COVID-19 pirmiausia išguldys sergančius lėtiniu biurokratizmu

COVID-19 – slaptas agentas. Šnipinėja. Niekas nežino, kad jis prisilietė, o iš tos nežinios, iš nerimo kiekvienas ir išsiduoda.
Kas netikėtu gerumu, ištverme, o kas – neribotom iliuzijom, biurokratizmu, o ir šiaip – prioritetų nebesugrabaliojimu.
Šitas nematomas šnipas aiškiai parodo, kas yra kas.
Kas tikrasis lyderis, o kas net per marą, per karą, per badą nesužmonėtų nė už ką. Taip ir lipa kažkur ten, kur laiptų nebėra.
Skleidžiasi… Kuo iš mažesnio miestelio, tuo svarbiau dailiai krintantis švarkelis ar suknelės klostelės, kad tik gražiai – prieš dėžutę pasirodyti. Čia tai įvykis, čia tai laiku ir vietoje. Beveik gal ir gerai, kad vienas mūsiškis pasilakstė po Lietuvėlę. Nėr to blogo…
O kažkas, dirbdamas tiesioginį darbą neįprastomis salygomis – prakaitui varvant po kaukėmis, akiniais, kombinzonais, sugeba prakaituotas smegenis sukioti, susivienyti, išdrįsti ir pareikšti, kad Lietuvai reikia kito ekstremalios padėties valdymo vado.
Nes net per rasotus akinius mato – laiko nebėra. Ir prakaituodami mąsto. Ir sprendžia. Suvokia grėsmę, pavojų.
Ir čia – ne apie tai – reikia kito ar ne. Tai – apie sprendimų priėmimą. Apie veiksmą, iniciatyvą.
O tas mažas mažo miestelio ar ir viso rajono vadas, paklaustas, ar planuojama dezinfekuoti laiptines ir kada, juokiasi į telefoną taip, kad, atrodo, ir tas aparatas iškris.
Šiaip ne taip susitramdęs palengva aiškina nesusivokiančiai klausinėtojai: „Ar jūs žinote, kiek Kretingoje daugiabučių?”
Ir iš to didelio aukščio iliuzijos dėsto (turbūt vaizduodamasis kokį viešojo administravimo pradžiamokslį): „Rūpinimasis laiptinėmis – pačių gyventojų reikalas”.
Aha. Belieka tik linktelt ir akis įbesti į ne ką mažesnės – Mažeikių – savivaldybės planelį, kada kokio kvartalo tie gyventojų reikalai (oi, daugiabučiai!) bus dezinfekuojami. Be žodžių skaitau dar ir paaiškinimą tiems savimi nebesugebantiems pasirūpinti mažeikiškiams, kad 15 minučių po visos tos dezinfekcijos nevaikščiotų po laiptinę.
Galvoju: mūsiškį dar vienu klausimu pralinksmint ar pakaks jau…
Kaimynė Palanga irgi prieš porą dienų – regis, tuoj po to Kretingos juoko – davė nurodymus tiems reikaliukams – daugiabučiams – prasidezinfekuoti.
O kretingiškiai – ne tokie. Savarankiški. Negali ir sakyti, kad įpratinti – juk tokios padėties dar net nebuvo, kad reiktų rinktis – gyventi ar dirbti.
Tad renkasi kretingiškiai. Pusę per pusę.
Viena tokia medieną šlifuojanti silpniausios visuomenės grandies įmonėlė pusę darbuotojų laiko pasirišus prie baimės virvelės. Ir džiaugiasi tie parištieji, kad darbą dar turi. Kas, kad tarp dulkių, kas, kad keliasdešimt viens prie kito – karantino metu.
Jei nematai, tai atrodo, kad ir to viruso nėr. O šaldytuvas – tuščias ar pilnas – akyse spigina.
Kas vis dėlto įžiūrėjo tą nematomą, metė tą minimumą ir išėjo. Kas labiau į šaldytuvą žiūrėjo, tas pasiliko. Nors buvo tokių, kas matė abu. Kai kas ir į į šoną pasidejavo.
