Kas iš tikrųjų meluoja apie Darbėnų žydų istoriją?

Kai „Švyturio“ redaktorė pasiūlė parašyti atsakymą D. Simanaičiui, atsakiau neigiamai. Mat, aiškintis su jaunuoliu, kuris, patikėjęs  kažkieno kito pasakojimais (nes pats jis tiesiogiai aprašomuose įvykiuose, procesuose nedalyvavo), viešai meta kaltinimą melavimu, nerodo jo rimto ketinimo diskutuoti dalykiškai, ieškant bendros tiesos. Mat, jei autorius turėtų supratimą, kas yra diskusija ir kas yra padorumas, pirmiausia būtų nurodęs tuos šaltinius, kuriais remiantis jis, nebūdamas darbėniškis, apkaltino mane melavimu ir pateikė savąją Darbėnų „istorijos“ versiją.

Bet, kita vertus, gali atsirasti žmonių, kurie be jokių išankstinių nuostatų, o tik todėl, kad mažai teturi žinių apie žydų-lietuvių santykių istoriją ir kai kuriuos Darbėnų miestelio įvykius, patikės tuo, kas paskelbta D. Simanaičio straipsnyje “Ar meluodami sau tapsime didesni?”. Todėl pamėginsiu paaiškinti savo poziciją.

Primenu pirmąjį melagingą D. Simanaičio teiginį: „Pirmiausia Dovydo Wolffsohn‘o namas yra išlikęs, nors J. Laučiūtė tvirtina, kad ne“.

Diskutuoti verta ir įdomu su išmanančiu žmogumi, suprantančiu, apie ką kalba oponentas. Pavyzdžiui, galima diskutuoti su gerbiamu mūsų istoriku Juliumi Kanarsku dėl to, pagrįstai ar nepagrįstai  prie vieno namo Palangos gatvėje Darbėnuose buvo pritvirtinta memoralinė lentelė, kuri skelbia, kad tame name  gimė įžymus litvakas Dovydas Volfsonas. Žinau, kad J. Kanarskas ne blogiau, o gal ir geriau, nei aš, yra susipažinęs su litvakų ir žemaičių būsto architektūrinėmis ypatybėmis, ir kai aš sakysiu, jog TAME name negalėjo gimti nei Volfsonas, nei joks kitas žydas, jis iškart supras, ką aš turiu galvoje.

O galvoje turiu tai, kad  ŠITA, dabartinė sodyba yra tipiška žemaitiška, jokiu būdu ne žydiška. Troba didelė,  dviejų galų, per vidurį anksčiau joje buvo žemaitiška „koknė“, kurioje  be kitų ūkiškų užsiėmimų, būdavo rūkomi lašiniai, kumpiai, dešros (yra liudininkų). Todėl memorialinė lentelė, tvirtinanti, kad tokioje troboje gimė pasaulyje garsus žydas, žemaičiams kelia nusistebėjimą, nepasitikėjimą ar net juoką.

Gal būt, kažkada, prieš porą šimtų metų, toje vietoje ir stovėjo žydų namas, bet jo nebėra, ir ne mažiau kaip šimtas metų toje vietoje stovi žemaitiška troba. Todėl jei memorialinės lentelės entuziastai būtų buvę sąžiningi ir pagarbūs tiek  Darbėnų istorijos atžvilgiu, tiek ir architektūrinėse vietinių pastatų ypatybėse mažai tenusituokiančių turistų žydų atžvilgiu, lentelėje turėjo pasirodyti kitoks užrašas. Pavyzdžiui: „Šitoje vietoje galbūt yra stovėjęs namas, kuriame…“ ir t.t.

