Naują meninį filmą filmuos ir Kretingos bažnyčioje

Unikalus, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui bei 1923 metų sukilimui paminėti, filmas bus filmuojamas ir Kretingoje, pranciškonų vienuolyno bažnyčioje.
Tai paaiškėjo prieš porą savaičių Klaipėdoje pristačius naują meninį vaidybinį filmą „1923“, jaunajai kartai pasakojantį būtent apie šį laikotarpį, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie jaunos Lietuvos valstybės, apie laisvės kainą ir tuos, kas ją sumokėjo.

Šiuo metu baigiamas rašyti scenarijus.
Pateikiame filmo kūrėjų ir rėmėjų mintis apie „1923“ ir jo priešistorę.

Mindaugas Gudelis, filmo „1923“ idėjos autorius ir prodiuseris, Jūrų muziejaus tarptautinių ryšių ir projektų skyriaus vedėjas:
– Idėjos užuomazgomis galima laikyti dar 2016 metus, kai mūsų paraiška buvo atmesta Klaipėdos Europos kultūros sostinės projekte, bet šis dalyvavimas mane paskatino ieškoti tapatybės su Klaipėdos miestu. Kodėl aš čia gimiau, kodėl tas miestas toks kitoks, nei visa Lietuva? Kame tos šaknys? Kodėl mes kartais taip sunkiai randam bendrą kalbą su Vilniumi ir panašiai…

Taip pradėjau domėtis istorija, skaityti, net išėjau į vieną sukilėlių žygį sausio mėnesį. Tą klausimą priėmiau asmeniškai. Supratau, kad jaunimas, mano draugai iš tikrųjų nežino nieko apie tai, o pati Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos istorija verta kino filmo.

Tiesiog suvokiau, kad turiu tai pradėti daryti, nors nežinau kaip, nežinau nuo ko, bet reikia.

Nebūdamas istorikas, nuo 2018 metų perskaičiau viską, kas įmanoma perskaityti šia tema. Apskritai šis istorinis įvykis yra taip gerai išnagrinėtas, kad vieninteliai likę nežinomi yra keli faktai, kur keli žmonės palaidoti, o visa kita yra žinoma.
Mūsų tikslas yra ne tiek šią istoriją įprasminti kine, bet kažką gero įžiebti žmonėse, truputėlį pakeisti, kažką uždegti, pasėti sėklą, suvokimą apie mūsų protėvių kietą žygį, kad žmonės sakytų: „Matei tokį kiną? Žiauriai geras, rekomenduoju“.

Siekiame sukurti tokį žiūrovinį kiną, kuriuo didžiuotųsi jaunoji karta. Filmo tikslinis žiūrovas yra nuo 15-os iki 35-erių metų. Mat vyresni žmonės arba jau žino tą istoriją, arba ją išgyveno. Tai yra daugialypė istorija, daug veikėjų, todėl natūraliai turi išaugti arba iki serialo, arba iki filmo tęsinio. Netgi geriau – iki serialo.

Rinkdamas komandą pats sau pasakiau – arba geriausi, arba nieko. Tad ir turime geriausius: Saulių Šaltenį, su kuriuo per karantiną vienas kitam siuntinėjome medžiagą, vos ne kaip laiškanešiai dirbom.

Audrių Juzėną rekomendavo kino centro direktorius, kaip vienintelį, kuris galėtų sutikti su tokia beprotiška idėja. Tai – bekompromisiai žmonės.

Apskritai mano gyvenime taip susiklostė, kad man visą laiką reikia įrodinėti Vilniui, jog mums reikia Klaipėdoj pinigų, kultūros, visokių dalykų. Ir toks gaunasi liapsusas, kad prieš 100 metų Lietuvos vyriausybė (tuo metu – Kaunas), sakė, kad mums reikia Klaipėdos, kad išgyventume, kaip valstybė, o dabar, prabėgus 100 metų, reikia priminti jiems, kad jie mus prisijungė, kad čia irgi gyvena žmonės, kad čia yra nuostabus kraštas.
Taigi, aš tikiuosi ištransliuoti žinią verslininkams (jau turime du pačius brangiausius – pirmuosius), bet aš manau, kad jų reikės ir daugiau, kad nebūtume vieniši šito filmo kūrime ir užbaigime bei atsirastų kitų, kurie norėtų prisidėti prie šitos idėjos.

