Savaitgalį „skrolinant“ lietuvišką informacinį lauką, akis užkliuvo už portalo „15 min“ žinutės. Pamatęs antraštę vos neištaškiau paskutinio kavos lašo. Žinia nebuvo kažkuo intriguojanti, kaip sensacija, tačiau nuleido iš savaitgalio debesų ant žemės, primindama, jog čia Lietuva. Drabstymasis mėšlu, atšaukimo, patyčių kultūra bei žiniasklaidos negatyvas yra taip stipriai įsišaknijęs tautos pasąmonėje, kad net išgėrus santechninio „kurmio“ vargu ar pavyktų tą purvą nuo smegenų atkrapštyti. Turbūt niekaip?
Šią žinutę dėjom ir mes „Švyturyje“, nes tai buvo Aplinkos ministerijos pranešimas spaudai apie mūsų kraštietį. Šis žmogus prieš kelis metus atvyko su kilnia misija inicijuoti pozityvius pokyčius rajone, tačiau iš jo, švelniai tariant, buvo pasityčiota.
„Lietuvos geologijos tarnybai vadovaus Egidijus Viskontas“. Toliau respublikinis portalas, lyg atliepdamas klasikinę nacionalinę patyčių kultūrą, prideda ir nuo savęs: „kuris Kretingos rajone buvo praradęs pasitikėjimą“. Ir toliau konkretizuojama, beriami teiginiai, kurie su žurnalistine kultūra nieko bendro apskritai neturi, nes jokia kita nuomonė išklausyta nebuvo: „Pastaruosius metus E.Viskontas buvo išrinktas Kretingos rajono savivaldybės tarybos nariu. Prieš tai dirbo Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, buvo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos narys, žemės ūkio viceministras. E.Viskontas 2022 m. rugsėjį iš Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų buvo atleistas kaip praradęs pasitikėjimą. Kretingos rajono meras Antanas Kalnius ir valdančioji dauguma E.Viskontą kaltino neskaidriais sprendimais. 2022 m. birželį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pripažino E.Viskontą pažeidus Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo reikalavimus vengti interesų konflikto, o jam kilus – nusišalinti“.
Išverskime šią rašliavą į lietuvių kalbą. Kas buvo parašyta ir kas liko tarp eilučių? Aukščiausios kvalifikacijos teisininkas, padaręs karjerą sostinėje, aukščiausiose šalies institucijose, prieš kelis metus atvyko į gimtą rajoną padėti inicijuoti pokyčius, įnešti naujų europietiškos politinės kultūros vėjų vietos savivaldoje, pakelti merdintį rajoną iš brežniavinio sąstingio. Tačiau vietoj padėkos gavo „kočėlu per galvą“ nuo „vietinių“, apipiltas srutomis, o garbingai atsitraukus ir užleidus kelią tikriesiems „saviems“, gavo nuo tų pačių „vietinių“ per minkštą vietą dar kartą. Taip veikia nacionalinė patyčių kultūra, įvilkta į viešųjų ryšių bei neva propagandinę kalbą, atseit, „mes nepamiršim“. Visa tai galima paaiškinti dar paprasčiau: centrinė žiniasklaida (kažkodėl ėmiau gailėtis, kad grįžau prie šio amato-aut.past.) tiesiog mėgaujasi, sukeldama negatyvias emocijas, nes blogos žinios neva labiau pritraukia dėmesį.
Poną E.Viskontą puikiai suprantu. Ne jis vienas yra patyręs „vietinių“ pyktį už drąsą ir tiesą. Man pačiam tai teko patirti savo kailiu, kai dėl sportinio intereso bandžiau kandidatuoti į vienos seniūnijos seniūno kėdę, būdamas ne „savas“ ir ne „vietinis“. Išpūstomis akimis buvo pasakyta: „kaip drįsai rašyti tokį prašymą ir apskritai kas tu toks“? Šio reiškinio šaknys gilios. Savivaldybės administracijos, visos viešojo sektoriaus institucijos, ne vien tik Kretingos rajono, yra tapusios įtakingiausiais darbdaviais bei nuomonės formuotojais regionuose, nuo kurių valios priklauso kone pusės šeimų likimas bei finansinė padėtis. Kartu tai – lizingai, paskolos, kitokie įsipareigojimai. Kai aplink visi „savi“ ir jokios kontrolės, galima nesilaikyti ir įstatymų, arba juos interpretuoti taip, kaip patinka.
