Australijoje tarnaujantis kunigas iš Žemaitijos Juozas Deveikis. Asmeninio archyvo nuotr.

Kunigo gyvenimą galima pavadinti nuolatiniu nuotykiu – nuo netikėtų paskyrimų į parapijas iki vyskupo ar popiežiaus tarnystės. Būna ir taip, kad tenka palikti ne tik mylimas parapijas, kuriose daug nuveikta ir susidraugauta su bendruomenėmis, bet iškeliauti ir iš  savo valstybės, sulaukus paskyrimo rūpintis užsienio lietuvių bendruomenėmis. Taip nutiko ir Klaipėdoje tarnavusiam kunigui Juozui Deveikiui. Šiandien kunigas aktyviai rūpinasi Australijos lietuvių sielovada ir drąsiai teigia, kad šis gyvenimo ir tikėjimo nuotykis jam tapo geriausia gyvenimo versija.

Juozas Deveikis. Asmeninio archyvo nuotr.

Esate Telšių vyskupijos kunigas, bet prieš eilę metų paskirtas LVK į Australiją. Kaip šis pokytis pakeitė Jūsų pašaukimą?

– Kai teko studijuoti ir ruoštis kunigystei Telšių vyskupijos Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje, niekada neteko pagalvoti, kad kada teks dirbti užsienio lietuvių sielovadoje. Kiek atmintis leidžia atminti, net dėstytojai nėra nagrinėję ar užsiminę apie pastoracijos aktualijas tarp užsienio lietuvių. Studijuodamas pasidžiaugdavau, kaip žmonės pamato svieto, apsigyvena svetur, išmoksta gyvai svetimą kalbą. Pagalvodavau, kad gal būtų įdomu ir man pabūti jų vietoje. Puikiai supratau, kad baigus seminariją ir tapus kunigu darbuosiuosi kalvotosios Žemaitijos parapijose. Viena jų – Klaipėdoje. Taip susiklostė, kad baigus seminariją teko paragauti ir pedagoginio darbo. Neįsivaizdavau, kad už pilnus pasiutimo ir išdaigų mokyklos metus reikia paragauti ir mokytojo duonos. Prie širdies buvo ir pedagoginis darbas. Įgijus mokytojo kvalifikacija Klaipėdos Universitete dar kažko norėjosi, dar kažką pastudijuoti, dar akiratį praplėsti. Prieš devynerius metus tuometis Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ paklausė, ar sutikčiau vykti į Australiją trims metams. Netikėta buvo. Nežinomybė ir smalsumas. Bet per tuos metus atsirado daugiau pasitikėjimo Dievu, pačiu savimi, ramybės. Pirmaisiais kunigystės metais labai pergyvendavau, kai kas nors nepasisekdavo. Būdavo neramu dėl to, kas bus toliau. Visur stengdavausi sudalyvauti. Savaime aišku, kad ne visur spėdavau. Gyvenimas čia, Australijoje, beveik nuolatinis keliavimas pateikia situacijų, kai nieko negali padaryti. Pavyzdžiui kai atidedamas skrydis ar kažkas nutiko kelyje. Supranti, kad turi būti tam tikru laiku tam tikroje vietoje ir vėluosi arba išvis negalėsi atvykti. Gali pergyventi dėl to ir nervuotis, bet tai nieko nepakeis. Tokios situacijos išmokė sakyti: „Dieve, tebūna Tavo valia, o aš dėsiu visas pastangas“.

Kokią Australiją ir lietuvių bendruomenę atradote?

– Australijos lietuvių bendruomenė gana veikli. Buvau nustebintas, kiek visokių organizacijų ir su tautiškumų susijusios veiklos. Pamačiau, kaip užsienio lietuviai dega meilę tėvynei, diegia tą meilę atžalose per organizacijas, minėjimus, dainas, šokius, sportą, stovyklas, šventes ir maldą. Ta meilė buvo kiek kitokia, man iki šiol nematyta. Šalia to teko pajusti ir liūdnas nuotaikas, kad viskas eina žemyn, aktyvieji žmonės sensta, neturi sveikatos. Organizacijų narių skaičius mažėja, arba kai kurios išvis nebėra narių. Viskas miršta. O jaunieji neskuba įsijungti į veiklą. Žodžiu, kartais pritrūksta optimizmo. Bet Jėzus Kristus – mūsų viltis. Per aštuonerius metus patirties galiu pasakyti, kad bendruomenes skirtinguose Australijos miestuose tai stiprėja, tai silpsta. Kaip šeimoje visko pasitaiko, taip ir Australijos lietuvių bendruomenėse.

Kuo skiriasi kunigo gyvenimas Lietuvoje ir Australijoje?

