O, kad dovydai gelbėtų ne apsišiukšlinusius verslininkus!

Nenumaldomai artėjant Seimo rinkimams vis dažniau regimi kandidatų veidai įvairiuose didesnės ar mažesnės reikšmės renginiuose, pradedant kaimo bendruomenių šventėmis, baigiant įvairių statybų startu ar užbaigtuvėmis.

Kandidatų, kaip visada, esti įvairaus plauko: ir politikoje patyrusių, bet neišvengiamai susenusių, tačiau vis dar apgailėtinai bandančių taikyti savo jaunystės buvusio šarmo metodus net labai garbiame amžiuje; netrūksta ir žalio jaunimėlio, kuris, mėtęsis nuo vienos partijos iki kitos, stabtelėjo ten, kur buvo priimtas ir bando ruoštis spalį vyksiančiai politinei loterijai.
Pakanka apsilankyti viename kitame viešame renginyje ir gali beveik akivaizdžiai išskaičiuoti, kas kam galimai pažadus dalija, dar neturėdami nei galios, nei pajėgų. O svarbiausia ir baisiausia – neturėdami nė menkiausio supratimo, kad atstovaudami kokiam vienam verslo subjektui, negailestingai ignoruoja visuomenės, taigi, – ir savo rinkėjo, interesus. Kodėl tvirtiname, kad tai daro nesuprasdami, o ne sąmoningai? Mat jeigu suprastų, ką daro, tai viešai to bent jau nedemonstruotų – veiktų patyliukais.
Štai toks šokiruojantis vieno, politikoje ne tik kad nepatyrusio, bet tiesiog nesusipratusio kandidato paveikslas atsiskleidė prieš kelias savaites Kretingalėje, kur vyko aistringas gyventojų susitikimas su Kretingos įmonės „Raguvilė“ atstovais. Susirinkimą bandė moderuoti Lietuvos žaliųjų partijos kandidatas Dovydas Petrošius. Iš pirmo žvilgsnio vyrukas pasirinko labai tinkamą auditoriją ir jam, kaip kandidatui, dėkingą pasireikšti problemą. Mat Kretingos rajoną netvarkingais statiniais dergianti Kretingos įmonė „Raguvilė“ bando savo nešvarią koją įkelti į Klaipėdos rajoną, su kurio savivaldybe jau bylinėjasi.
O šįkart kėsinasi į Šimkų gyventojų sveikatą, kur savo pernai įsigytame sklype nuo karantino pradžios, tai yra nuo kovo, pradėjo sandėliuoti biokurą, akmens skaldą ir artimiausioje ateityje planuoja perdirbti padangas.
Tačiau D. Petrošius, kaip tie „Minijos“ futbolininkai – visose rungtynėse iki pat rugpjūčio 1-osios nesugebėję išnaudoti jiems paduoto šanso įmušti įvartį – irgi prašovė žiauriai pro šalį. Bet kas labiausiai pribloškė, kad šis, priešingai „minijiečiams“, nė nepabandė smūgiuoti į priešininko vartus! O nusisuko nuo jų ir kad spyrė politinį kamuolį tiesiai į savuosius! Šis jaunas vyrukas, bandantis vadintis politiku, čia atėjo ginti ne gyventojų interesų, o „Raguvilei“ vadovaujančio Kretingos verslininko Virginijaus Brazausko!
„Dovydai, gelbėk!” – į kandidatą kone su ašaromis susirinkimo metu tiesiai nuo scenos kreipėsi V. Brazauskas, kai Šimkų bei aplinkinių kaimų gyventojai užvertė šį su kaltinimais, slepiant tikruosius savo siekius Šimkuose.
Toks verslininko, siekiančio žūtbūt įgyvendinti išskirtinai tik verslo, o ne gyventojų interesus, kreipimasis į žalią patirtimi, bet visai ne žalią savo idėjomis, kandidatą, tapo lakmuso popierėliu lietuviškuose rinkimuose, pribloškiančiu tokiu kurioziniu tiesmukiškumu!
Jeigu būdamas dar tik kandidatas Dovydas nesusigaudo, kieno interesus turįs ginti, tai kas mūsų lauktų, jeigu tokie žmonės taptų Seimo nariais? Jei koks didelis ar mažas verslininkėlis šūktels: „Dovydai, gelbėk!“, ar šis ir bėgs jam tiesti pagalbos ranką?
O kodėl tuomet šis jaunas, savo Kretingalėje išreikšta pozicija pasirodęs esąs anaiptol ne žaliasis kandidatas, visai neskubėjo gelbėti Šimkų kaimo bendruomenės pirmininkės Danguolės Guzenkovos, kurią tas verslininkas iš Kretingos labai aršiai puolė.