Ir, aišku, norime visiems pranešti, kad šitą temą mes pasiėmėm, darom ir jau kiti gali nebandyti vogti jos iš mūsų (juokiasi).

Scenarijaus autorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Saulius Šaltenis:
– Žvelgiu į šią istoriją su ilgesiu ir gėla. Aš trejus metus sovietinėj kariuomenėj šliaužiojau.

Pamenu, stoviu prie nebaigto statyt, bet jau subombarduoto vokiečių teatro. Pro šalį plaukia šuns dvėselėna ir bėga debesys, o aš čia stoviu aš, kareivis toks. Mane apima ilgesys, ir tie debesys atrodo, kaip kokie tektoniniai lūžiai, kaip besigrumiančios tautos. Čia buvo prūsai, čia vokiečiai nušlavė juos…

Ir tas klausimas, kodėl man tie dalykai rūpi? Todėl, nes jaučiu, kokios trapios mažos tautos, kaip jos gali būt taip staiga nušluojamos nuo žemės paviršiaus. Ir tas įvykęs Klaipėdos krašto grąžinimas ar prijungimas. Sakyčiau – grąžinimas, nes sąvoka priklauso nuo to, kas kalba. Taip?
Kai mes kalbam apie Nepriklausomybę, prisimenu, kaip skridom tokiu mažu lėktuvėliu derybų pas Gorbačiovą į Maskvą. Ir jisai negalvojo apie tai, kad mes apgintume savo Nepriklausomybę ir tokiu labai atviru tekstu aiškino, kas gali atsitikti – Vilniaus krašto ir Klaipėdos krašto galim netekt. Maždaug, kaip dabar Putinas apie Krymą šneka, ta pati logika.
Taigi, tie įvykiai ir mūsų Sąjūdžio įvykiai, kai skaitau dokumentus, susisieja, yra panašūs.

Sausio 10–tą dieną kariai su vokiškais šautuvais ir raiščiais ant peties su užrašu „MLS“ (Mažosios Lietuvos savanoris), perėjo sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą irgi labai laiku. Turim dėkot, kad buvo toks žmogus, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, kuris ėmė ir pasakė, kad mums reikia Klaipėdos, reikia jūros, jūros vartų. Tai pagalvokit, ką tai reiškė pasakyti visam Antantės blokui tuo metu! Kiek reikėjo drąsos! Tai buvo tolygu savižudybei.

Ir atėjo laikas man, kaip dramaturgui, pasakyt, kas yra Klaipėda. Man, kaip rašytojui, menas prasideda tada, kai tu atrandi asmeninį santykį. Kai aš rašau istorijas, surenku didžiulę krūvą, iš kurios tik keli procentai būna panaudoti, bet tuose keliuose procentuose atrandi kažkokią detalę, kuri nušviečia tavo protą. Iš jos ir sukuri istoriją.
Skaitau viską, ką randu, tikiuosi atrasti tą detalę. Mane domina labai konkretūs dalykai: ką valgė ir kaip, kažkokia detalė, pastebėjimai. Jie sukuria ir nulipdo žmogų, gyvybę, charakterį. Visa kita nesunku surasti. Man norisi kurti autentiką, kad šį filmą mes žiūrėtume, lyg savo atsiminimus, lyg patys būtume tai pergyvenę.

Rašiau tokį romaną „Basas ir laimingas“ apie Brunono kelionę, tai ilgai neradau tos detalės. Ketverius metus klaidžiojau, sklaidžiau dokumentus – viskas buvo žinoma, bet vis trūko tos detalės tam asmeniniam savo santykiui atkurti.

