Rugpjūčio 17 d. Laukžemės bibliotekoje vyko popieriaus karpinių edukacija su ukrainiečių dailininke Natalija Didenko. Ši knygų grafikės išsilavinimą turinti menininkė vaikams ir suaugusiems pademonstravo senas tradicijas turinčią meno rūšį, kuri vadinama vytinanka. Likimo į Lietuvą nublokšta ir čia savo kūrybinę veiklą tęsianti menininkė papasakojo apie savo profesionaliai kuriamus grafikos darbus ir apie kūrybinį procesą, kuris įvairiais aspektais teigiamai veikia tiek vaikų, tiek suaugusių kūrybiškumą, lavina erdvinį mąstymą ir tiesiog skatina asmenybės progresą.
Projektas „Menas karo metu“
Minėtoji vytinanka, pasak N. Didenko, yra ukrainiečių liaudies meno rūšis, kurios atitikmuo, galbūt, galėtų būti Lietuvoje paplitę karpiniai. Paprastai vytinanka pristatoma kaip siluetų išpjaustymo peiliu arba iškarpymo žirklėmis iš balto arba spalvoto popieriaus technika. Ukrainoje paprastai vytinankas gamindavo įvairiomis progomis, pavyzdžiui, per vestuves ar derliaus nuėmimo proga. Pasak pašnekovės, nuo pasirinktos progos atitinkamai priklausydavo, kas bus vaizduojama vytinankoje. „Tačiau tuo pačiu egzistavo ir tradicinės vytinankos su įvairiais geometriniais ornamentais“, – pasakojo menininkė.
Natalijos Didenko teigimu, šiuolaikinėje Ukrainoje vis dėlto ši meno rūšis yra primiršta ir meistriškai kuriančių vytinankas menininkų yra labai mažai. „O pas jus, Lietuvoje, kiek aš pastebėjau, jūsų vadinamieji karpiniai yra labai paplitę. Man tai buvo malonu pastebėti, bet tuo pačiu, žinoma, ir pavydu“, – sakė ji.
Pašnekovė pažymėjo, kad žmonių figūras iš popieriaus yra sudėtingiau iškirpti nei kokius nors ornamentus, tačiau ji tai daro su didžiausiu malonumu. Menininkė dažniausiai savo darbuose naudoja būtent siluetų išpjaustymo iš popieriaus techniką. „Juodai baltos istorijos apie meilę, šokį ir džiaugsmą – tai pagrindinės mano kūrybos temos. Savo darbuose aš ieškau gyvenimo ir sielos buvimo žemėje prasmės“, – sakė N. Didenko.
Menininkė pasakojo, kad kiek save pamena, tiek užsiima vaizduojamuoju menu, knygų grafika ir vytinanka, kuri, beje, taip pat priskiriama grafikos menams. Vytinanka ukrainietę menininkę patraukė savo lakoniškumu bei spalviniais ypatumais. „Čia dažniausiai vyrauja juoda ir balta spalvos, kurios man arčiau širdies ir būtent jos dominuoja mano darbuose“, – sakė menininkė ir pridūrė, kad jos visi ankstesni darbai liko namuose, Kijeve. Visi darbai, kurie dabar eksponuojami menininkės parodose yra sukurti čia, Lietuvoje.
„Aš anksčiau jūsų šalyje nesu buvusi, čia atvykau šių metų kovo viduryje. Žinoma, taip atsitiko dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Lietuvos kultūros taryba skyrė finansavimą mano pateiktam projektui pavadinimu „Menas karo metu“, todėl dabar turiu galimybę tęsti savo kūrybinių sumanymų realizavimą. Šiuo laikotarpiu, manau, svarbiausiu uždaviniu tampa būtent kultūros tradicijų gaivinimas, išsaugojimas ir stiprinimas. Kultūringa tauta su išvystytu kolektyviniu intelektu yra nenugalima. Mano realizuojamo projekto užduotis – tęsti kūrybinį darbą ir per tiesioginį kontaktą perteikti kultūros bei kūrybiškumo tradicijas žmonėms. Savo projektu „Menas karo metu“ noriu tęsti savo parodinę ir edukacinę veiklą. Naujoje realybėje siekiu atkurti ir palaikyti gyvą santykį tarp menininko ir žiūrovo, taip pat padėti žmonėms kurti ir suprasti, kodėl tai reikalinga“, – sakė N. Didenko.
Kiekvieną mėnesį menininkė eksponuos atnaujintą savo darbų ekspoziciją, organizuos įvairiose vietose parodas. „Tuo pačiu norinčius pakviesiu į dirbtuves tam, kad gyvo bendravimo metu žiūrovai susipažintų su tradiciniu menu. Taip pat ir toliau vesiu vytinankos meistriškumo pamokas vaikams ir suaugusiems. Kol kas Lietuvoje personalines parodas, neskaitant vienos grupinės menininkų parodos Vilniuje, surengiau Klaipėdoje, Palangoje ir Plateliuose“, – pristatė dabartinę savo veiklos kryptį menininkė iš Ukrainos.
