Pažadai rinkėjams ištirpo kartu su pavasarinių šalnų šerkšnu

Dar vienas valdančiųjų pažadas – stabdyti žmonių kišenių kraustymą – subliuško kaip muilo burbulas. Konservatorių Vyriausybės sukurpta idėja statyti vėjo jėgainių parkus Baltijos jūroje, prie Palangos, neatlikus kaštų ir naudos analizės, stumiasi į priekį net ir valdant socialdemokratų daugumai. Ar Seime pasikeitus politinei spalvai Lietuvoje kas nors keičiasi? Nieko! Tai rodo, kad „giluminė valstybė“ iš tiesų egzistuoja ir tai nėra tik išprotėjusių sąmokslo teorijų vaizduotės vaisius.
„Nemuno aušros“ partija, vadovaujama Remigijaus Žemaitaičio, savo 2024 m. Seimo rinkimų programoje kėlė idėją delistinguoti „Ignitis grupės“ akcijas, t. y. išpirkti privačių investuotojų turimas akcijas ir grąžinti bendrovę į visišką valstybės kontrolę. Ši idėja buvo motyvuojama siekiu sustiprinti valstybės kontrolę strateginėje energetikos įmonėje, kuri valdo svarbius objektus, tokius kaip „Ignitis Renewables“, Vilniaus ir Kauno kogeneracines jėgaines, „Energijos skirstymo operatorių“ (ESO) ir kitus. Partija teigė, kad tai – prioritetas, siekiant užtikrinti nacionalinius interesus ir galimai sumažinti elektros kainas.
Kas apie tai šiandien kalba? Niekas. Visus užhipnotizavo premjero Gintauto Palucko politinės dresūros įgūdžiai ir žodžiai, panašiai kaip toje 1001 nakties pasakoje: „Bagdade viskas ramu“, esą akcijų išpirkimas kainuotų šimtus milijonų eurų (ekonomisto Mariaus Dubnikovo vertinimu – per 450 mln. eurų), o tai neatneštų reikšmingos naudos, ypač kai šiuo metu prioritetas – gynybos ir kiti finansiniai poreikiai. Delistingavimas esą galėtų sumažinti Baltijos akcijų biržos kapitalizaciją ir investuotojų pasitikėjimą. Tai kam per rinkimus žadėti tai, ko padaryti neįmanoma?
Subliuško ir kita idėja – stabdyti jūrinio vėjo parkų statybą Baltijos jūroje arba leisti jūros jėgainėms veikti rinkos sąlygomis, be jokių subsidijų iš mokesčių mokėtojų kišenių. Kol visa Lietuva baiminosi mokesčių reformos, gegužės 15 d. Seimas patvirtino atnaujintas antrojo 700 MW jūrinio vėjo jėgainių parko konkurso sąlygas. Taip buvo žengta link konservatorių ministro Dainiaus Kreivio svajonės – iki 2030 m. įrengti du 1,4 GW galios vėjo parkus Baltijos jūroje, o iki 2050 m. pasiekti 4,5 GW. Sprendimas priimtas buldozeriu, nors sulaukė daug kritikos dėl kaštų ir skaidrumo. Ar šis projektas iš tiesų naudingas Lietuvos vartotojams, ar tai tik dar vienas valdančiųjų pažadas, kuris gali brangiai kainuoti? Į šį klausimą neatsakyta.
Kaip ir tikėtasi, naujosios konkurso sąlygos, patvirtintos po intensyvių diskusijų Seime, siekė išspręsti ankstesnio, 2024 m. sustabdyto konkurso trūkumus. Tąkart aukcionas žlugo dėl per mažo dalyvių skaičiaus – jame dalyvavo tik „Ignitis Renewables“ – ir kritikos dėl per didelių valstybės įsipareigojimų. 2025 m. nutarime įtvirtinta, kad aukcione privalo dalyvauti bent du vystytojai, taip užtikrinant konkurenciją ir atitiktį Europos Komisijos (EK) valstybės pagalbos nuostatoms. Be to, panaikinta jūrinio vėjo elektros persiuntimo pirmenybė prieš sausumos vėjo ar saulės jėgaines, sudarant vienodas sąlygas visiems atsinaujinančios energijos šaltiniams.