Kai klausimą apie tai, kaip reikėtų įamžinti D. Volfsono atminimą, sprendė Darbėnų gyventojų sueiga ir buvo apsistota prie memorialinės lentos idėjos, mums buvo pasakyta, kad tas namas, istoriko J. Kanarsko duomenimis,  yra Skuodo gatvėje. Paaiškėjus, kad tai – klaidingas spėjimas, lenta pakibo ore. Imta galvoti, kad ją reikėtų pritvirtinti prie bet kurio dar išlikusio žydiškos architektūros namo (kurie beveik visi privatizuoti, perstatyti), aptakiai nurodant, jog Darbėnų miestelyje yra gimęs iškilusis asmuo.

Teko girdėti, kad sutikimą  pakabinti lentą ant savo namo buvo davęs I. Radajevas. Kodėl to nebuvo padaryta, nežinau. Dar po kurio laiko, Lietuvos žydų bendruomenei  (LŽB) ėmus vadovauti Fainai Kuklianski, į Darbėnus ieškoti vietos memorialinei lentai buvo atvykęs asmuo, prisistatęs LŽB advokatu.  Man dalyvaujant, buvo tariamasi su savininke namo, kuriame įsikūrusi gėlių parduotuvė. Moteris  mielai sutiko su siūlymu, tik perspėjo, kad ji ruošiasi atlikti kosmetinį remontą, nes ant tokių aptriušusių sienų kabinti memorialinę lentą netgi negražu. O jei LŽB nori remonto darbus paspartinti, savininkė  mielai priimtų finansinę paramą remonto išlaidoms dalinai padengti. Bet advokatas dingo, lyg jo nė būti nebuvo.

Tuomet reikalo ėmėsi Asociacija „Darbėnų miestelio bendruomenė“ (toliau – Bendruomenė). Ji užsidegė idėja rasti lėšų  miestelio centrinėje aikštėje stovinčiam vieninteliam neprivatizuotam žydams priklausiusiam namui, iš kurio  dabartinis jos savininkas Kretingos rajono savivaldybė, jau buvo iškėlusi visus gyventojus dėl avarinės pastato būklės. Namas didelis, išlaikęs daug žydų architektūrai būdingų detalių, į kurias atkreipė dėmesio žinomas Vilniaus senamiesčio architektūros žinovas architektas Augis Gučas.  Bendruomenės vizijoje restauruotame name savo nuolatinę pastogę pagaliau galėtų rasti iki šiol  nuomininkais gimnazijoje besiglaustantis Darbėnų kultūros skyrius; tai galėtų būtų patogi vieta ir seniūnijai įsikurti. Svarbiausia – kad, esant poreikiui, galima būtų išskirti patalpas arba D. Volfsono, arba apskritai – Darbėnų žydų muziejui, o prie namo, įrengus  gražią aikštelę, būtų galima pastatyti ir paminklą D. Volfsonui. Bet niekada niekam Bendruomenė nekėlė sąlygų, kad jei namas bus suremontuotas, tik tada „leis kabinti“ memorialinę lentą. Buvo kalbama tik apie tokią GALIMYBĘ, ir tik jei to norėtų LŽB.

Deja, vizija ir iki šiol vis dar vizija. LŽB iškart pasakė lėšų neturinti. Todėl Bendruomenė ėmė belstis į visas kitas duris, netgi buvo prisiviliojusi atvykti ir viską pamatyti savo akimis tuometinį LR Seimo pirmininką V. Pranckietį. Jis  iš visos širdies pritarė darbėniškių norams išsaugoti pastatą kaip žydų kultūros „liudininką“, bet realiai niekas nepasikeitė. Bendruomenė savo archyve tebesaugo visą susirašinėjimą su Vilniaus institucijomis, kurios galėtų (ir turėtų) padėti išsaugoti vienintelį mažiausiai sudarkytą  Darbėnų štetlo architektūrinį paveldą.  Laimėta tik tiek, kad pastatas jau įtrauktas į Kultūros ministerijos kultūros paveldo objektų sąrašą, bet pinigų taip ir neatsirado. Bendruomenė nenuleidžia rankų, savo jėgomis ir lėšomis kiek gali, tvarko bent pastato fasadą, kad jis negąsdintų miestelio svečių savo apgailėtinu vaizdu, ir seniai nieko nei laukia, nei tikisi iš žydų bendruomenės.

