60-asis jubiliejus Baubliuose priminė eilinę vasaros šventę

Perskaičiau „Švyturyje“ aprašytą Baublių kultūros namų 60-mečio šventę ir, kadangi pati ten buvau, stebėjau iš šalies, daug metų dalyvavome saviveikloje, man sukilo prisiminimai ir daug klausimų.

Nežinau, ar kai kurie kaip plačiai aprašyti asmenys patys pasisavino „ilgamečiais“ darbuotojais, ar čia buvo „Švyturio“ iniciatyva.
Aš negaliu, neturiu teisės nutylėti kaip visada, dar tokia proga – 60 metų ne kasmet, kito tokio apvalaus jubiliejaus galiu ir nesulaukt. Taigi, ponai, audiatur et altera pars (tegu būna išklausyta ir antra pusė – lot.) – toks mano gyvenimo vienas iš pagrindinių principų.
Man ta šventė pasirodė kaip eilinė bendruomenės vasaros šventė, žmonės tradiciškai vidury aikštelės sėdi ant suolų, tris valandas sėdėjo ir klausėsi. Dvi moterys, atvykusios iš kitur, manęs klausė, kada pagaliau baigsis tos kalbos, kada prasidės šventė, ar čia koks giminių susiėjimas. Pasakiau, kad čia visada reikia išklausyti saviems savų apsidovanojimus ir apsidėkavojimus, bet kad niekur daugiau ir nebuvo kur eiti. Nebent į batutą kartu su vaikais pašliaužioti. Aš irgi žinau Baublių kultūros namų istoriją, daug metų pergyventą savo kailiu.
Apie sovietinius laikus rašyta, tik pridursiu, kad pirmiausiai tada reikėjo atiduoti duoklę partijai ir vyriausybei, iš studentiškų laikų prisimenu Vilniuje masines privalomas demonstracijas, rinkimai irgi su muzika, vaišėmis, bet apie romansus ir smetoninius šlagerius galėjai tik pasvajoti. Net už dainą „kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau“ tada dirbusi vedėja buvo iškviesta į rajono partijos komitetą pasiaiškinti.

Ilgai neremontavo pirmųjų kultūros namų pastato – to, studentų statyto. Va ten tai tikrai buvo blogos sąlygos, bet žmonėms ne tai ir rūpėjo. Atėjo kiti laikai, griuvo kolūkiai, prasidėjo turto statybos, žmonės nebeteko darbų, blokada, privatizacijos, optimizacijos, paštuose panaikino taupkases, pasklido kalbos, kad įstaigos ne visos išsilaikys.
Ir prasidėjo negraži negarbinga konkurencija tarp mokyklos ir kultūros namų. Mokykloje irgi susikūrė ansamblis, pradėjo kaip ir mes važinėti po kaimus. Bet mes džiaugiamės, nes neužilgo persikėlėme į antruosius kultūros namus. Palyginus su pirmais, tai mums buvo rojus. Be to, manau, kad kultūros namai – tai ne senelių prieglauda, šok, vaidink. Tikri kultūrininkai yra reiškinys, gyvenimo būdas. Mums buvo gerai visada.

Bet kada, mūsų nelaimei, meno vadove buvo paskyrę vieną atvažiuojančią mokytoją, kuri, sėdėdama išpuoselėtoje tais laikais mokykloje visiškai nerodė jokio noro eiti į kultūros namus, tempė mus į mokyklą, su kuo mes nesutikome. Be to, mus, kultūrininkus, pradėjo niekinti, žeminti, skųsti regionui, kad žemo lygio renginiai, kad vedėja dirba vos ne su degradais, pradėjo svaičioti apie elitą. Tegu tai palieka jų sąžinei, kas kaip elgėsi. Tai buvo labai maža, bet įtakinga saujelė, remiama buvusio rajono bendrapartiečio.
Ir tada tikrai ilgametė vedėja, kuri Baubliuose išdirbo 30 metų, paprašė jaunos, dar, rodos, studentės, Ligitos, kad padėtų paruošti renginį. Ir visiškai ne nuo nulio. Visi dar buvom gyvi ir daug jaunesni, nei dabar. Aišku, pasikvietėm ir daugiau. Ir labai draugiškai, visi tardamiesi apruošėm tokį Vasario 16 d. renginį, kad salėje netilpo žmonės, o įspūdžiai išliko visam gyvenimui.
O vedėja Ligitai mokėjo už kiekvieną repeticiją iš savo varganos algelės, ir iš savo varganos algelės pasamdė fotografą, o nuotraukas vežė į rajoną parodyti K. Macienei, centro direktorei. Ta žiūrėjo ir sakė: „Nu visai gražūs žmonės, jokie ne degradai.“
Tiesa, o dabar per paskutinę Vasario 16 d. šventę, galima sakyti, visiškai nebuvo žiūrovų. Tą gali paliudyti gerbiamas Seimo narys Antanas Vinkus. Ir pati bendruomenės pirmininkė skundėsi. Noriu nuo savęs pasakyti, kad žmonės eina ne į tūkstančius kainuojančius sijonus pažiūrėti.

