Tarptautinė teatro diena Kartenoje buvo paminėta pilnutėlėje Kultūros centro Kartenos skyriaus salėje. Kretingos neįgaliųjų teatras „Kaukė“ parodė premjerą – Emilijos Urbaitės komediją „Loterija“, kurią režisavo Martina Žąsytienė.
Kai tik pakilo uždanga ir salėje garsiai suskambėjo viena populiariausių meilės dainų „O Sole Mio“, kurią, galbūt, atlieka pats Luciano Pavarotis, galėjai spėti, kad liūdna nebus. Scenoje pasirodžiusi pagrindinė komedijos herojė Ona, kurią vaidino Dalia Butenienė, įsijautusi į meilės dainą gašliai glamonėjo minkštas margaspalves pagalves, o netrukus paaiškėjo, kad ji – visų užmiršta ir niekam nereikalinga kaimo senmergė, kurios taip saugota nekaltybė jau niekam nebeturi jokios vertės.
Apimta visiškos nevilties, Ona savo kaimynei Bronei atskleidė didžiulę paslaptį: parodė loterijos bilietą ir pasakė, kad laimėjo milijoną! Suprantama, iš kaimynės pareikalauta griežtai saugoti paslaptį, tačiau argi tai įmanoma kaimelyje, kur visi viską apie visus žino?
Intriga buvo užvesta. Žinią apie kaimynės milijoną Bronė pasako savo vyrui Pranui (vaid. Antanas Sungaila), tas pasako kunigui (vaid. Petras Gulenkovas). Į milijoninę intrigą įjungiami ir Bronės ir Prano duktė Juzė (vaid. Raimonda Mačernienė) bei jos sužadėtinis Antanas (vaid. Martynas Žąsytis).
Režisierės M. Žąsytienės pasirinkta komedija puikiai atitiko mėgėjų teatro galimybes. Ji pati sugalvojo pagrindines dekoracijas, veikėjų kostiumus, muzikinius fragmentus parinkti padėjo Aldona Šilgalienė ir sūnus Martynas. Scenografija kukli, bet gana funkcionali, apsiribojama tik pačiais būtiniausiais daiktais – kėdė, dar kėdutė, minkštasuolis, krūva spalvingų pagalvėlių, kurios žaismingai įjungiamos į veiksmą. Visi scenos daiktai dalyvauja veiksme ir trupė, nors ir mėgėjų, nepaskęsta nereikalingų dekoracijų ar butaforijos chaose.
Papriekaištauti būtų galima tik dėl dekoracijų vietų keitimo. Tai atlieka Bronės duktė Juzė su savo jaunikiu Antanu. Atlieka žaismingai, judėdami tarytum šokio ritmu ir vis norėdami dar ir dar pasibučiuoti. Sceniškai visiškai pateisinamas sumanymas, tačiau įpusėjus vaidinimui jis pradeda kiek stabdyti veiksmą. Stabdo ir tai, kad jaunoji pora, veiksmo pradžioje išėjusi grybauti, scenoje ir vėliau pasirodo vis tampydama su savimi krežius. Ar nevertėtų tų krežių vėliau atsisakyti, nes vis pasikartojantis jų tampymas kiek stabdo veiksmą. Kadangi tarp scenų vaidintojams nereikia keisti kostiumų, dekoracijų perstumdymas su muzikiniais intarpais galėtų trumpėti, veiksmas taptų kompaktiškesnis ir energingesnis. To paprastai reikalauja situacijų komedija, o „Loterija“ būtent tokia ir yra.
Bemaž visi vaidintojai neblogai įsijautė į savo vaidmenis. Įspūdingai atrodė ir daug žiūrovų simpatijų sulaukė mažiausiai kalbantis personažas – jaunikis Antanas. Plevėsa jaunikis visą laiką tik pritariamai garsiai šaukia „Nuuu…“, tačiau jo balso tembras, intonacijų žaismas, kūno kalba nedviprasmiškai perteikia jį užvaldančias emocijas. To pakanka įsivaizduoti, kokia kažkada ateityje bus jo tikroji padėtis santykiuose su Juze.
Pagrindinį vyro vaidmenį įsimintinai atliko A. Sungaila. Nemenką patirtį jau turintis vaidintojas nepagailėjo šaržo savo personažui, kuriame persipina priešingybės – galingas, įspūdingas vyriškas stotas ir visiškas „skuduras“ žmonos rankose. Jo kūno kalba ir maldaujančios balso intonacijos „Bronele, tik nemušk manęs“ iššaukia visiškai pagrįstą gailestį žmonos užguitam vyrui.
Pagiriamojo žodžio nusipelno spektaklio statytojų sukurtas Prano išeiginis kostiumas – perkreiptai užsegtas švarkas ir ypač akcentuota detalė – ryškiai raudonas kaklaraištis, kurio apatinis didžiulis trikampis taip nedviprasmiškai uždengia vyro tarpukojį, žmonos stumiamo eiti į milijono medžioklę.
Pagrindinių moterų vaidmenų atlikimai iš esmės atliepia žanro reikalavimus. Kiek ryškesni ir psichologiškai labiau pateisinami kaimynę Bronę vaidinančios E. Narvydienės bruožai. Ji sukta ir velnio pamesta, viską valdanti ir viskam vadovaujanti. Matyt, tik tokios „asabos“ galvoje ir galėjo kilti mintis savo vyrą siųsti suvolioti kaimynę ir iš jos nugvelbti milijoną.
Blankesnis buvo kunigo vaidmens atlikimas (vaid. P. Gulenkovas). Tam tikrą susikaustymą gal sąlygojo premjeros jaudulys, gal mažesnė vaidintojo patirtis. O stebint spektaklį taip norėjosi situacijos žaidimo „kunigo naudą velnias gaudo“, juolab, kad komedijos tekstas tai leistų padaryti.
Spektaklis publikai neabejotinai patiks. Bent jau karteniškiai sutiko „Loteriją“ audringais aplodismentais. Nežiūrint pastebėtų detalių, tai puikus režisierės M. Žąsytienės ir visų vaidintojų darbas.
Labai gražus, pamokantis, gyvenimiškas spektaklis. Verta visiems pamatyti. Šaunuolė režisierė Martyna Žąsytienė ir visi artistai.