Tai apie savo „klejones“ kalbėsiu. Nesu kretingiškė. Esu tik prašalaitė. Bet kaip žemaitei šis kraštas, jo vaizdai, žmonės, įvairios žinios visada buvo įdomu ir brangu.
(Tęsinys. Pradžia Nr. 27)
Krauju prisiekė… nebegerti
Taigi buvo tokia diena, kai Kretingos rajono Budrių apylinkės sekretorius Donatas Ūktveris ir apylinkės pirmininkas Stasys Lygutas prisiekė vienas kitam nebegerti. Priesaika buvo rimtai įforminta: parašyta ant lapo ir abiejų pasirašyta. Krauju! Dailiai surašė tekstą, prasidūrė kiekvienas savo pirštą, spaudė kraują, mirkė plunksną ir kiekvienas savo krauju pasirašė. Po šios ceremonijos priesaikos tekstą susuko į tūtelę, įdėjo į butelį, butelį kietai užkimšo, užtaisė ir… Ir paėmę lopetą išėjo apylinkės raštinės kieman – žemėn užkasti. Tai tas kiemas, kur ir dabar „geltonasis namas“ Budriuose tebestovi. Tarpe tarp apylinkės pastato ir bažnyčios šventoriaus iškasė nemenką duobę, įdėjo ten butelį su priesaika, gerai užkasė, gerai sumindė žemę – kad „neišlįstų“! „Ir šiandien ten ten tas butelis tebėr. Nemanau, kad jį būtų kas radęs ar išaręs“- taip 2021-ųjų rudenį sakė vienas iš priesaiką krauju pasirašiusiųjų Kintuose gyvenantis 84-erių agronomas Stasys Lygutas. Ir ten visi Kintai, visas šis kraštas savo ilgametį agronomą žino ir vien Stasiuku vadina. Pati girdėjau.
Priesaikos laikėsi! Lankymasis pas žmones su valdiškais reikalais Donatui Ūktveriui ir Stasiui Lygutui pasidaręs daug lengvesnis ir šviesesnis. Jokia gaspadinė nebesugundė nei kiaušiniene, nei buteliuku iš kamaros. Kerai nebeveikė. Valdžios vyrai laikėsi mandagūs ir tik dalykiški.
Tačiau pati apylinkė Budriuose nebeilgai gyvavo – tik iki 1963 metų. Buvo prijungta prie Kartenos apylinkės. Kartena Budrius administravo iki 1977 m. Vėliau jų priklausomybė buvo priskirta Žalgirio apylinkei – Raguviškiuose. Ir iki šiol Kretingos Budriai yra Raguviškių seniūnijos valdos.
Kurso draugas išviliojo
Tais pačiais 1963 m. jau ir Stasio Lyguto agronomijos mokslai buvo persiritę į antrąją pusę. Studijavo kartu su tokiu Stasiu Petroku, kuris tuo pat metu buvo nedidelio Telšių rajono „Tausalo“ kolūkio pirmininkas. Ūkis neturėjo agronomo. Tad Stasys Petrokas ir pasikvietė bendrakursį Stasį Lygutą iš Budrių, iš Nausodžio į Telšių rajoną, į Tausalą, kurio centre ir mano gimtasis ir mokyklinės jaunystės kaimas Patausalė. Taip ir pažinau tada guvų, judrų, organizuotą, veiklų agronomą Stasiuką Lygutą. Buvau aštuntokė.
Stasiukas Lygutas, pirmą kartą palikęs gimtąjį Kretingos rajoną, Nausodį, Budrius, Karteną, 1964-ųjų žiemą jis į gražų kalvotą, ežerėliais puošnų kraštą šalia Telšių. Atvyko. žiemą. Ir dabar dar, jau anūkų meiliai bočiuku vadinamas, agronomas prisimena, kad eina tada per mano gimtąjį Patausalės kaimą ir mato, kaip ant žiemos lauko papilkusios javų gubos tebestovi…
Raštinėje nesėdėjo, matė ir vertino darbą
Agronomo Stasio Lyguto atvykimą dirbti į mūsų kaimą Telšių rajone gerai prisimenu. Į kaimiškąjį mūsų gyvenimą įnešė gaivumo. Pirmininkas Stasys Petrokas turėjo gerą akį, ką sau į pagalbininkus pasikviesti. Visi darbai buvo vis labiau ir labiau vykusiai organizuojami.
Niekas nematė agronomo sėdinčio ūkio raštinės kabinete. Jis vis buvo laukuose, žmonėse, visur, kur vyko darbas. Rašto darbus tikriausi dirbdavo vakarais, naktimis.
Per vasaras didžiąją lauko darbų dalį nudirbdavome mes, mokyklinis kaimo jaunimas.
Ir agronomas Lygutas, kilęs nuo Budrių Kretingos rajone, mums, moksleiviams, buvo visam laikui įsidėmėtinas žmogus: jis sąžiningai vertino mūsų gerai dirbtą darbą. Mes, moksleiviai, ne tik neatsiliekantys nuo vyresniųjų, bet dažnai juos lenkiantys, – juk jaunystė! -pirmą kartą pradėjome gauti ir atlyginimus „kaip dideli!“. Tik Stasio Lyguto dėka ir aš nuo tolimų 1964-ųjų vasaros pirmą kartą pradėjau užsidirbti savo pinigų. Užsidirbdavo ir kiti moksleiviai. Per vasarą lauko darbuose užsidirbtų pinigų mums užtekdavo mokyklinėms priemonėms, bateliams, keliems metrams kartūno ar štapelio naujai suknelei, kurią už vieną rublį dailiai pasiūdavo kaimynė Petkienė.
Per kelerius darbo metus Stasys Lygutas daug gero padarė mūsų kaimui ir kaimiečiams. Ptas stovėjo prie kiekvienos užduoties, likvidavo aibę akis badžiusios netvarkos. O padaręs gero jaunimui, įvertinęs jo darbą, tapo nepamirštamas. Iki jo už tokį pat darbą gaudavome po po 20 ar 40 kapeikų už mėnesį. Atliktą darbą užrašydavo savo šeimos nariams. Beje, prisimena dar daug kas tuo pasižymėjusį kaimo „brigadierių“. Su tam tikra atjauta, kad neįstengė žmogelis būti sąžiningesnis. Agronomas Lygutas panaikino tokį moksleivių išnaudojimą, paliko sąžiningumo, dorumo, atsakingumo pavyzdį. Pasirodo, ir toliau gyvenime jis labai mylėjęs vaikus, jaunimą, daug kam padėjęs.
Telšių rajone, Tausale agronomas Stasys Lygutas sutiko ir savo gyvenimo antrąją puselę – Ireną Beniušytę Lygutienę.
(Bus daugiau.)
6,505 peržiūrų (-a)
Gal Klajonės o ne Klejones?