5 thoughts on “Kas iš tikrųjų meluoja apie Darbėnų žydų istoriją?

  1. Jūratė Laučiūtė yra ne tik gerai aktyvi visuomenės veikėja, bet ir žinoma mokslininkė. Jos kompetencijos niekam nekelia abejonių, o taip pat ir tai, kad aptariamą Darbėnų istoriją ji žino iki detalių (bent jau turėtų).
    Tačiau,

    1. Aš nekaltinau jos melavimu, o tik, “kad jos aprašyta Darbėnų istorija yra tiesiog melagingai nupasakota ir ji nevengia kartoti mitų, kurie nieko bendro neturi su realybe.” Tai reiškia, kad žmogus nebūtinai sąmoningai meluoja, bet gali sakyti netiesą būdamas klaidingai įsitikinęs, kad tai ką sako yra tiesa. Niekam nėra gėda prisipažinti klydus, jei nuoširdžiai buvai patikėjęs tuo, kas nėra tiesa. Tačiau, man tikrai keista, kad žmogus aktyviai dalyvaujantis tose peripetijose nuo pat pradžių tiek daug nežinotų (pvz. kad toks namas surastas ir lentelė jau kuris laikas kaip pritvirtinta arba, kad pastatyti Darbėnuose paminklinį stulpą D.Wolffsohn‘ui buvo iškart atmestas kaip nepriimtinas….jos straipsnyje pasakojama visai kitaip)
    2. D.Wolffsohn’o namas yra nustatytas ir lentelė jau kabo bent porą metų (tikrai jau kabojo, ne tik tada, kai J.Laučiūtė rašė savo str., bet ji tą tikrai žinojo ir anskčiau, nes tuo klausimu žiniasklaidoj polemizavo)
    O jei vis dar kyla abejonių ar teisingai nustatytas namas kur gyveno D.W. tai, čia jau vsai kt. klausimas. Beje, iš pat pradžių (~2012) buvo siūloma lentelę kabinti visai kitu adresu, nei kad ji kabo dabar (nuo 2018). Įdomu kodėl taip ilgai užtruko, gal buvo siekiama, kad ji išvis neatsirastų
    3. Tiesa nėra nustatoma nei daugumos balsais, nei autoritetinga nuomone. Kaip Darbėnų bendruomenė sutiko JBF iniciatyvą paminėti D.Wolffsohn’o atminimą turi būti užprotokoluota susirinkimų dokumentuose, nes tokie susirinkimai buvo. Jeigu juos paviešinus tikrai neliktų daugybės bereikalingų interpretacijų. Jūratė Laučiūtė yra linkusi argumentuoti emociniais argumentais ir savo autoritetu, o tokia diskusija vaisinga būti negali

    4. Tiesa, kad aš pasiprašiau į Jūratės Laučiūtės FB draugus, nes asmeniškai nejaučiu jai jokio priešiškumo. Ji man nėra jokia priešė ir jokių asmeniškumų jos adresu aš neišsakiau, o oponentą norisi geriau suprasti, kodėl jis taip mąsto ir elgiasi

  2. Pastaba: 1. Petras Raslanas – ne žydas, bet etninis lietuvis;
    2. Tame laiko tarpe, kai vyko Rainių miškelio tragedija, Dušanskiui (įrodyta dokumentais bei liudininkais) buvo suteiktas ilgialaikis poilsis Sočyje. Nesistengiu ginti Dušanskį, tačiau, kaltinant, būtina laikytis tiesos, tikslumo bei korektiškumo.
    3. Rašyti Laučiūtė moka, bet jau net čia matome ponios nuoširdžias interpretacijas.

  3. Pastaba: 1. Petras Raslanas – ne žydas, bet etninis lietuvis;
    2. Tame laiko tarpe, kai vyko Rainių miškelio tragedija, Dušanskiui (įrodyta dokumentais bei liudininkais) buvo suteiktas ilgialaikis poilsis Sočyje. Nesistengiu ginti Dušanskį, tačiau, kaltinant, būtina laikytis tiesos, tikslumo bei korektiškumo.
    3. Rašyti Laučiūtė moka, bet jau net čia matome ponios nuoširdžias interpretacijas.

  4. Laučiūtė skleidžia savo užslėptą pyktį ir neapykantą: “ … kaltinant lietuvius, žydams reikėtų kalbėti atsargiau, nes jų pačių tautiečiai, kai Lietuvą pirmą kartą okupavo Sovietų Rusija, su gėdingu uolumu puolė tarnauti okupantams. … Be abejo, nežino nė to, kad sadistą Dušanskį meilingai priglobė Izraelis, nors Lietuvos vyriausybė ne kartą kreipėsi į Izraelio vyriausybę, prašydama atiduoti jį į Lietuvos teisėsaugos rankas.“
    1. Ne Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Izraelio vyriausybę, o Lietuvos prokuratūra prašė Izraelio prokuraturos atiduoti Dušanskį į Lietuvos teisėsaugos rankas ryšium su jo dalyvavimu Rainių miškelio žudynėse.
    2. Izraelio prokuratūra kvietė Lietuvos prokuratūros tyrėjus atvykti į Izraelį apklausti itariamąjį, kuris mielai sutiko.
    3. Izraelio prokuratūra reikalavo pristatyti medžiagą su įrodymais tam, kad pati turėtų pagrindą iškelti bylą ir ją tirti.
    4. Lietuvos prokuratūra šiomis galimybėmis nepasinaudojo, kas reiškia jog nenorėjo. Iš tikrųjų kai kurie suinteresuoti asmenys rūpinosi pakelti antisemitizmo bangą pačių lietuvių dalyvavimą užtušuoti.
    5. Sunku patikėti, jog ponia šito negirdėjo ir nežino.
    6. Būvo ir yra gyvenime taip, kad nusikaltėlis pasamonėje jaučiasi kaltas ir nenorom to keršto laukia. Visada lengva kaltinti kerštu tuos prieš ką esi nusikaltęs.

