Stipri tauta yra ta, kuri geba į savo istoriją pasižiūrėti blaiviai, be populiarių ar primestų ideologinių klišių, kurias šiais laikais vadiname ne lietuvišku žodžiu „naratyvais“. Jei gebame objektyviai vertinti tiek savo dabartį, tiek praeitį, ateityje būsime dar stipresni. Jei to nesuvoksime, būsime labai pažeidžiami, nes matysime pakankamai siaurą įvykių lauką.
Pagrindinis dalykas vertinant istoriją yra mūsų tautos interesai. Mes turime jaustis savo žemės šeimininkais, o ne užjūrio ponų „pigiais žmogiškaisiais ištekliais“, kurie visada stengėsi diktuoti savo sąlygas bei ne kartą mėgino perrašyti ir Lietuvos istoriją, beje mūsų pačių rankomis.
Karaliaus Mindaugo laikai, ko gero, vienas sunkiausių tautai istorijos laikotarpių. Europa buvo labai panaši į šiandieninę. Kontinentas keitėsi, tautos nyko ir migravo, karaliai ieškojo atsakymų, kokį tolesnį raidos kelią pasirinkti, kokie sprendimai teisingi, o kokie gali būti pražūtingi. Prieš ir po Mindaugo Lietuva beveik visą šimtmetį ieškojo ieškojo tų atsakymų. Ir tik nuo Vytenio iki Vytauto išgyveno tikrą aukso amžių.
Dabartiniai laikai kažkuo panašūs į Karaliaus Mindaugo epochą. Mes, kaip tauta, atsidūrėme ties fizinio išnykimo riba, ieškome atsakymų, o mūsų istoriją mėgina perrašyti kiti. Kodėl brolius ir seseris varome lauk iš tėvynės bukais valdžios sprendimais, jaukdami lūkesčius gyventi oriai? Mūsų lieka apie 2,5 milijono. Prarandame kalbą, įsileidžiame svetimas raides ir žodžius, leidžiamės, jog svetimi diktuotų kaip neva teisingai suprasti tikrovę ir istoriją.

„Kaip nacionalinė šventė vertingesnė data būtų liepos 13-oji, t.y. 1260 m. Durbės mūšio pagerbimas, kaip laisvės ir baltų genčių vienybės diena“

Jei nesuvoksime, jog objektyvios tikrovės kūrėjais esame mes patys, visada ateis tie, kurie už mus sukurs tą tikrovę. Jei mes elgiamės ne kaip šeimininkai, o kaip vergai, tuomet laukia tikras neišvengiamas išnykimas. Tačiau istorija sukasi spirale.
Kodėl Karalius Mindaugas atsisakė karūnos?
Šis klausimas yra svarbesnis negu karūnavimas, kurį švenčiame kaip Valstybės dieną. Istorikai tvirtina, jog Karalius elgėsi pragmatiškai: esą tapti krikščioniška valstybe galėjo būti naudinga dėl globalių politinių vėjų. Jis neva galvojo strategiškai, apie vakarietiškos valstybės ateitį, nes žinojo, kad su Orda ne pakeliui. Vidaus politikoje tai pasirodė kaip klaida, kaip vertybinio stuburo neturėjimas, protėvių atminties išniekinimas?
Bet 1253-ųjų liepos 6-oji yra ne tik Lietuvos, kaip karalystės gimimo diena, bet ir aneksijos pradžia, kuri galėjo baigtis dar blogiau. 1260 metais, tas pats Mindaugas, suvokdamas savo klaidą, atsisakė karūnos. Tai kur buvo jo klaida: krikštas ar Durbė? Už tokį politinio kurso pokytį dabartiniai politikai Mindaugą pavadintų Kremliui naudingu „vatnyku“. O gal tai ne klaidos, o patirtys, tiesiog karma, sunkios pamokos, kurių mes, kaip kauta iki šiol neišmokom?
Vieni istorikai verkia, jog iš esmės buvo atsisakyta beveik 10 metų veikusio europinio valstybės modelio. Tačiau baltų gentims krikščioniškasis centralizmas akivaizdžiai netiko. Tuo tarpu Livonijos ordinas, turėdamas griežtą centralizuotą struktūrą, atrodė pranašesnis už suverenias gentis, tačiau gėdingai susmego prie Durbės pelkių.
Liepos 6-oji – Karalystės gimtadienis – tai šventė, kuri primena, kad joks globalus galios centras negali dominuoti virš tautos, nes jis protėvių vardu prakeikiamas paskęsti Durbėje.

„Liepos 6-oji – Karalystės gimtadienis – tai šventė, kuri primena, kad joks globalus galios centras negali dominuoti virš tautos, nes jis protėvių vardu prakeikiamas paskęsti Durbėje“