Tokie tai faktai, kuriuos gali patvirtinti darbėniškiai žmonės ir dokumentai. Ką bendra jie turi su tuo, kas rašoma D. Simanaičio straipsnyje, tegu sprendžia skaitytojas, atvažiavęs į Darbėnus, pavaikščiojęs po miestelį, pakalbinęs abu su šia istorija susijusius seniūnus, buvusįjį ir dabartinį, bei visą būrį kitų darbėniškių, gyvai  (ne nusiklausant iš kitų pasakojimų) dalyvavusių visuose pasitarimuose, susitikimuose ir darbuose.

Toks ilgas pasakojimas buvo reikalingas tam, kad skaitytojas galėtų pats įsitikinti, jog realybėje viskas buvo kitaip, nei parašyta D. Simanaičio straipsnyje: „Su memorialine lenta buvo dar įdomiau. Jos pakabinimui ant išlikusio namo sienos buvo pritarta, bet tik įvykdžius iškeltas sąlygas: suremontuoti namą buvusį avarinės būklės, sutvarkyti aplinką, rūpintis tolimesne priežiūra, pristatyti bendruomenei D.Wolffsohn‘o biografiją  kuo jis toks žymus bei organizuoti žydų kultūros dienas Darbėnuose… „

Nėra ir nebuvo jokios „išlikusios namo sienos“, nebuvo kelta jokių sąlygų, o buvo  tik kvietimas atvažiuoti, pasitarti ir prašymas  suorganizuoti pažintines paskaitas  apie žydų gyvenimą Darbėnuose ir apskritai Lietuvoje, į kurį nebuvo atsiliepta.

Ta lentele Volfsono mito kūrimas nesibaigė. TV laidoje S. Pilinkus ir E. Bunka paminėjo kelis daiktus, rastus neva Volfsono gimtosios trobos palėpėje, kurie turėjo patvirtinti jų spėjimo teisingumą (t. y., kad būtent toje  troboje gimė D. Volfsonas). Tie daiktai – mentelė, keletas krosnies koklių ir kažkokia lentynėlė. Jei ponai būtų buvę ne tokie arogantiški, o atidesni Darbėnų miestelio istorijai ir žmonėms, jie būtų nesunkiai sužinoję, kad  dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą ir ilgokai po jo tame name gyveno žemaitis, auksinių rankų meistras, mūrininkas-krosnius Stonkus. Ne vienas vyresnio amžiaus darbėniškis būtų papasakojęs, kad tą trobą Stonkai paveldėjo, „nukaršinę“, pasak žemaičių, ankstesnę savininkę, vienišą moterį, irgi žemaitę. O dabar joje įsikūrė atvykėlė moteris, ne darbėniškė, nepažinusi ankstyvesnių savininkų ir jų pomėgių.

Mano mama mokė abu Stonkų sūnus, su jaunesniuoju Petru aš pati mokiausi vienoje klasėje. Stonkus tėvas dažnai lankydavosi pas mano mamą, net porą krosnių sumūrijo, tad aš gerai prisimenu tą gyvą, šnekų, meniškos sielos ir smalsų žemaitį, beje, labai nepanašų į savo itin tylius, santūrius sūnus. Nieko nuostabaus, jei po karo jis, profesinio smalsumo vedamas lankėsi ištuštėjusiuose žydų namuose,  žiūrinėjo krosnis ar jų liekanas, pasiėmė vieną kitą daiktą, kuris jokios kitos, kaip smalsumą tenkinančios, vertės nebeturėjo. Iš čia ir kokliai, mūrininkui labai įdomus daiktelis, ir mentelė, kurią mūrininkas tikėjosi pritaikyti savo darbui, bet kuri pasirodė ne visai tam tinkama. Tikiu, kad tai galėjo būti, kaip aiškino ponai Pilinkus ir Bunka, netgi žydų ritualinė mentelė, naudojama ruošiant tešlą, ir kurią jie kaip didžiausią šventenybę perdavė žydų muziejui. Nieko apie žydų ritualus neišmanau, kaip neišmanė ir mentelę į namus parsinešęs  mūrininkas Stonkus. Tikiuosi, kad  muziejaus darbuotojai atitinkamai, pagal žydų papročius „apvalė“ mentelę, nes ji, pabuvojusi žemaičio mūrininko rankose,  galėjo būti jau nebe „košer“….