  5. Kai tylėjimas – auksas…
    Straipsnis informatyvus, skatinantis daryti išvadas:
    1. Iš esmės pinigų namo remontui, ant kurio, bendruomenės nuomone, reikėtų kabinti lentelę, ir „kur savo nuolatinę pastogę pagaliau galėtų rasti iki šiol nuomininkais gimnazijoje besiglaustantis Darbėnų kultūros skyrius“, kur „galėtų būti patogi vieta ir seniūnijai įsikurti“, niekas nereikalavo. „Buvo kalbama tik apie tokią GALIMYBĘ, ir tik jei to norėtų LŽB.“ Ir „vizija iki šiol vis dar vizija“.. LŽB kažkodėl „iškart pasakė lėšų neturinti“… Jų nesugundė „esant poreikiui“ išskirtinos patalpos muziejui… Bendruomenė tebeieško pinigų, saugo susirašinėjimą su institucijomis, ir „seniai nieko nei laukia, nei tikisi iš žydų bendruomenės“. Tai anksčiau tikėjosi?
    2. Sąlygų pristatyti D. Wolfsono biografiją, kuo jis toks žymus bei organizuoti žydų kultūros dienas Darbėnuose nebuvo kelta, „o tik kvietimas atvažiuoti, pasitarti ir prašymas suorganizuoti pažintines paskaitas apie žydų gyvenimą Darbėnuose ir apskritai Lietuvoje.
    3. S. Pilinkus ir E Bunka labai arogantiški, neatidūs „Darbėnų miestelio istorijai ir žmonėms“, nepagalvojo, kad tai ne Wolfsono daiktai (pagal kuriuos indentifikuotas namas), o galbūt juos rado mūrininkas Stonkus. Ir toliau jau tikrai, tuo daiktus parsinešęs Stonkus „nieko apie žydų ritualus neišmanė“.
    4. Žydiška ritualinė mentelė, „pabuvusi žemaičio mūrininko rankose, galėjo būti jau nebe „košer“…“
    5. Patiklaus D. Simanaičio ranką vedžiojo anoniminiai patarėjai.
    6. Klaidinančią lentelę pritvirtino pusiau slaptai, atlikdami nelabai švarią akciją, LRT laidos „Daiktų istorijos“ autorius, vedėjas Saulius Pilinkus bei „Jakovo Bunkos fondo“ pirmininkas Eugenijus Bunka, neinformavo nei Darbėnų seniūno, nei miestelio gyventojų, tačiau pranešė žiniasklaidai, iš kurių pastarieji ir sužinojo…
    7. Žydai, kaltindami lietuvius, turėtų „kalbėti atsargiau, nes jų pačių tautiečiai … su gėdingu uolumu puolė tarnauti okupantams“ ir turi Raslaną ir Dušanskį.
    8. D. Simanaitis, menkas autorius, net ne gerbiamas istorikas Julius Kanarskas, „nesuprasdamas, nežinodamas net to, apie ką pats rašo, kaltina kitą mitų kūrimu – ar yra prasmė su juo diskutuoti?“ Diskutuoti, matyt, ne… O visą atsakomąjį straipsnį galima..
    9. Ir pabaigai apie adventinę nuotaiką… Ramybės visiems.

    Ir užrašas lentelėje ne toks, ir ne ant to namo, ir , išvis, ne tų uždėta… Ir entuziastai nepagarbūs, ir nesąžiningi, nei Darbėnų istorijos, nei vietinės architektūros atžvilgiu…

    Tokio pilno pagiežos ir tulžies straipsnio seniai neteko skaityti. Rašyta Simanaičiui, o kliuvo ir entuziastams (tikėtina, iš tos pačios Darbėnų bendruomenės), ir Pilinkui, ir Bunkai, ir iš vis visiems žydams… Už tautų draugystę… Liūdna…
    Matau užsigavusią, įsižeidusią valdingą moterį. Bet… atsivertus Vikipediją matyti, kad tai mokslininkė, visuomeninė ir politinė veikėja. Taigi, perfrazuojant, kas leistina jaučiui, neleistina Jupiteriui…
    Kitąkart geriau nepasakyti nieko, negu bet ką ir bet kaip.

Comments are closed.

Kategorijos