Ir prisiminiau, kaip jaunystėj, ledui užšalus kaime, ežere vaikščiodavau juo basas. Ir tas per padus geliantis šaltis, ta gėla, šalna, einant į ežerą tarp ledų, kaip antis plauki.

O Brunonas irgi visada vaikščiojo basas per sniegą ir staiga per tai aš atradau tai, ko trūko. Per kulnus. Negaliu paaiškint, koks tai dalykas.

Tad dabar aš irgi ieškau Klaipėdai tos autentiškos detalės, ir tada man viskas bus lengva. Kol kas aš, negaliu pasakyti, kad panikoj, bet, sakykim, esu labai susirūpinęs. Bet dirbu su profesionalais, tad tikiu – susidorosiu, ir Klaipėdą, kaip tą jautį, paimsiu už ragų (juokiasi).

Tai štai, mane įkalbėjo, užkrėtė savo entuziazmu, ir aš dabar turiu nemiegot ir sapnuot Klaipėdą.
Daug atsiminimų, gaila, labai gaila, kad mes jų anuomet neužsirašėm. Pavyzdžiui, mano senelis buvo šaulių vadas. Hitleriui užėmus Klaipėdą vienas labai karšto kraujo šaulys atėjo pas mano senelį, parašė atsisveikinimo laišką ir jau važiavo nušaut Hitlerio į Klaipėdą, bet senelis jį sulaikė. Tai va tokie prisiminimai…
Ir visa, ką rašai, pajunti, kad verta rašyt tik tada, kai tai yra lyg tavo paties atsiminimai. Kiek aš rašiau istorinių dalykų, kai pradedi jais kliedėt, sapnuot, tada atsiranda autentiški dalykai. Vėliau, kai parašau, būna, kad įvykių liudininkai klausia: „Iš kur tu žinojai?“. O aš nežinojau, aš sugalvojau, su tuo susitapatinęs.

Režisierius Audrius Juzėnas, kino filmų „Ekskursantė“, „Getas“, ir „Pelėdų kalnas“ autorius:
– Kalbant apie aktorius, manau, kad filmą papuoštų ir tie veidai, kurie buvo matyti „Ekskursantėje“, „Pelėdų kalne“. Komandos nariai prasitaria ir apie aktorius iš užsienio.

Norime autentiškumo ir tikrumo, tad siekiame, kiek galima labiau sukurti tikrovišką filmą ne tik dabarčiai, bet ir šiek tiek ateičiai. Mes galim paimti modernių laikų žmones, tačiau jų veidai – visiškai kitokie. Kodėl taip yra, aš negaliu paaiškint, bet tai faktas.

Taigi, aš siekiu kiekvienu savo filmu, kiekvienu darbu žvelgti į rytojų, pramatyti, ko reikia Lietuvai, ko reikia žmonėms. Ir šiuo atveju, kokie būtent veidai atitinka to laikmečio veidus.
Mano tėvas buvo istorikas, daug labai gražių pasakojimų apie Lietuvą turėjo. Jis irgi tarnavo. Pasakodavo apie Vokietiją ir Lietuvą, apie neišsipildžiusias svajones lietuvių prisijungti Karaliaučių ir turėti mažąją Lietuvą. Bet kokiu atveju tai paliko pėdsaką mano galvoje.
Kalbant apie patį projektą, tai yra didelis iššūkis. Tai – karinis filmas, rimtas filmas. Lietuviška kinematografija labai skurdi, tad siekiu kažkokiu būdu pasiekti tą kino lygį, kuris reprezentuotų pačią šalį, datą, Klaipėdą, mūsų Lietuvos istorijos puslapius, apie kuriuos mūsų karta nieko nesimokė. Tai – tarsi istorijos išgryninimas ir sugrąžinimas atgal.

Ir vėl – paradoksas, kad mes užsiauginome Nepriklausomybės kartą ir ji nieko nežino. Būtent jai reikia šitos informacijos, reikia kažkuo didžiuotis, reikia vedlio, kuris vestų į jų ateitį – valstybės šalies ateitį.