Štai taip, gerbiami skaitytojai, yra kuriami mitai ir taip yra meluojama. Tik kūriau, melavau ne aš, o D. Simanaitis ar jo anoniminiai patarėjai, vedžioję  patiklaus vaikino ranką.

Drįstu spėti, kad abu klaidinančių lentelių ir mitų kūrėjai, LRT laidos „Daiktų istorijos“ autorius, vedėjas Saulius Pilinkus bei „Jakovo Bunkos fondo“ pirmininkas Eugenijus Bunka patys jautėsi atlieką nelabai švarią akciją, nes atminimo lentelė pritvirtinta buvo pusiau slaptai, neinformavus nei Darbėnų seniūno, nei miestelio gyventojų. Apie ją darbėniškiai sužinojo vėliau, iš žiniasklaidos.

Bet ar išgirs, ar ką supras šitame pasakojime D. Simanaitis? Juk jis pasirodė esąs ne tik lengvatikis, kuriam iš pradžių labai patiko mano straipsnis, bet kuriam vėliau lengvai smegenis suko kiti istorijų pasakotojai. Matosi, kad jis pats mažai, o gal ir nieko nenusimano apie XX a. lietuvių ir žydų santykius, tačiau lengva ranka apkaltino mane „mitų kūrimu“. Matyt, jo patarėjams labai nepatiko, kad savo straipsnyje aš priminiau, jog kaltinant lietuvius, žydams reikėtų kalbėti atsargiau, nes jų pačių tautiečiai, kai Lietuvą pirmą kartą okupavo Sovietų Rusija, su gėdingu uolumu puolė tarnauti okupantams.

Jei šitai jaunuolis laiko mitu, vadinasi, jis nėra girdėjęs nė apie Rainių miškelio tragediją, nė tokių žydų sadistų, Raslano ir Dušanskio, žiauriai nukankinusių ne vieną Lietuvos gyventoją, pavardžių. Be abejo, nežino nė to, kad sadistą Dušanskį meilingai priglobė Izraelis, nors Lietuvos vyriausybė ne kartą kreipėsi į Izraelio vyriausybę, prašydama atiduoti jį į Lietuvos teisėsaugos rankas.

O kai toks autorius, nesuprasdamas, nežinodamas net to, apie ką pats rašo, kaltina kitą mitų kūrimu – ar yra prasmė su juo diskutuoti?

Be to, norint panašiai, remiantis faktais, argumentuotai atsakyti  ir į kitas jo priekabes, tektų prikelti iš praeities daug kitų faktų, panašių į Rainių tragediją, draskyti  gal jau gyjančias žaizdas, minėti daug kitų pavardžių, kas gali sudrumsti jau beįsivyraujančią rimtį Darbėnų bendruomenėje. O tai  jau būtų priešinga Advento nuotaikai ir mano internete paskelbto straipsnio tikslui: kalbėti ne apie vien apie praeitį, apie kraują, kerštą, bet ir apie gyvenimą, buvusį ir esamą.

Jūratė Laučiūtė

Visą Dariaus Simanaičio straipsnį “Ar meluodami sau tapsime didesni?” skaitykite čia. 

 30,809 peržiūrų (-a)