Naudinga įvairioms savybėms ugdyti
Pasak pašnekovės, vytinankos pagal technologines popieriaus iškarpų ypatybes būna trafaretinės (vaizdas plyšiuose), siluetinės, vienkartinės (iš vieno popieriaus lapo) ir sudėtingos (aplikacijos iš kelių lapų). Šio kūrybinio proceso metu iškerpamas arba išpjaustomas ažūrinis siluetas, o po karpiniu dedamas kontrastinis – juodas arba baltas – fonas. „Kai aš kuriu vytinankas, aš jas ne karpau, o pjaustau. Be to, tie darbai būna gerokai didesnio formato nei edukacijose naudojamo A4 formato popieriaus lapai. Žinoma, kuriant panaudojami ir sudėtingesni siužetai, ir dar aš dažniausiai nenaudoju perlenkto lapo technikos simetrijai išgauti“, – sakė menininkė.
Menininkė prisipažino, kad vytinanka patraukli jai dar ir tuo, kad ten viena linija galima daug ką pasakyti, išreikšti. „Taip pat pats darbo principas su vytinanka savotiškai šliejasi ir prie mano charakterio, nes ten jei padarei popieriuje pjūvį – tai ir viskas: nebepriklijuosi, nebepataisysi. Ir tuo vienareikšmiškumu, tokia savotiška vytinankų pasaulėvoka savotiškai limpa ir prie mano kaip asmens charakterio. Nes taip ir aš, jei kažką pasakiau, tai aiškiai ir tiesiai šviesiai. Be jokių tarpinių variantų“, – sakė N. Didenko.
Be to, menininkė tvirtino, kad ją traukia ir iššūkiai, nes tai vis dėlto sudėtinga meninė technika, tad kad taptum šios srities meistru reikia daug pastangų ir praktikos. „Taip pat man patinka tai, kad kurdama vytinankas galiu improvizuoti. Nors, žinoma, kiti tiesiog nusipiešia piešinį ir pagal jį išpjausto vytinanką, bet aš elgiuosi kitaip: mano piešinys būna sąlyginis, nedetalus. Todėl atsiranda vietos improvizacijai“, – aiškino kūrybinio proceso detales N. Didenko.
Be to, menininkė apgailestavo, kad Ukrainos vizualusis menas vis dėlto yra apgailėtinoje situacijoje, stipriai nukentėjusi dėl vykdytos nuolatinės rusifikacijos. „Vien tai ką sako, kad Ukrainos menininkai laikomi rusų menininkais, pavyzdžiui, tokie kaip Malevičius, Repinas, Aivazovskis ar kiti“, – kalbėjo N. Didenko.
Vytinankų kūrimas, pasak pašnekovės, gali būti puikus ryšys su savo šalies kultūra, tai padeda tam, kas susiję su savęs identifikavimu, atsakymais į klausimus „kas aš?“, „iš kur aš?“ ir pan. „O vaikams ypač reikia tai paaiškinti, užvesti ant kelio, kad žmogus vėliau apsispręstų. Manau, kad mano veikla, mano rengiami užsiėmimai ugdo ryšį su žmogaus tautiniu identitetu, suteikia supratimo apie kitas kultūras, ir apskritai formuoja asmens adekvatų santykį su pasauliu. O jei techniškai pažiūrėsime į vytinankų kūrimo procesą, tai galima sakyti, kad tai vysto ir rankų, pirštų motoriką, taip pat čia vystoma žmogaus vaizduotė, proporcijų pajauta ir pan.“, – sakė N. Didenko.
„Taip pat tai ir puiki saviraiškos priemonė, nes, pavyzdžiui, pas mus, mokyklose, daug dėmesio skiriama piešimui, o vytinankų kūrimas jau labiau artina prie skulptūros, veda arčiau prie erdvinio mąstymo. Piešime dažniausiai vis dėlto naudojami tik plokšti paviršiai, o vytinankose atsiskleidžia ir erdviniai dalykai, tad taip žmogus vystosi ne vienpusiškai“, – šio kūrybinio proceso savotišką naudą paaiškino N. Didenko.
Menininkė iš Ukrainos pasidžiaugė, kad jos veikla, jos darbais lietuviai domisi ir dažniausiai susisiekia su ja per socialinius tinklus ir kai kurie jau spėjo įsigyti jos darbų.
Mindaugas Laukys
Autoriaus ir N. Didenko asm. alb. nuotr
Useful information thanks.
Dėjoku už nuostabų straipsnį. Labai trūksta rašinių apie kultūrą ir meną.