Ar meluodami sau tapsime didesni?

Iškart man taip patiko Jūratės Laučiūtės straipsnis „Ką atnešė žydų istorijos metai?“ (2020.11.03 slaptai.lt), kad aš jį net pasitalpinau savo FB. Man susidarė įspūdis, kad autorė stengiasi objektyviai ir įvairiapusiai gvildenti sudėtingą lietuvių ir žydų santykių klausimą, neglostydama nei vienų, nei kitų ir nevengdama aštrių kampų.

Tačiau vėliau teko pasidomėti nuodugniau ir supratau, kad jos aprašyta Darbėnų istorija yra tiesiog melagingai nupasakota ir ji nevengia kartoti mitų, kurie nieko bendro neturi su realybe. Galbūt taip nutiko netyčia, gal dėl neatidumo, nes būtų sunku patikėti, kad tokio kalibro visuomenės figūra kaip J. Laučiūtė leistų sau taip išreikšti savo šališkumą ar bandytų ką nors teisinti, ar norėtų kam nors įkąsti. Bet iš eilės.

Pradėkim nuo Darbėnų istorijos

 …Prieš septynetą ar aštuonetą metų Darbėnų miestelį pasiekė  žydų bendruomenės (o gal Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo) laiškas dėl 1856 m. Darbėnuose gimusio vieno garsiausių litvakų Dovydo Volfsono (angl. David Wolffsohn) atminimo įamžinimo. Miestelio bendruomenės susirinkime siūlymui buvo pritarta ir nutarta atmintį įamžinti memorialine lenta ant namo, kuriame gimė Volfsonas (beje, tokio neatsirado, neišliko)…>*

…atsakomajame laiške buvo paprašyta, kad kas nors iš žydų bendruomenės atvyktų į miestelį, supažindintų su D. Volfsono asmenybe ir su prieškario žydų gyvenimu, papročiais, kultūra apskritai.

Atsakymo bendruomenė nesulaukė iki šiol, tik aplinkiniais keliais atėjo gandas, jog toks pageidavimas buvo palaikytas nederamu: atseit, jei kas nori sužinoti ką nors apie žydus, tai tegu patys ir susieško informaciją.

Patys tai patys…

Visų pirma, Dovydo Volfsono namas yra išlikęs, nors J. Laučiūtė tvirtina, kad ne. Iš tikrųjų, kai Darbėnus pasiekė minimas laiškas dėl pageidavimo pagerbti iš ten kilusio litvako, vieno iš Izraelio valstybės tėvų, Dovydo Volfsono atminimą, darbėniškiai iš pat pradžių nelabai norėjo „atgal įsileisti žydų“, tarsi kokio „Trojos arklio“. Nenorėjo nei atminimo akmens, nei tos memorialinės lentos, nes galbūt žmonėms „bus nemalonu žinoti“, kad gyvena „ne savo namuose“ arba, jei namas būtų pripažintas kultūros paveldo objektu, taptų „sudėtinga daryti remontą“ ir panašiai.

Darbėnų bendruomenė savo susirinkime atmetė siūlymą pastatyti miestelyje akmeninį stulpą, skirtą D. Volfsonui atminti, laikydama jį nepriimtinu. Todėl jis dabar stovi Litvakų atminimo sode Medsėdžiuose, Plungės rajone.

Su memorialine lenta buvo dar įdomiau. Jos pakabinimui ant išlikusio namo sienos buvo pritarta, bet tik įvykdžius iškeltas sąlygas: buvusį avarinės būklės namą suremontuoti, sutvarkyti aplinką, rūpintis tolimesne priežiūra, pristatyti bendruomenei D. Volfsono biografiją, kuo jis toks žymus, bei organizuoti žydų kultūros dienas Darbėnuose.

Visai ne kukliai už leidimą pasikabinti atminimo lentelę.

Žmonės didžiuojasi gyvenantys namuose, turinčiuose istoriją, ir patys noriai prisideda prie atminties puoselėjimo. Memorialinių lentelių pilna įvairiuose miestuose ir miesteliuose. Tai leidžia žmonėms patiems pasijusti istorijos dalele ir didžiuotis savo namu, savo miestu ir šalimi, iš kurios kilo tokios iškilios asmenybės. Jeigu jos reikšmingos kitoms tautoms ar pasauliui, tad svarbios ir Lietuvai. O Darbėnai išties ypatingi tuo, kad daug iš čia kilusių žmonių yra palikę ryškų pėdsaką įvairiuose pasaulio žemynuose. Tik kodėl mes nenorime apie tai žinoti?