O tada savo vadelio – irgi to, iš mažųjų – pabarimus išklausė, kas gi čia taip išdrįso Darbo inspekcijai pasiskųsti, kad karantino metu nei kaukių, nei dezinfekantų neturi. Tuoj pat atleisiu skundiką! – prigrasė. Ir visus marš – dezinfekantų nusipirkti. Iš kur, nesvarbu.
Pats tai neieškos. Svarbu, kad žurnalistams būtų galima drėbtelt: „Kas iš to, kad stovi tie muilai, niekas jų net nepriliečia per dieną“.
Šitas irgi iš tų – anų reikalai jų pačių. Nuo viršaus į apačią požiūris ir pareina…
Medienos direktoriukas pasiguodžia, kad užsakymų baisiai sumažėjo ir bando atremti klausimus, kodėl savo darbuotojų taip nemyli. Na, jis nesako, kad nemyli. Čia tik jo meilės kalbos nieks nesupranta – savo mylimiesiems ir dušus įrengęs, ir dar kažkokias poilsio ar tai sporto sales.
„Kur jūs dar rasite tokią įmonę?!” – klausia.
Ir tikrai – galvoju – neduokdie Lietuvoje rasti dar vieną tokią, kur neįgalieji (kuriems šiaip jau karantino metu draudžiama visokia ugdomoji, kultūrinė ir visokia kitokia veikla, už kurios vykdymą pinigus gauna ne jie patys, o kiti užsiiminėtojai su jais) dabar dar patys dirbtų.
Pjaustytų medį su pjūkleliais. Be kaukių. Man sakė – ir be vandens.
„Aš kaukę turiu automobilyje. Ir pirštines. Eidama į parduotuvę užsidedu“, – sako viena profsąjungietė, kurios telefoną tas mažylis man davė.
„Ai, bet pagalvosit, kad čia savus žmones jums duodu kalbinti“, – dar duodamas taip susinepatogino.
Nors šiaip – bendrąja prasme – atrodo daug patogesnis, kai po pokalbio su žurnaliste pasikalba su savo numylėtiniais. Ir paskambina neprašytas perduoti savo pokalbio su darbuotojais išvadas:
„Žinot, nusprendėm, kad tas anonimas, kas mus skundė, tikrai ne apie mūsų įmonę kalbėjo. Negali būti“.
Na, gal ir negali, dabar nepatikrinsiu, nors ir vardą, ir pavardę, ir adresą tai jo pasakė.
Direktoriukas pakviečia atvažiuoti ir pačiai susitikti su keliasdešimt laimingų darbininkų, kurie savo noru nesiplauna rankų šiomis dienomis. Atsisakau teisindamasi visuotinu karantinu. Jis kad užsiplieskia:
„Va, jums tai gerai, niekur nelendat ir visokius durnus klausimus uždavinėjat, šitaip mane kamantinėjat! O aš tai labiausiai rizikuoju! Šitiek žmonių! Prie kiekvieno prieiti, pasilenkti, pamokyti”.
Smarkiai suabejoju. Turbūt esamuoju laiku kalba apie praeitį – tą, iki karantininę. Pasitikslinu. Juk dabar – tokia padėtis.
„O ką man siūlote? Uždaryt viską? Iš tiesų jau domiuosi dokumentais dėl bankroto!”
Vergvaldžio įvaizdis bliūkšta.
„Gal jūs realybėje nelabai orientuojatės? Nebijote viruso?” – pasiteirauju.
„Bijau! Labai bijau! Aš didžiausią riziką ir turiu. Man jau septyniasdešimt!” – sušunka.
Net širdį suspaudžia – tokioje įtampoj, pasirodo, mažylis. Ne tokioj, kaip tie dvidešimt.
O dar kai pradeda kalbėti apie anūkus, kurių anūkų anūkai Lietuvos skolas turės atidavinėti va per šitą koronavirusą. Štai todėl jis ir turi šitaip alinti tuos keliasdešimt silpnųjų. Vis, kad ir nedaug, „Sodrai“ kažkiek į krepšį įmeta…
Taip ir nebesuprantu – ar bankrutuos, ar Lietuvą nuo skolų gelbės…
Dėl visa ko dar paklausiu, kodėl prastovų neformina. Kad vėl užsiplieks!
„Taigi jūs pasiskaitykit, tik nuo balandžio devintos valstybė padengs už prastovas!”