Svarbūs pokyčiai palietė ir finansinius aspektus. Elektros pardavimo kainos indeksavimo laikotarpis sutrumpintas nuo 23 iki 8 metų, o tai, pasak energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno, sumažins paramos kaštus apie 500 mln. eurų. Tačiau niekas taip ir neatsakė į klausimą – kam apskritai reikalingi tie paramos kaštai? Registracijos laikotarpis dalyviams sutrumpintas nuo 120 iki 90 dienų, o projekto kaštai bus iš dalies kompensuojami rangovo pelno mokesčiu, mažinant priklausomybę nuo viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) kainos dedamosios. Planuojama, kad naujasis aukcionas bus paskelbtas birželį, registracija vyks iki rugsėjo, o sutartis su investuotoju bus pasirašyta gruodį – po griežtos Nacionalinio saugumo komisijos patikros.
Antrojo parko plėtrai numatyta iki 193 mln. eurų valstybės paramos per 15 metų pagal EK patvirtintą „Contract for Difference“ (CfD) schemą. Elektros kaina svyruos tarp 75 ir 125 Eur/MWh, o plėtotojas, priklausomai nuo rinkos kainų, arba gaus kompensaciją, arba grąžins perviršį valstybei. Palyginti su 2024 m. konkursu, paramos suma nežymiai sumažėjo (nuo 198 mln. iki 193 mln. eurų) – praktiškai „kapeikos“. Tačiau kainų intervalas padidintas, atsižvelgiant į infliaciją ir brangstančią įrangą. Plėtotojas taip pat privalės padengti perdavimo tinklo plėtros išlaidas ir sumokėti ne mažesnį kaip 5 mln. eurų vystymo mokestį.
Opozicija kraipo galvas – kodėl Lietuva taip rizikuoja? Susidaro įspūdis, kad sprendimai priimami ne Lietuvoje, o kažkur Briuselyje ar Strasbūre, nes piliečių lūkesčiai dėl skaidrumo ir saugumo šioje srityje liko neišpildyti.
Jūrinio vėjo parkų plėtra Baltijos jūroje, ypač karo Ukrainoje ir įtampos regione kontekste, kelia klausimų dėl saugumo ir ekonominių rizikų. Švedai dėl saugumo sumetimų atsisakė jūrinio vėjo parkų.
Tačiau Lietuva mato keletą esminių priežasčių tęsti šį projektą. Pirmasis ir antrasis vėjo parkai kartu galėtų patenkinti apie 50 % Lietuvos elektros poreikio, sumažindami priklausomybę nuo importo, ypač iš geopolitiškai nestabilių šalių. Tai itin svarbu, kai Rusijos karinė veikla Baltijos jūroje kelia grėsmę regiono stabilumui.
Lietuva yra įsipareigojusi pasiekti 32 % atsinaujinančios energijos dalį iki 2030 m. ir klimatui neutralų statusą iki 2050 m. Jūriniai vėjo parkai, dėl stipresnių vėjų generuojantys daugiau energijos, yra efektyvus būdas šiems tikslams įgyvendinti. Atsisakius projekto, Lietuva rizikuoja prarasti ES finansavimą.
Nepaisant piešiamos naudos, projektas susiduria su rimtomis rizikomis, į kurias, regis, sąmoningai užmerkiamos akys. Karas Ukrainoje ir Rusijos veiksmai Baltijos jūroje kelia grėsmę jėgainių ir kabelių saugumui. Ekonominės rizikos – tokios kaip didelės investicijos (1,5–2 mlrd. eurų) ar tiekimo grandinių trikdžiai – švelninamos per CfD schemą, kuri dalį finansinės naštos perkelia. Kur dar Ispanijos ir Portugalijos elektros krizė, iš kurios nebuvo pasimokyta?
Seimo nutarimas, nors ir patobulintas, vis tiek susidurs su rimta kritika. Opozicija ir Seimo Audito komitetas pabrėžia, kad kaštų ir naudos analizės trūkumai toliau kelia abejonių dėl projekto skaidrumo. Ar socialdemokratų dauguma Seime iš esmės keičia situaciją, palyginti su buvusia konservatorių Vyriausybe? Kritikai teigia, kad esminių pokyčių nėra – projektas stumiamas į priekį nepaisant paminamų po kojomis rinkėjų interesų.
Įvertinus visas aplinkybes ir „buldozerio principą“ priimant sprendimus Seime, panašu, kad tai – „giluminės valstybės“ projektas. Kai kurie knygų autoriai (Valdas Vasiliauskas) tai vadina „enertgetikų mafija“. Ar Lietuva sugebės paversti šį projektą sėkmės istorija, parodys laikas – pirmieji rezultatai tikimasi pasirodys 2033 m., kai parkas turėtų pradėti veikti. Tačiau sveika nuojauta ir intuicija kužda, kad to nebus, o visi taškai ant „i“ dar nėra sudėti.

 505 peržiūrų (-a)