ką mums bruka švietimo sistema: gyvenimo įgūdžius ar pakeistą lyties sąvoką?

Rugsėjis prasidėjo ne tik su mokslo metais, bet ir su tėvelių nerimu dėl eilinį kartą keičiamos ir „tobulinamos“ švietimo sistemos. Daugelio dalykų mokymų programos buvo pakeistos, tačiau nespėta išleisti naujų vadovėlių… Pavyzdžiui, aštuntokai fiziką ir chemiją mokosi iš senų vadovėlių, bet pagal naują programą: anot mokytojų, šokinėjama nuo temos prie temos, be jokio nuoseklumo. Ir tai tik vienas kuklus pavyzdys. Kiekviena mama ar tėtis, net neabejoju, jų galėtų pateikti daug ir kur kas įvairesnių.
Ir tame fone, kai mokosi kažkaip labai naujai, bet iš senų vadovėlių, buvo pranešta apie naujos programos, pavadintos „Gyvenimo įgūdžių“ programa, startą. Bandydami užliūliuoti tėvelių budrumą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai bei jiems advokataujantys ekspertai per visus kanalus gražiai čiulbėjo apie žmogaus saugą, smurto ir patyčių prevenciją, higienos įgūdžių ugdymą… Tarp visų šių temų velniukas buvo paslėptas detalėje – lytiškumo ugdyme. Tarp šio dalyko kūrėjų ir konsultantų galima aptikti ir prieštaringai vertinamą įstaigą „Įvairovės ir edukacijos namai“. Ši įstaiga pagarsėjusi savo rengta vulvų ir penių piešinių paroda bei lytiškumo pamokų organizavimu įvairiose mokyklose, stovyklose. Bene garsiausiai nuskambėjęs atvejis – jų vesta pamoka Baisogaloje, kai vaikai turėjo žaisti „artėjimo žaidimus“ bei aiškintis jiems nepriimtinas sąvokas.
Analizuojant naujojo dalyko programą tėvams kilo vis daugiau klausimų ir nerimo. Internete ėmė plisti metodinės medžiagos mokytojams detalės, kur pasakojama apie oralinį seksą ir barjerines apsaugos priemones. Tikriausiai mokytojams tokia medžiaga pateikiama ne jų pačių tobulinimuisi, o tikimasi, kad šie tai dėstys vaikams?
Kilus nepasitenkinimo bangai, ministerija ėmėsi plauti savo mundurą, surengdama viešąją nuotolinę konsultaciją. Tačiau ir jos metu klausimų buvo pateikta daugiau negu atsakymų. Buvo bandoma atsakomybę permesti mokytojams – neva jie patys gali rinktis, ką ir kaip dėstyti. Arba gali pasiklausti bendruomenės t.y. moksleivių nuomonės. Ir nors buvo akcentuota, kad pati programos esmė parengti vaiką sveikam, laimingam ir sėkmingam gyvenimui, lyg tarp kitko buvo paminėta, kad vaikai tik gimsta dviejų lyčių, bet jiems augant gali paaiškėti jų tikroji socialinė lytis, kurią jie nebūtinai norės atskleisti! Taigi, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Pasirodo, žmogui augant gali kisti ne tik jo požiūris, bet ir jo lytis!
Mojuodami vėliava, kad gyvenimo įgūdžių pamokas nusižiūrėjo iš skandinavų ministerijos klerkai tik mikčioja paklausti, o kaip su kaimynais, pavyzdžiui, lenkais? Mikčioja, nes puikiai žino, kad Lenkijoje tokių programų nei su žiburiu nerasi! Nes lenkams aiški ir lyties samprata ir pamatinių šeimos vertybių svarba.
Nors, kaip žinote, valdantiems politikams nesiseka Seime prastumti vienalyčių santuokų bei Stambulo konvencijos, tačiau jie įsigudrino Seimą apskritai apeiti – mat pagrindines jiems aktualias nuostatas jie keičia Vyriausybės lygmenyje (ministrų įsakymais ar Vyriausybės nutarimais). Todėl teisininkai rimtai teiraujasi, kokio teisės akto pagrindu sukurta ši gyvenimo įgūdžių programa? Ar ji pilnai išdiskutuota su tėvų atstovais? Ar gautas visuomenės pritarimas ir sutikimas tokiam skubotam prieštaringos programos stūmimui į ugdymo įstaigas? Juo labiau, kad pati ministerija pripažįsta, kad gyvenimo įgūdžiai bus dėstomi ir pradinių klasių mokiniams, tik integruoti į jau egzistuojančias pamokas (t.y. nepastebimai).
Nejaugi tikrai Lietuvos švietimo sistemoje nebuvo daugiau trūkumų, o tik poreikis išaiškinti apie įvairius lytinius santykius bei socialines lytis? Gal vis dėlto svarbiau būtų išleisti tuos neišleistus vadovėlius ir užtikrinti sklandų ugdymo procesą. Gal reiktų apskritai pagaliau įvertinti, ar tikrai mūsų ugdymo programose likę tai, kas reikalinga jaunajam lietuviui? Ar ten pakankamai mūsų literatūros klasikų, ar vaikai mokomi rašyti rašinius, sklandžiai lietuviškai dėstyti mintis? Ar kiti dalykai dėstomi pilnavertiškai ir įdomiai, ugdant moksleivių kritinį mąstymą, atskleidžiant požiūrių įvairovę? Ar pagaliau baigęs mokyklą žmogus žino, kaip veikia vietos savivaldos ar nacionalinė politinė sistema, kokius mokesčius moka Lietuvos piliečiai, kaip sudaromas nacionalinis ir savivaldybių biudžetas? Jei būtų dėstomi tokie dalykai, tikriausiai niekas neprieštarautų, kad tai gyvenimo įgūdžiai. Niekas neprieštarautų, jei vaikai būtų mokomi ir buitinių dalykų, pagelbėti suaugusiems su įvairiais darbais, tačiau šiuo metu jie mokyklose renka tik parašus už vadinamąsias „socialines valandas“, kurios neretai yra tuščias laiko švaistymas ir veiklos imitacija.
Manau, kad ministerija gerokai prašovė manydama, kad šeimos pačios negali pasirūpinti savo vaikų auklėjimu. Demonstruojamas nepasitikėjimas tėvais (kai net užtrenkiamos mokyklų durys) augina visuomenės nerimą ir priešiškumą visai ugdymo sistemai.
Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė, tėvų judėjimo „Basos mamos“ lyderė.

 4,510 peržiūrų (-a)