Ar jau liko tik žingsnis iki aklos meilės Kremliui?

Šių metų Laivės gynėjų dienos paminėjimą, vykusį prie Seimo, neužmiršime ilgai. Aukščiausių valstybės vadovų kalbos ir Laisvės premijos įteikimas paskendo minios sąmoningai sukeltame triukšme. Vienas mano Facebooko draugas pastebėjo: „Nuo tokios neapykantos mūsų valdžiai – tik vienas žingsnis iki meilės Kremliui“.
Tai, kad neapykantos teisėtai išrinktai mūsų valdžiai išreiškimas buvo pasirinktas būtent Sausio 13-ją, ne atsitiktinumas. Per daug ryškus avinų bandos organizavimas, telkimas, jų agitacija, aprūpinimas plakatais, garsą ir triukšmą keliančiomis priemonėmis, iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjime pasirinkta susitelkimo vieta – kuo arčiau improvizuotos tribūnos, kuo arčiau kalbėtojų.
Kitaip kaip „avinais“ jų vadinti nekyla ranka. Jų šūkaliojimai, triukšmas, iškelti plakatai, tarp kurių spėjau pastebėti, kad „Landsbergis – kagėbistas“, nesibaigiantis isteriškas klyksmas „gėda!“. O dar tiesioginiame televizijos reportaže atsitiktinai iš minios išryškinta „asaba“, kairėje rankoje mojuojanti Lietuvos Konstitucija, o dešinėje – aukštyn iškeltas vidurinysis pirštas… Toks keliais žodžiais buvo Tautos Didvyrių paniekinimas, kurį organizavo šeimų sąjūdis arba „maršistai“.
Gali būti, kad vandenį ant to paniekos ir neapykantos malūno papylė siaučianti pandemija. Tradiciškai Sausio-13-oji minima Seimo rūmuose, tačiau šį kartą saugant žmonių sveikatą teko išeiti į lauką. O lauke, šalia Seimo rūmų, šalia M. Mažvydo bibliotekos laiką ir vietą savo paniekos orgijai jau iš anksto buvo užsisakę „maršistai“.
Retorinis klausimas: ar Vilniaus miesto savivaldybė, „maršistams“ išdavusi leidimą mitinguoti, tikrai nebegalėjo (ar nenorėjo?) to leidimo atšaukti? Prisimenant vasaros riaušes šalia Seimo juk ir asilui turėjo būti aišku, kad valdžios ir neapykantą jai jaučiančių susidūrimas gražiai nesibaigs. O gal buvo tikimasi, kad mums šventą dieną, Laisvės gynėjų dieną, konfrontacijos nebus? Kad visi pagarbiai nulenksime galvas ir tylos minute prisiminsime už mūsų laisvę paaukotas gyvybes?
Deja, 30 metų praėjus nuo kruvinosios Sausio 13-sios, užvakar galėjai pasijausti lyg sovietinės imperijos šalininkų, Lietuvoje pasivadinusių judėjimu „Jedinstvo“ (suprask – vienybė) mitinge. Tokių „jedinstvos“ mitingų 1989-1991 metais netrūko visoje Lietuvoje. Tame judėjime dalyvavo dauguma rusakalbių, kuriems Lietuva ir jos nepriklausomybės, laisvės siekiai buvo baisiau už marą. Buvo ten ir labai maža lietuvių dalis, daugiausia tie, kurie turėjo gerus, šiltus ir sunkiai išjudinamus sostus sovietinėje biurokratinėje ir partinėje-politinėje sistemoje. „Jedinstvo“ buvo globojama kagėbistų, Rusijos kariškių, pagrindiniai jos lizdai buvo didžiųjų miestų imperinio pavaldumo įmonėse, gamyklose, kai kuriose mokslo įstaigose, okupantų armijos daliniuose.
Apie 1990 metus man ne kartą teko dalyvauti susitikimuose su tos „jedinstvos“ šalininkais. Puikiai pamenu tą psichologinę įtampą, kai sausakimšose salėse mane ir kitus Sąjūdžio žmones pasitikdavo šimtai priešiškai, kartais akivaizdžiai agresyviai nusiteikusių žmonių. Porą kartų buvo susitikimų ir su visais vadovaujančiais sovietinės divizijos, dislokuotos Klaipėdoje, karininkais. Susikalbėti su jais, ką nors išsiaiškinti ir paaiškinti būdavo be galo sunku. Bet štai detalė: Sausio 13-oji Klaipėdoje apsiėjo be kraujo praliejimo.
Tada Lietuvos laisvės siekiai ir imperijos saugotojų tikslai buvo kardinaliai priešiški. O kas dabar? Kada ir kokios buvo padarytos klaidos, kad šitaip susiskaldytų tauta, kad dalis nusivylusios visuomenės aklai patikėtų abejotinos reputacijos tipais, neklausytų ir neįsiklausytų į racionalius argumentus? Kodėl dalis pasiduoda vedami kaip besmegeniai avinai, kaip banda? Gal jiems tikrai beliko žingsnis iki meilės Kremliui?
Negaliu susilaikyti nepacitavęs savo pažįstamos, vakar į Facebooką įkėlusios žinutę, o 1991 m. gyvenusios šalia Seimo: „Iki sausio 13-osios buvau įsitikinusi, kad istorijos ratą suka didvyriai, herojai, dievai ir pusdieviai. Klydau, nes kaip ir dauguma tautiečių tą naktį tapau istorijos dalyve. Tai nenusakoma patirtis, kada žmonės stovi prie Seimo kaip mūras, susikaupę, pasirengę, visi kaip vienas, nepažįstami, bet labai artimi. Ryte per Žvėryno tiltą važiavo autobusai, pilni vyrų, plikomis ir tuščiomis rankomis, iš įvairių Lietuvos miestų.
Šiandien atgimė Jedinstvo (Vienybė), šeimų sąjūdis. Istorija kartojasi, tik kaip farsas“.
Paaiškinsiu trumpai. Jau kada filosofai paaiškino, kad istorija dažnai sukasi lyg savotišku ratu. Pirmą kartą besisukančiame rate gimsta tragedija. Taip ir buvo 1991 metais. Kai ratas bando antrą kartą prasisukti pro tą patį tašką, gimsta komedija, farsas, ironija, sarkazmas – kas tik nori. Todėl dabartiniame pasikartojančiame istorijos rate savo reikšmingumą norintiems parodyti „teisių gynėjams“ avinų bandos apibūdinimas ir tinka.
Geriau jie paskaitytų ką iš istorijos…

 63,217 peržiūrų (-a)