Todėl, kaip kokiame animaciniame monstrų biure, menkiausia svetima akis tiesiog nepageidaujama, nes gali sugadinti kažkokius reikalus. O jeigu dar ir naujos iniciatyvos siūlomos, rodomi pirštu trūkumai, net jei pasisiūloma savanoriauti, padėti neatlygintinai, kokiame nors kultūros renginyje, kad parodyti kaip reikia kūrybiškai dirbti, tokios iniciatyvos sutinkamos pasišiaušusiais plaukais, lyg iš jų kėsintumeisi atimti kažką labai svarbaus. Bet kokia lyderystė „iš šalies“ sutinkama su šakėmis, nes paniškai bijoma geresnio rezultato, nei jie patys sugeba padaryti. Yra vietovių kur viešajame sektoriuje dirbama šeimomis, giminių klanais kalneliais. Ir tie žmonės saugo tą „darbo vietą“, perduoda iš kartos į kartą, kaip vienintelę gyvenime išeitį. Lyderystė, pridėtinės vertės jiems visiškai nesuvokiamos. Kretingos r. atveju panašu, kad administracijos direktoriaus pareigos veikia kaip koks prakeisimas, kuriam „nuimti“ teisininkai ar teisėsaugininkai nebeturi įrankių. Reikalingi ekstrasensų mūšio laimėtojai.
Tačiau jokios mistikos nėra. Šis reiškinys turi savo pavadinimą. Jis kasmet minimas įvairiose Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) studijose, kaip nepotizmas. O tam nepotizmui įsikeroti padeda ir pati politinė sistema, leidžianti, pavyzdžiui, komitetams dalyvauti rinkimuose. Gali būti taip, kad komitetus „valdo“ tos pačios vakarykštės partijos, tad po kiekvienų rinkimų kartojasi tos pačios istorijos su bloga vietine valdžia. Pasaka be galo. Tiek STT, tiek „Transparency International“ ekspertai ne kartą akcentavo, jog įrodyti nepotizmą – žiauriai sunku. Praktiškai neįmanoma. Tačiau jis egzistuoja, kaip koks Thomas Hobbes aprašytas Leviatanas su daug galvų ir rankų, kurios kyšo iš kiekvieno juodo plyšio.
Nepotizmas, remiantis apibrėžimu vadovėliuose yra savų asmenų skyrimas į tam tikras profesinių ar politinių institucijų pozicijas, kai svarbiausias kandidato atrankos kriterijus yra šeiminiai, giminystės ar draugystės santykiai, o ne turima kvalifikacija. Nepotizmas yra favoritizmo (favoritų kėlimas ar jų skyrimas į aukštas pareigas) atskiras tipas.
Egzistuoja dar bjauresnės sąvokos tokiems reiškiniams apibrėžti. Dažnai nepotizmas apima ir šališką draugų ar gerų pažįstamų paskyrimą, tačiau siekiant atskirti šališkumą pagal giminystę ir draugystę, vartojama kronijizmo (angl. crony – senas draugas ar bičiulis) sąvoka (draugų ar gerų pažįstamų paskyrimas į tam tikras pozicijas ir pareigas). Dažnai politines pozicijas užimantys asmenys ieško paramos savo pasiūlymams ar siekia įgyti didesnę galią, dėl to į įvairias politines pareigas skiria sau palankius asmenis.
Viešajame sektoriuje nepotizmas ir kronijizmas yra neigiami reiškiniai, nes dėl jų kvalifikuoti, talentingi ar inovatyvių idėjų vedini žmonės patiria patyčias, neteisybę bei socialinę diskriminaciją. Tai skatina korupciją ir protų nutekėjimą tiek į didmiesčius, tiek ir į užsienį.
Nuo 2018 nepotizmo paplitimą Lietuvoje tirianti STT yra nustačiusi, kad 18 proc. savivaldybių administracijose dirbančių asmenų yra susiję giminystės ryšiais. Mielieji, apsidairykime po Kretingos rajoną, ko gero šis procentas bus panašus.
Pagal Eurobarometro 2019 m atliktą apklausą 46 proc Lietuvos verslininkų teigė, kad viešosiose institucijose paplitęs palankumas draugams ar šeimos nariams. Iš šis rodiklis, deja, kolkas yra didesnis negu vidurkis Europos Sąjungoje.

 779 peržiūrų (-a)

79% LikesVS
21% Dislikes
3 thoughts on “Gilios institucinių patyčių tradicijos”
  1. Geru teisininku visada reikia.Sėkmės jaunam gabiam E.Viskontui veržlumo ir supratingumo užimamose pareigose.

  2. Jeigu būtų geras buvęs, nebūtų susikompromitavęs, sumaišęs interesus ir nušalintas. Tokių “gerų” pilna.

  3. Viskontas realiai ir atvere ta visa bruda kas buvo savivaldybei. Jei visi pradejo pult vadinas pajudino gerai sirsiu lizda. Didziausia pagarba ir linkejimai

Parašykite komentarą

TAIP PAT SKAITYKITE