Lietuviai visada gerbė ir toleravo tvirtus religinius ar pasaulietinius įsitikinimus turinčias bendruomenes bei kaimynus. Ir nemėgo tų, kurie demonstravo dvigubą veidą. Mindaugo manifestas atsisakyti krikšto reiškia tai, jog senas protėvių tikėjimas – stipresnis pamatas už centralizuotą sąmonės eroziją. Europinės mados lėmė prūsų likimą. Niekas nenorėjo, kad ši tragedija pasikartotų.
Karaliaus Mindaugo laikais krikščionybė žmones patalpino į naują aplinką, kuri įpareigoja elgtis kitaip nei įprasta. Tai sistema, kuri apima visas gyvenimo sritis: pradedant gimimu ir baigiant mirtimi. Tuometinis elitas krikščionybę suprato kaip visuomenės valdymo, politinės mados, o ne kaip Dievo įrankį. Į evangelijų turinį mažai kas gilinosi, žmonės dažniausiai net nesuprato, kas ten parašyta.
Protėviai atstatė tvarką
Eiliuotoiji Livonijos kronika rašo, kad LDK viduje susibūrė galinga opozicija – žemaičių ir kuršių genčių vadai, nes jie Mindaugo karūnavimą suprato kitaip. Jų akimis žiūrint, Mindaugas turėjo tapti okupacinės administracijos vasalu, tad pasikartotų prūsų istorija. Kuršiai ir žemaičiai puikiai žinojo realų Livonijos riterių veidą nuo Saulės mūšio laikų. Jie puikiai žinojo ir jautė ko tikėtis iš okupanto.
1253-ieji vakarų Lietuvai ir Kuršo kraštui – baisiausios tragedijos metai. Po išdavikiško susitarimo su Šventuoju Sostu, žemaičių ir Kuršo žemės buvo padovanotos ordinui. Korupcine diplomatija, paperkant atskirų tautų valdovus, suteikiant jiems karūnas, Šventasis Sostas siekė sukurti buferinę zoną tarp civilizuotos Europos ir mongolų ordų Rytuose.
Jei Šventą Sostą ir jo valdas galima būtų palyginti su Vakarų Europa, tai tuometinė Chingischano Mongolija – su dabartine Rusija. Palygindami šiuos ir anuos laikus matome, kad iš esmės Rytų ir Vakarų civilizacijų karas niekur nedingo. Pasikeitė tik teritorijų pavadinimai.
1253-ųjų tragedija akivaizdi. Karalius 1253-1257 m. perleido Livonijos ordinui didumą Žemaitijos. Baltų vikingų kova su Ordinu baigėsi 1260 m. pergalingu Durbės mūšiu. Prie žemaičių kovos su Ordinu, šalia Lopaičių viešai pažemintas, vėliau prisijungė ir pats Mindaugas.
Todėl Žemaitijos miesteliai ir švenčia 770 metų jubiliejus. Kokie čia jubiliejai? Iš esmės tai miestų ir miestelių paminėjimas ordino kronikose. Tai joks jubiliejus, bet mūsų krašto okupacijos ir išdavystės paminėjimas. Kaip nacionalinė šventė vertingesnė data būtų liepos 13-oji, t.y. 1260 m. Durbės mūšio pagerbimas, kaip laisvės ir baltų genčių vienybės diena. Be to istorikai nėra tikri, ar Mindaugas karūnuotas liepos 6 d. ar 13 d. Kodėl prieš 30 metų buvo atsisakyta švėsti liepos 13-ąją, o pasirnkta 6-oji? Gal kažkas bijo baltų vienybės?
Karaliaus Mindaugo pamoka paprasta: santarvė galima tik tada, kai niekas iš šalies nenurodinėja kaip reikia gyventi. O ar mes ją išmokom? Ar ne dažnai dedamės žiną ir moką kaip reikia gyventi pagal svetimus receptus, užkrečiame smegenų chaosu šeimas ir bendruomenes, o vėliau skundžiamės, jog viskas bumerangu grįžta. Nėra vieno teisingo modelio kaip reikia suprasti istoriją, bet žmogui duotos akys, kad matytų, ausys, kad girdėtų, liežuvis, kad kabėtų, o smegenys – kad savarankiškai galvotų.

 3,890 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes
2 thoughts on “Karalius Mindaugas ir neišmoktos 1253-ųjų pamokos”
  1. Dekoju gerb.Gintarui Miksiunui uz pirma karta iskelta minti, kad lietuviu tautos valdyme didele ir nematoma svarba turejo tautos senojo tikejimo sventikai Kriviai ir Vaidilos. Jie, gyvene betarpiskai seimose ir tautoje , moke tautiecius dvasingumo ir dorovingumo. Santarves ir vienybes, meiles Tverejui ir artimiediems seimos nariams, savajam krastui Lietuvai. Ir ju pagalba buvo sprendziamos visos gimimiu ir tautos problemos. Ir Netimera sustabde Krivis Zebedenas 1009 m….kad vokieciai nebetestu katalikinimo net ligi Mindaugo laiku- 250 metu.

  2. Dekoju gerb.Gintarui Miksiunui uz pirma karta iskelta minti, kad lietuviu tautos valdyme didele ir nematoma svarba turejo tautos senojo tikejimo sventikai Kriviai ir Vaidilos. Jie, gyvene betarpiskai seimose ir tautoje , moke tautiecius dvasingumo ir dorovingumo. Santarves ir vienybes, meiles Tverejui ir artimiediems seimos nariams, savajam krastui Lietuvai. Ir ju pagalba buvo sprendziamos visos gimimiu ir tautos problemos. Ir Netimera sustabde Krivis Zebedenas 1009 m….kad vokieciai nebetestu katalikinimo net ligi Mindaugo laiku- 250 metu. REDAKTORIAU, JUS CENZURUOJATE NELEISTINAI. GEDINGAI.

Comments are closed.

TAIP PAT SKAITYKITE