Kodėl nepuolė gelbėti gyventojų, kurie, klausydamiesi Kretingos verslininko prezentacijos ir nesulaukdami atsakymų praktiškai nė į vieną jų pateiktą klausimą, nevilties apimti kilo iš vietų ir palikinėjo salę? Ar tik todėl, kad nei D. Guzenkova, nei kiti gyventojai taip graudžiai, kaip V. Brazauskas, nemeldė pagalbos, bet konstruktyviai dėstė savo argumentus, grįsdami juos čia pat atsineštais dokumentais? Ir ar tai reiškia, kad kandidatas į Seimo narius pagalbos ranką ties tam, kuris graudžiau paprašys? Aišku, nebūkim naivūs – negi tik dėl to, kad paprašys…
Taigi, ką gi išsirinksime atstovauti savo kraštui šį kartą? Ar tą, kuris net priešrinkiminiu laikotarpiu nesugeba įlįsti į eilinio gyventojo padėjėjo vaidmenį, ar tą, kuris, politikoje nardantis dar nuo sovietmečio, šį įsikūnijimo meną jaučiasi įvaldęs itin profesionaliai?
Ar kokį kretingiškiams labiau pažįstamą, tarkim, susigėdusį Tomą Abelkį, kuriam ausys rausta dėl jo atstovaujamos socialdemokratų partijos vietos skyriaus vadovo Virginijaus Domarko, kurį dar nuo praėjusių vietos rinkimų lydi tūkstantinės skolos šleifas. Kai prarado Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus kėdę, o į mero krėslą taip ir neįsėdo, pasilikęs tik keliasdešimt tūkstančių eurų vertės aparatus pardavinėjančios įmonės vadovu, V. Domarkas per visus metus nesugebėjo kas mėnesį sukrapštyti nė po pusantro šimto eurų, kad skolą bent vienam skolininkui grąžintų.
Ir štai tokį vietos lyderį pavyzdžiu turėdamas į Seimą kandidatuoja T. Abelkis. Pats gal ir garbingas, bet, kaip sakoma, pakanka sužinoti, kuo žmogus seka, ir galima žinoti, kur jis nueis.
O gal išsirinksime tą, kuri net dabar, vis labiau kaistančiu rinkiminiu laikotarpiui, rinkėjui pasiekiama tik tada, kai pati to nori? Pavyzdžiui, jauna kandidatė Alina Adomaitytė, kurios kontaktai skelbiami tik ten, kur privalu – Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) puslapyje. O pati gražuolė neatsakinėja net į socialinių tinklų žinutes. Tiesa, galbūt ignoruoja tik žiniasklaidą?
Vis dėlto, kokią gi žinią tokia savo laikysena kandidatė transliuoja visuomenei? Labai svarbią! Kad į kontaktą su tuo, kuriam atstovautų, patekusi į Seimą, eitų tik jai tinkamu metu ir jai tinkamu būdu. Ir per valdžios kontrolės funkciją atliekančią žiniasklaidą su visuomene tikrai nesikalbėtų. Tai yra, einanti ne tarnauti mūsų kraštui, o jaustis padėties viršininke.
Šis laikotarpis karštas ne tik kandidatams, bet ir jų rinkiminei platformai – pačiai žiniasklaidai. Juk kandidatai rinkėjui pasakoja, kokie jie kiekvienas pats geriausias ir verčiausias Seimo nario atlyginimo būtent įvairiais žiniasklaidos kanalais. Ir štai čia žiniasklaidos priemonių vadovai irgi pradeda konkuruoti. Deja, deja, dažnai anaiptol ne laikydamiesi aukščiausių verslo ir konkurencijos standartų, klientui pabrėždami ne savo privalumus ir stipriąsias puses, o konkurento esamas ar tariamas silpnybes. Ir netgi dažniau – tariamas.
Siekdami išsklaidyti savo skaitytojų, esamų ir potencialių klientų įvairiausias dvejones, pateikiame Vyriausiosios rinkimų komisijos paaiškinimą, kad laikraščio „Švyturys“ deklaruoti politiniai įkainiai teisėtai taikytini taip pat ir rudeniop planuojamam išleisti laikraščio priedui – žurnalui „Žemaitija vakar, šiandien ir rytoj“.
Iki Seimo rinkimų likus vos dviems mėnesiams kandidatams linkime išgirsti savo rinkėjus, kolegoms – skaidrios konkurencijos, o rinkėjams – blaivaus rinkiminių pažadų vertinimo.
Su „Švyturiu” – šviesiau gyventi!

 41,034 peržiūrų (-a)