Gyvenimas gerėjo, susikūrė bendruomenės, atsidarė fondai, projektai, atsirado muzikos instrumentai, kitos priemonės, bendruomenės renginiai, kapelos tik važiuoja, balių baliai, bet ant ilgametės vedėjos mobingas nesiliovė. Kažkam reikėjo patalpų, kažkam darbo vietos. Vedėją kontroliavo, sekė kiekvieną žingsnį, skundė, mokė kaip dirbti, būtinai prisireikė kultūros namus iškelti į mokyklą. Mes surinkom parašus, kad vaikų darželį pirmiau tegu perkelia, nes ten sąlygos buvo irgi prastos.
Ir atvažiavo seniau buvęs meras su visa svita. Mums, suaugusiems žmonėms, pasakojo, kokie mes mokykloje būsim linksmi, laimingi ir patenkinti. Galų gale pasakė, kad ir ką berašytumėt ir bedarytumėt, mes padarysim, kaip mums reikės. Ir išvažiavo. A, tiesa, dar sakė, kad darželio perkelti neįmanoma, nėra vietos, lėšų infrastruktūrai ir kt.
O dabar atvažiuokit į Baublius ir pamatysite vaikučius mokykloje, ir aptvarėles šalia aptvertas.
Ne visi nuėjo į mokyklą.
Mes buvusiuose savo kultūros namuose išdidžiai ėjome pro paradines duris. O ne dabar mokyklos užkaboriais į galinį kiemą, kur saulės šviesos nėr. Mes kada norėjom, tada galėjom ateit, repetuot, nė prie ko nereikėjo taikytis. Kada norėjome, tada grojom, dainavom ir garsiai šnekėjom, ir kaimo centras buvo gyvas. O dabar – pijokų būda, šiukšlių konteineriai ir biotualetas.
Užėjo pandemija, visiems liepia laikytis atstumų, o grūda į vieną pastatą, vistiek kitus pastatus palikdami pūti.
O kompanijai x apskritai ten toj mokykloj vietos nėra repetuoti..
Žinau ir atsakymą į savo anksčiau pradžioje užduotą klausimą.
Juk žurnalistė ir negalėjo pakalbinti tikrai ilgiausiai dirbusių žmonių, nes jų nematė, nes vienus kvietė, bet jie neatėjo dėl svarių priežasčių. O kiti, kad ir atėjo, kaip aš, nieks į juos dėmesio nekreipė. O buvau pasiruošusi net kalbėti. Tačiau sužinojusi, kad vieno vietinio kultūros entuziasto net nepakvietė, žado netekau. Liudo Paukščio – muzikanto, dar tais laikais susibūrusio estradinį ansamblį, kas tebuvo vienetai. Kai buvo suirutė, Liudas drąsiai palaikė kultūros namus, grojo šokiams, nepagailėdamas laiko ir jėgų. Šitaip begėdiškai ignoruoti savo muzikantus? Ir dar tokia proga!

Dabartinės vedėjos Kristinos, mūsų vaiko, man savotiškai gaila, nes ji priklauso nuo vietinio klano. O vietinis kanas yra viską išmanantis, neklystantis, ir jam nerūpi kitų nuomonė.

Kažkas labai stengiasi ištrinti iš atminties, iš Baublių kultūros namų istorijos tikrai ilgai dirbusius ir nusipelniusius elementarios pagarbos darbuotojus ir dalyvius, išgyvenusius ir šilta, ir šalta. Ir tas vyksta nuolat, negalvokit, kad pirmą kartą. Kažkada iš vienos vietinės veikėjos išgirdau atsakymą „kurie prie manęs“.
Stebėdama viską mąsčiau, ypač kalbant Daivai Šilinskienei, buvusiai mūsų vadovei. Kai iš kitur atvyksta dirbti svetimas žmogus, jis, aišku, visai nežino tų vietinių povandeninių srovių ir net todėl, kartais būdami visiškai nekalti, savotiškai nukenčia, visai nesupranta, kas vyksta. Daivos Šilinskienės laikus aš prisimenu kaip turiningiausius, buvo labai įdomios dainos. Ji labai stengėsi, mus pati daug kur vežiojo, kažkaip net dvasiškai turtino, buvo rimta, pareiginga ir kultūringa. Man mieli ir dabartiniai vadovai dabartinė Kristina, Gintaras, buvusi su pertraukomis Ligita, palyginus su kitais tikrai ne ilgametė. Juk plika akimi matyti – dar visai jauna, graži moteris, kokia čia ilgametė. Nelogiška, nors ir ilgamečiams kultūrininkams atrodo, kad laikas sustoja, žiūrint į juos linksmus.
Baublių kaimas, tiksliau – gyvenvietė, visą laiką gražėja, kuriasi šeimos. Matau daug jaunų žmonių, labai reikia Baubliams jaunų, drąsių, energingų, iniciatyvių žmonių – tokių, koks buvo Liudas Paukštys. Mes neturim naftos, bet dabar, taip plačiai atsivėrusiam pasauliui mes esam įdomūs savo kultūra, kalba, istorija. Pati patyriau, būdama Vokietijoje atėjom pas seną vokiečių šeimą švęsti Naujųjų metų. Aišku, dainavau. Jie labai klausėsi ir pasakė: „Kokia graži, švelni jūsų kalba“.

Loreta STRAVINSKIENĖ

Susiję straipsniai:

Prieš 60 metų į Baublių kultūros židinį žiūrovai važiuodavo autobusais

 870,817 peržiūrų (-a)