Ačiūdie vėliau viskas šiaip ne taip išsisprendė: atsirado ir atminimo lenta ant namo, ir pažintinių renginių, skirtų tai progai, kam ypač daug pastangų įdėjo mokytoja Edita Gliožerienė ir kraštotyrininkas Eugenijus Bunka (lietuvė ir žydas). Tai jų, nuoseklios ir kantrios veiklos dėka, žmonių, o ypač jaunuomenės, požiūris pradėjo keistis. Susipažindami, suprasdami, kuo turtingi Darbėnai, jie nustoja jaustis gilia užkampio provincija ir ima pagrįstai didžiuotis savo kraštu. Juk iš tiesų litvakus ir lietuvius sieja daug daugiau gražių ir prasmingų dalykų nei skiria. Kodėl reikia ieškoti priešpriešos, kurti ją net ir ten, kur jos nėra arba galėtų nebūti? Tačiau iš J. Laučiūtės rašinio susidaro įspūdis, kad būtent lietuviai visaip stengėsi patys pagerbti žymaus sionisto atminimą, o žydai tam trukdė?!

Tai būtų unikalus atvejis istorijoje, kai žydai patys atsisako pagerbti savo herojus ir nepalaiko, ignoruoja kitataučių pastangas juos atminti. Nors ir pati autorė pripažįsta, kad žydai labai jautriai domisi savo praeitimi bei kruopščiai rūpinasi tuo, jog, asmenys, palikę pėdsaką jų istorijoje, būtų tinkamai prisimenami.

…Izraelyje tokie žmonės – tiek žydai, tiek ne žydai, nelieka užmiršti. Ir valstybė, ir tauta suranda jiems ir  padėkos žodžius, ir pagarbos ženklus…

… už žydų gelbėtojų viešinimą mes turime būti dėkingi … žydams, kurie moka ne tik priekaištauti, kaltinti, reikalauti, bet ir padėkoti, pagerbti žmones, dariusius gerą.“…

Mitai, kaip žydai išdavė Lietuvą, uoliai tarnavo okupantui ir trėmė lietuvius Sibiran

…Lietuviams teko patirti išdavystę artimiausių kaimynų, vaikystės draugų, net giminaičių, kurie, suvilioti veidmainiškų kalbų apie lygias teises ir visų lygybę su visais, puolė skųsti vieni kitus naujai valdžiai, nors ir žinojo, jog tai baigsis įskųstųjų laisvės, o gal ir gyvybės praradimu…

Taip palaikomas mitas, kad neva tik lietuviai per raudonąją okupaciją patyrė išdavystę iš savo kaimynų (suprask, labiausiai iš žydų).

Iš tiesų okupantui tarnauti ir pataikauti ėjo daug kas, taip pat ir lietuviai – nuo aukščiausiosios valdžios ešelono iki bežemių… O tremiami žmonės buvo tikrai ne pagal nacionalinę priklausomybę. Procentaliai lenkų ir žydų buvo ištremta ne mažiau, o kartais ir daugiau, nei lietuvių, nes dažnai jie buvo tiesiog turtingesni, kas reiškė, kad jie yra „proletariato“ valdžios „klasiniai priešai“. Bet juk ne skaičiukuose esmė.

Deja, Lietuvą tada išdavė patys lietuviai. Jos vadovai (tarp jų nebuvo nei vieno žydo, lenko ar ruso). Neišdrįsę tada pasipriešinti, paralyžiuoti baimės prieš mirtinai grėsmingą jėgą, jie nei tautai, nei pasauliui aiškiai neįvardino, kas vyksta iš tikrųjų. Taip praradom savigarbą, o ir valstybės neišsaugojom. Gal todėl vis dar reikia taip vaikiškai ieškoti pasiteisinimų ir kaltųjų tarp kitų… Tai, be abejo, saldu ir leidžia jaustis didesniais, nei iš tikrųjų buvome (esame).

O kur tai veda?

Ar padeda suprasti, kas įvyko iš tikrųjų, kad nebekartotume praeities klaidų?

Ko siekiame?

Ar meluodami patys sau, ką nors taip išsprendžiame ar tik užtušuojame?

Netiesa neišlaisvina (perfrazuojant Joną-Paulių II, beje, irgi „šiek tiek“ lietuvį).

Juk nuo kartojamos saviapgaulės nukenčia ir skursta ne kas kitas, o tik patys lietuviai. Tie, kurie patiki tais pramanais. Be savęs pačių mes nieko daugiau apgauti negalime. O antisemitai ir vėl turės dar vieną “argumentą”… O jų visi “argumentai” paremti tik melu…

Nesuprantu, kam reikia dirbtinai puoselėti senus ir kurti naujus įtampos židinius, murkdytis saviapgaulės mituose, tarsi nebūtų tikrų neatsakytų klausimų, į kuriuos reikalingi sąžiningi atsakymai.

Darius Simanaitis

Visą Jūratės Sofijos Laučiūtės straipsnį “Ką atnešė žydų istorijos metai?” skaitykite čia. 

 120,543 peržiūrų (-a)