Bet juk ir ramiaisiais laikais jam – laimę silpniausiems suteikiančiam – valstybė didelę dalį sumokėdavusi.
„Ką ten, „mizerį“ tesumoka“, – tikina.
Paklaustas apie kaukes aiškina, kad jų jau prieš savaitę nebuvo. Kaip čia dabar aš, žurnalistė, tokia neapsišvietusi!
Pasitikslinu, kiek metų įmonė veikia. Septyniolika – pasididžiuoja. Tai kodėl kaukių tik prieš savaitę susizgribęs ieškoti, jeigu žmonės antrą dešimtmetį medieną pjausto?
„Jeigu būčiau truputį nemandagus, būčiau jus pasiuntęs ant trijų raidžių“, – pirmą kartą gyvenime sulaukiu tokios reakcijos iš to, kurio niekada nemačiau ir galbūt nematysiu.
Bet užtat jis, „Sodros“ ar tai Lietuvos gelbėtojas, mano namus kiaurai mato: „Jūsų namuose dulkių daugiau nei pas mane“.
Užtvirtindamas dar priduria, kad kasmet po du kartus Darbo inspekcija jį tikrina. Ir niekada jokio pažeidimo! Va, po paskutinio patikrinimo irgi nieko.
Kada tikrino? Spalį.
Na, koronos tada net ir Kinijoje dar nebuvo…
„Jums dovaną padovanočiau, jeigu rastumėte kitą tokią įmonę, kaip mano!” – šaukia į telefoną.
Aha, šitas gelbsti save ir savo palikuonis. O kas nuo gelbėtojo išgelbės tuos dvidešimt?
Gal Kretingos ekstremalios padėties valdymo vadė?
O ji, pasirodo, nors ir ne linksmuolė, bet irgi nelabai orientuojasi.
Apsiginkluoja biurokratiniu žargonu ir aiškina, kad Savivaldybė rūpinasi tik jai pavaldžiomis įmonėmis, o ne privačiu verslu.
Iš tos serijos – jų pačių reikalas.
Nebesusivaldau jau ir aš: „Manot, kad virusas renkasi – Savivaldybei pavaldi įmonė ar privati?“
Vadė nustemba: „Tai jūs apie koronavirusą? Maniau, kad bendrai apie darbo saugą teiraujatės“.
Sveika sugrįžusi į šios dienos aktualijas, gerbiama ekstremalios padėties suvaldymo Kretingoje vade! Nors darbo sauga irgi šiaip jau pastaruoju metu sustiprinta – dėl tos padėties, už kurią atsakinga ir esate.
Tą didžiąją Lietuvos dieną, kai tikrieji didieji susivienijo rinkti naują visos Lietuvos ekstremalios padėties vadą, vietos vadovytė vietos žurnalistei išrėžė paskaitėlę apie tai, kaip Savivaldybė privalo vykdyti visus nurodymus iš aukščiau.
Tą paskaitą skaitė tą pačią dieną, kai Vilniaus meras užsiiminėjo ne nurodymų iš aukščiau aklu vykdymu, bet dar juos ir jų pačių kūrėją reikalavo nušalinti!
Mat kai kurie dar ir galvoja. Nurodymus iš aukščiau dar ir analizuoja, pasveria.
Ne taip, kaip mūsų vadė prieš savaitę tildė vienos miesto poliklinikos susierzinusį vadovą, kad iš sveikatos apsaugos ministerijos laukia apsaugos priemonių, bet sulaukia tik pažadų.
„Pasakė, kad bus, vadinasi, ir bus“, – kaip kokia, atsiprašau, uoli pionierė.
Ir atsirado, ir randasi – tik ne tokių ir ne tokiais būdais, kaip vadė ir kaip ministerija įsivaizdavo…
Išsigryninsime. Virusas pirmiausia pakirs silpniausius, sergančius lėtiniu biurokratizmu.
Dabar kovos metas. Tikros. Kas liksim, pamatysim didžiausius – stipriausius.
Tikėkim, kad liksime daug – juk tų didelių, nematytų, negirdėtų, kasdien vis ateina.
Net graudu nuo jų didumo duoti, siūti, dalinti, nuvežti.

 5,906 peržiūrų (-a)