– Per beveik pilną dekadą primiršau, koks yra kunigo gyvenimas Lietuvoje. Tai nelengva lyginti ir, beje, platus klausimas. Čia kunigai vaikšto žemyn galva. Daugiau sunaudoja degalų, mano atveju – tolimi atstumai tarp lietuvių bendruomenių. Vairuoja automobilius sėdėdami priekyje dešinėje pusėje, keleivio vietoje ir važiuoja prieš eismą. Na, čia žmonės šventesni… mažiau naudojasi Susitaikinimo sakramentu.

Kokie šios šalies ypatumai?

– Kontinentas atskirtas nuo viso pasaulio. Daugiakultūris, nors iki šiol vyravo europietiška kultūra. Gali sutikti viso pasaulio gyventojų. Smagu pažinti ir pasidžiaugti skirtingų kultūrų atstovais. Jei galima taip sakyti, būdamas Australijoje „apkeliauti visą pasaulį“. Jei neskaičiuosim vietos gyventojų aborigenų, ši šalis teturi turi tik kelis šimtmečius istorijos. Nėra nusistovėjusių gilių tradicijų. Gyva vartotojiškumo kultūra. Trūksta ekologiškumo. Atliekų rūšiavimas – opus klausimas. Dar taip neseniai atliekas gabendavo į Kiniją ar į mažiau išsivysčiusias šalis. Kadangi plotai neapgyvendinti dideli, tai galima pakeisti. Dėl kokybės australai labai nesirūpina. Teko girdėti iš vietinių lietuvių pasakymus apie kokybės kriterijų. Jei daiktas yra panašus, tai jau pakankamai geras. Man dar ir dabar, praeityje susidurusiam su komunizmu, kelia nuostabą, kaip visada buvusioje laisvoje šalyje tiek daug socializmo.

 Kaip šiandien sekasi Jums būti lietuvių kapelionu?

– Mano pagrindinė veikla daugiausiai pasireiškia per lietuviškas Šv. Mišias, ligonių lankymą, dalyvavimą renginiuose. Kadangi esu ne vien lietuvių kapelionas, bet ir Ascot Vale parapijos vikaras ir turiu įsipareigojimų australiškoje parapijoje, tad ir savo laiką tenka dalinti. Užsidegimo, noru ir idėjų yra – tik pritrūksta laiko. Lietuviškose Mišiose renkasi paprastai kelios dešimtys lietuvių, kartais daugiau, kartais mažiau. Per didžiasias šventes Melburne tikinčiųjų susirenka ir virš šimto. Pasaulį ištikusi pandemija pakoregavo veiklą. Kiekvieną dieną su išimtimis Šv. Mišios tiesiogiai transliuojamos per Australijos lietuvių katalikų Facebook paskyrą.

Jei teks grįžti į Lietuvą, ar bandytumėte čia įdiegti kokius nors pokyčius? 

– Žinoma, kad teks grįžti į Lietuvą. Nelabai galvoju, kad Lietuvai reikalingi kažkokie pokyčiai. Mums labiau reikia įvertinti, ką turime. Su nerimu stebiu pokyčių mėgėjus, kurie pamina mūsų tautos paveldą, kaip ne modernų, homofobišką ir atsilikusį. Kas nors pasigauna iš užsienio naujų, dar nepatikrintų įdėjų ir eksperimentuoja, pristato jas kaip atnešiančias neabejotinos naudos. O tos naudos realybėje nė su žiburiu nerasi. Tvirtai įsitikinęs esu, kad ir nedidelė esame tauta, bet turime ką pasiūlyti pasauliui.

 Ar pasiilgstate  Lietuvos? Ar misionierio pašaukimas Jūsų nevilioja?

– Labai pasiilgstu Lietuvos, jos grožio įvairiais metų laikais, ypač šiuo, pandemijos, metu. O misionieriumi ir taip esu, nes darbuojuosi Australijos lietuvių katalikų misijoje.

Kodėl Jums svarbu būti kunigu?

– Man pirmiausia svarbu būti žmogumi. O kunigu būdamas jaučiuosi laimingas.

 88,669 peržiūrų (-a)

81% LikesVS
19% Dislikes
One thought on “Nuo Lietuvos iki Australijos: žemaitis kunigas atrado save kitame žemyne”
  1. Mes čia stebimės kaip kapelionas Juozas suspeja aplakstyti mūsų Australijos ir Naujos Zealandijos bendruomenes.Juk jis dar yra mūsų katalikiško laikraščio “Tėviškės Aidai”redaktorius,atskridęs 2000km.pas mus į tropikus įsijungia ir padeda su veikla.
    Mūsų bendruomenes veikla ,ir nariu skaičius yra zymiai padidėjęs ,dėka kun.Juozo atvykimams
    ir bendravimu su mūsų bendruomenes jaunoms šeimoms .

Comments are closed.

TAIP PAT SKAITYKITE