Tomas Vytautas Raskevičius: lytys yra dvi – vyrai ir moterys

Šiandien mane neraminantis pagrindinis klausimas yra toks: Ar kreipdamiesi į Konstitucinį teismą su paklausimu, ar Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris neprieštarauja LR Konstitucijai, padės mums atsakyti į fundamentalų klausimą: kiek yra lyčių?
Paradoksalu, tačiau šiandien klausti kiek yra lyčių tapo savotišku kontroliniu klausimu, panašiai kaip karo pradžioje buvo svarbiu tapęs klausimas: kam priklauso Krymas. Ironiška gal yra tai, kad klausimą apie lyčių skaičių garsiausiai šiandien užduoda tie, kurie nuo klausimo apie Krymą elgiasi lyg unguriai. O tai, kad kažkokiu mistiniu būdu klausimas apie tai, kiek yra lyčių tapo nepatogus ir it karšta bulvė, o tam klausimui atsakyti reikia net ekspertų pagalbos, rodo, kad mums visiems, įskaitant ir Seimo narius, trūksta šiek tiek žinių apie lytiškumą ir lyčių studijas.
Tai aš šiandien atsakysiu iš Seimo tribūnos: lyčių yra dvi, vyrai ir moterys. Šitą vyrų ir moterų lyčių dichotomiją padiktuoja biologija, anatomija ir genetika. Angliškai tai vadinama „sex“ ir apibūdina kiekvieno iš mūsų biologinės lyties požymį.
Nuostabiausia dar yra tai, kad žmonės, kaip individai egzistuoja ne po vieną, bet yra sociumo arba visuomenės nariai. Ir ta konkreti visuomenė dėl savo istorinių, kultūrinių ir netgi geografinių ypatybių biologiniams vyrams ir moterims priskiria tam tikrus lūkesčius arba vaidmenis, kurie yra vadinami socialinės lyties aspektu arba angliškai „gender“.
Sudėtinga gal tam tikru aspektu yra tai, kad šiandieninio gyvenimo tendencijų ir iššūkių neįmanoma vertinti ar spręsti nepripažįstant, jog egzistuoja socialinių lyčių aspektas arba kitais žodžiais tariant, nerašytas mūsų visų susitarimas: kas yra visuomenėje vyriška, o kas yra moteriška. Egzistuoja tam tikri visuomenės lūkesčiai ką reiškia būti tikru vyru arba tikra moterimi. Ir kiekvienas iš mūsų, turintis biologinę lytį bando tuos socialinius lūkesčius arba normas atliepti.
Galbūt reikėtų pateikti tam tikrų „gender“ pavyzdžių? Prašau. Praėjusias metais atotrūkis tarp moterų ir vyrų atlyginimų Lietuvoje siekė 14 proc. ne todėl, kad moterys norėtų mažiau uždirbti, o todėl, kad tai socialiai priimtina, kad moterys gali rinktis profesijas globos ar socialinės rūpybos srityse, kur tradiciškai mažiau apmokama. 80 proc. dėl smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių Lietuvoje yra taip pat moterys. Ne todėl, kad prieš jas smurtaujama, kad jos yra biologiškai moterys, o todėl, kad mūsų visuomenėje moterims vis dar pridera būti nuolankioms, paklusnioms ir žinoti savo vietą.
Aš šiandien nesiimsiu agituoti už būtinybę Lietuvoje ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją. Konvencija taikliai sudėlioja akcentus, kad smurtas prieš moteris kyla ne dėl biologinės lyties, o dėl tam tikrų su ja sietinų socialinių vaidmenų ir lūkesčių. Šis Seimo nutarimas ne apie tai. Šis nutarimas yra apie tai, kas aiškina ir interpretuoja pagrindinį mūsų šalies įstatymą. Visi, manau, esame įsitikinę, kad Konstitucija neturėtų būti išplaunama per užpakalines duris. Daugelis iš mūsų tikriausiai labai gerai prisimena kai viena tokia liūdnai pagarsėjusi mokytoja nacionalinės televizijos eteryje mojavo Konstitucijos knyga prieš buvusį Konstitucinio teismo pirmininko Dainiaus Žalimo nosį ir sakė, kad Konstituciją ji išmano geriau. O mes kartais irgi lygiai taip pat elgiamės, sakom, kad Konstituciją turi aiškinti kažkas kitas, mina, o ne Konstitucinis teismas.
Kada mes taip elgiamės? Keletas konkrečių pavyzdžių: kai sakome, jog Lietuvos žmonės nėra verti Konstitucijoje įtvirtintos šeimos apsaugos, nes esą Konstitucija apibrėžia šeimą tik tarp vyro ir moters, nors pats Konstitucinis teismas yra išaiškinęs priešingai. Lygiai taip pat mes sakome, kad gyvenimo įgūdžių programa, integruojama į lytiškumo ugdymą ir padedanti apsaugoti paauglius nuo seksualinės prievartos, neplanuoto nėštumo, prieštarauja tėvų konstitucinei teisei išsiauklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Nors tikriausiai tokiai teisei prieštarauja Darvino teorija, sakanti, kad žmogus atsirado iš beždžionės ir nebuvo sukurtas per šeštadienį. Mes taip pat užsiimame Konstitucijos plovimu per užpakalines duris, kai sakome, jog Konstitucinis teismas, aiškindamas pagrindinį mūsų šalies įstatymą, neturėtų pasisakyti dėl tarptautinės sutarties, apie kurią buvo sukurta tiek daug baimių, dezinformacijos ir mitų.
Tikiuosi, kad šis kreipimasis į Konstitucinį teismą taps gera proga įsiklausyti ne tik į emocijas, bet ir į teisinius argumentus. Ir man vis dar norisi tikėti, kad šiose politinėse diskusijose nepamirštame pagrindinio politinio tikslo: kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, koks jis yra, vertas apsaugos nuo prievartos ir smurto.

Iš Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus kalbos, Seimo plenariniame posėdyje, svarstant Seimo kreipimąsi į Konstitucinį teismą dėl Stambulo konvencijos 2023 m. rugsėjo 26 d.

 3,885 peržiūrų (-a)