Nevykę sutapimai šių metų Tarptautinę mokytojų dieną. Mokytojai streikuoja, o įvairių šalies mokyklų moksleivius, perdozavusius narkotinių medžiagų, dešimtimis veža į ligoninių reanimacijos skyrius. Mokytojams reikia didesnių atlyginimų, mažesnių darbo krūvių, o mokiniams – kuo daugiau ir įvairesnių kvaišalų. Pastarųjų dienų informacinis švietimo sistemos fonas – vien problemos, netgi baisūs skauduliai. Ir atrodo, kad visai užsimiršo dar taip neseniai šiemet mokyklas baigę šimtukininkai, jaunimo pasiekimai įvairiose žinių srityse.
Ar ne keistai atrodo, kad tris dešimtis metų gyvename nesibaigiančios švietimo reformos sąlygomis? Tos reformos vingiai ir posūkiai neretai būna tokie iracionalūs, kad protu nesuvoksi. O tai ar neatsitinka todėl, kad visai švietimo sistemai vadovauti parenkami asmenys, vargiai sugebantys vadovauti nebent nedidelei mokyklėlei ar vaikų darželiui? Tai ar turėtų stebinti dar ne taip seniai buvusi švietimo ministrė, parašiusi savo garsųjį „ačių“? Juk panašūs ministrai tėra savo partijų viršūnėlių numatytos „reformos“ vykdytojai, patys neturintys jokio kūrybinio bei profesionalaus potencialo.
Gal dar ne vienas prisimins ne taip seniai buvusį visuotinį susižavėjimą Suomijos švietimo sistema. Atrodo, kad gal kelioms dešimtims Lietuvos mokytojų centralizuota tvarka buvo organizuotos pažintinės kelionės į šią Skandinavijos šalį, kažkiek laiko jie stebėjo, susipažino, kaip mokomi jaunieji suomiukai. Atrodė, dar truputį – ir pasinaudosime gerąja Suomijos patirtimi, įvesime jos švietimo modelį. Viskas baigėsi oro pavirpinimu, įsisavintomis komandiruočių ar paskubomis surašytų „projektų“ lėšomis, o pasibaigus tuometinių politikų kadencijai – naujų valdančiųjų politikų naujomis švietimo „reformos“ gairėmis.
Argi pačioje Lietuvoje trūksta gerų, prasmingų švietimo pertvarkymo iniciatyvų? Argi trūksta mokyklų, kurių vadovai imasi drąsių eksperimentų ir pasiekia pavydėtinų rezultatų? O ką apie tai žino visuomenė? Kodėl plačioje informacinėje erdvėje apie tai – tik retkarčiais pasirodančios žinutės? Kodėl akcentuojami tik skandalai, išpučiami tai šen, tai ten įvykę aštrūs mokytojų ir mokinių susidūrimai, konfliktai? Net nacionalinis transliuotojas nesugeba sukurti patrauklios TV laidos apie gerąją mokyklų patirtį, švietimo darbuotojų iniciatyvas, mokinių pasiekimus, laimėjimus. Matyt, gera žinia neturi jokios komercinės vertės.
Tačiau tai – tik apie mokytojus. O kur tėvai? Koks jų vaidmuo? Kokia, galų gale, jų atsakomybė? Šiomis dienomis girdėjosi informacija: tėvai savo vaikams per dieną skiria dėmesio ir bendravimo tik 7 minutes! Toks yra šalies vidurkis. Tik septynios minutės! Nesunku spėti, savo išmaniajame telefone kiekvienas tėvas ir kiekviena mama kasdien naršo nepalyginamai ilgiau. Taip ir gaunasi, kad tėvai užguiti savo kasdienių darbų ir rūpesčių, kad mokytojai pervargę nuo savo darbo krūvio, nes už vieną etatą nesolidu dirbti, kad didžiulės klasės nesudaro galimybių (nors to reikalaujama) skirti individualų dėmesį kiekvienam mokiniui, pamatyti ir pasistengti vystyti jo stipriąsias puses ar interesus, kad vaikai galų gale paliekami tik sau.
Yra kas pasirūpina tik sau paliktais vaikais. Jau kada žiniasklaidoje vis pasirodydavo informacijų apie aplink ar šalia mokyklų slankiojančius įtartinus asmenis, vaikams siūlančius „šį bei tą“ paragauti, išbandyti. Į akivaizdų pavojaus signalą per daug nereaguota. Gal tik vienoje kitoje mokykloje buvo įvesta griežtesnė tvarka, įrengtos vaizdo kameros, jų teritorijos aptvertos. Iškart pasigirdo ir prieš tai protestuojančių tėvų verkšlenimai apie pažeistas laisves, atsiradusius suvaržymus. Ne visi mokyklų vadovai liko ryžtingi ir iki galo laikėsi savo principinių pozicijų. Tačiau gal būtent tokie ne vieną išgelbėjo nuo pražūtingo narkomano likimo? O kas buvo šiomis dienomis? Kai po narkotikų perdozavimo mokiniai dešimtimis pradėti vežti į ligoninių reanimacijos skyrius, pasigirdo siūlymų tikrinti visų mokinių daiktus, kuprines. O esant būtinybei – atlikti dar nuodugnesnes patikras. Pasirodo, būta atvejų, kai narkotines medžiagas mokiniai slėpė net apatinėse kelnaitėse. Kaip sakoma – tai kur toliau?..
Ir iškart TV ekranuose pasirodė tikrieji „laisvės“ gynėjai. Vėl kalbos apie pažeistas teises, varžomas laisves. Deja, apie įsigalinčių narkotikų dilerių pažabojimo priemones – jokių pasiūlymų.
Lengva ir paprasta įsikąsti tą saldų žodį „laisvė“ ir laidytis juo bet kur ir bet kada. O kokie narkotikų liūno sprendimo būdai? Kai iš prezidentūros pasigirdo teiginys apie narkotikų mokyklose pavojų kaip apie grėsmę nacionaliniam saugumui, kiek buvo (ir liko) tam prieštaraujančių? O ką daryti? Tyla.
O gal laikas suprasti, kad atsidūrėme visai naujoje realybėje? Kad viešąją tvarką užtikrinančios institucijos yra bejėgės dėl masiško darbuotojų trūkumo, kad visa švietimo sistema baigia patirti visišką fiasko? Gal mums būtinas kažkoks nacionalinis susitarimas – kaip gynybos finansavimo srityje, – ir dėl švietimo finansavimo?
3,125 peržiūrų (-a)
Tad vėl mokytojai kalti
Rėkti išsižiojus ir reikalauti pinigų tai jie sugeba, o nuo narkotikų ir dilerių apsaugoti vaikus, tai jau atsieit ne jų reikalas