Aš nemanau, kad mes norime sąmoningai išsitrinti ar išsitrinsim kaip valstybė. Tas Klaipėdos atėjimas, turėjimas, saugojimas, puoselėjimas yra tarsi ir visos Lietuvos puoselėjimas. Jis privalo būti tarsi mūsų švietimo korta, kad ne vien pasilinksmintume, palakstytume, pasišaudytume Klaipėdos gatvėmis, bet ir papasakotume pakankamai rimtą istoriją, kuri liečia dabartinę kartą ir ateities kartas. Aš čia dėl to ir esu.

Istorikas, profesorius daktaras Vygantas Vareikis:
– Istorija neturi tokios sąvokos, kas būtų, jeigu būtų. Kas buvo, tas ir yra. Tačiau, mano supratimu, jei Klaipėdos kraštas nebūtų priklausęs Lietuvai nuo 1923 iki 1939 metų, tad turbūt pasibaigus antrajam pasauliniam karui šitas junginys su dabartiniu Kaliningradu galimai būtų atitekęs Rusijos federacijai. Taigi, čia mes ir negyventume.

Filmo „1923“ generalinio rėmėjo AB „Limarko laivininkystės kompanija“ vadovas Vytautas Lygnugaris:
– Mes susitikome su Mindaugu maždaug prieš mėnesį gerą, pusantro. Išgirdus pačią idėją sprendimas atėjo momentinis. Iš tiesų jau per penkias minutes supratau, kad mes tą projektą remsim. Tiktai kukliai patylėjau tuo metu, kad išgirsčiau daugiau įdomių minčių.
Mes, klaipėdiečiai, turim unikalią istoriją, pažiūrėkim: LDK minima visur, kur tik įmanoma yra ją minėti, o Klaipėdos kraštas, jūra ir apskritai jūrinė kultūra ir jūrinis verslas šiek tiek stokoja dėmesio.

Todėl man nė nekyla abejonių, kad tiek istorine, edukacine prasme jaunimui filmas bus labai vertingas.

• Filmas skiriamas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui
• 2023 metais Lietuva minės svarbų 100-mečio jubiliejų – 1923 m. prie jaunos Lietuvos valstybės jėga ir gudrumu amžiams buvo prijungtas vokiškasis Klaipėdos kraštas.
• Šį įvykį JAV istorikas A. E. Sennas yra apibūdinęs kaip „drąsiausią tarpukario Lietuvos užsienio politikos žingsnį“.
• Slapta karinė diplomatinė operacija, kuriai vadovavo legendinis ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, buvo kruopščiai suplanuota Kaune.
• Ši operacija padėjo išsaugoti gležną Lietuvos valstybę, kuriai Klaipėdos uostas buvo vienintelis išsigelbėjimas prieš vis stiprėjančią Lenkiją ir Lietuvos savarankiškumo nenorinčias pripažinti Europos senbuves.
• Klaipėdos krašto užėmimo operacija apėmė ne tik Klaipėdą, bet ir kitus miestus, o sukilėliai atėjo nuo Kretingos pusės.
• Istoriniais faktais paremtame naujame meniniame filme praeities įvykiai susipina su meilės trikampiu. Jaunas lietuvininkas, siekiantis merginos rankos, stoja į kovą su prancūzų karininku bei įsitraukia į pogrindinį žvalgybos tinklą, valdomą iš Kauno.
• Filmas klausia žiūrovo, kiek verta rizikuoti už teisę būti savimi, teisę būti laisvu.
• Jei filmo scenarijus išsiplės, mąstoma apie galimybę pratęsti istoriją kaip serialą bei orientuotis į užsienio ekranus, pavyzdžiui, į JAV kabelinės televizijos tinklą „HBO“ ar JAV kompaniją „Netflix“.
• 90-100 minučių trukmės vaidybinio ilgo metro filmui Lietuvos rinkoje sukurti preliminariai reikia apie 1,5 mln. eurų.

 12,960 peržiūrų (-a)