Šias Velykas sutinkame ne kitaip, bet iš tikrųjų, – sako Vydmantų parapijos klebonas Karolis Petravičius. Ir vadina šį metą, kai pasaulyje siaučia naujas koronavirusas, ne tik parapijiečių atsigręžimu į dvasines vertybes, bet ir kunigų atsivertimo laikotarpiu.
– Kokia yra Jūsų, kaip dvasininko, diena šiuo, karantino, laikotarpiu? Kuo ji kitokia nei iki epidemijos?
– Kunigo gyvenimas kasdien pilnas maldos. Šalia pareigybių, kurios nesusijusios su kunigyste (pavyzdžiui, bažnyčios statybos), kiekvieną dieną meldžiuosi po penkis kartus. Turime kunigo brevijorių su Šventojo Rašto skaitiniais, skaitome Psalmes, kalbame gailestingumo Rožinį, padėkos Rožinį, Rožinį į Šventąją Dvasią. Šito nepakeitė net ir karantinas. Ir Šventosios Mišios, kaip buvo, taip yra ir iki šiol – tik meldiesi vienas pats. Seminarijoje būdavome tik vyrai, bet vistiek naudojome kreipinį „broliai, seserys“. Klausdavome, kodėl kreipiamės ir į seseris, jeigu esame tik broliai, bet mums buvo paaiškinta, kad į maldą, į Šventąsias Mišias telpa ne tik tie, kurie jose dalyvauja fiziniu būdu, bet visa visuotinė Bažnyčia. Taigi, ir dabar, nors būnu vienas bažnyčioje, vistiek kreipiuosi į brolius, seseris. Ir šis laikas yra be galo įdomus. Mišiose realiu laiku būnu vienas – tik aš ir Dievas. Bet kartu su manimi – ir dvasinė tauta. Šis laikas yra ir kunigų atsivertimo laikas.
Esu ir Telšių vyskupijos jaunimo centro direktorius. Taigi, mes rūpinamės ir visos vyskupijos dvasine jaunimo veikla. Turėjome suplanavę kelis renginius šiais metais: kovą – vadovų susitikimą, gegužės 8 d. – jaunimo šventę Palangoje, į kurią turėjo susirinkti du tūkstančiai jaunų žmonių, birželio pabaigoje – Lietuvos jaunimo dienos. Šį renginį nukėlėm į 2021 m. Kai kiekvienam renginiui ruošiesi porą metų, yra liūdna, bet, iš kitos pusės, dabar jaunimas sukritęs į telefonus, tad išekome kitokių būdų jiems pasiekti. Kaip tik šį trečiadienį turėjome posėdį su vyskupu ir svarstėme, kaip kai kuriuos planuotus susitikimus perkelti į virtualią erdvę.
– O parapijos žmonių poreikiai šiuo metu pasikeitė? Ar jiems kunigas reikalingas labiau ar mažiau?
– Žmonės man skambina nuolat ir matau, kad jiems esu reikalingas netgi daugiau nei įprastai. Galbūt paprastai žmonės net nevertina kunigystės, nes kunigas visada lengvai pasiekiamas, o dabar yra kitaip. Ir netgi, kas mane nustebino, šiuo metu žmonės užsako daugiau šventų Mišių, nei iki karantino. Esu apimtas pagarbios nuostabos, kad žmonės turi tokį gilų ir sąmoningą tikėjimą. Per užsakomas Mišias ir aš, kaip kunigas, jaučiu didelį parapijiečių palaikymą, nes kunigas gyvena iš šventųjų Mišių aukos. Jei per dieną aukojamos vienos Mišios, jos yra skirtos kunigo pragyvenimui. Jeigu aukojamos kelios Mišios, likusios yra skiriamos vyskupijai. O tos aukos, kurios surenkamos pamaldų metu, nėra naudojamos kunigo pragyvenimui – jos skirtos parapijai.
– Kaip užsakomos šventos Mišios karantino metu?
– Telefonu susitariame, kurią dieną ir kurią valandą aukosiu Mišias. Įprastai stengiuosi tuo metu, kai per radiją ar televiziją transliuojamos šventos Mišios. Pats savo maldos netransliuoju, nes tiek daug yra kokybiškų transliacijų šiuo metu – ir per Marijos radiją, ir per Lietuvos televiziją, ir per „Facebooke“, kad aš net nedrįstu dar ir savo pridėti. Kita vertus, tokiu būdu siūlau žmogui pratintis dalyvauti Mišiose ir kitokiu būdu. Taigi, tuo metu, kai aš aukoju Mišias, jas užsakęs žmogus irgi jose dalyvauja, stebėdamas ar klausydamasis jų transliacijos per kitus kanalus.
– Kiek svarbūs jums šiuo metu įvairūs informaciniai kanalai? Ar reguliariai sekate naujienas?
– Tiesą sakant, aš pats kartais specialiai nebejungiu žinių. Žinoma, informaciją reikia sekti, bet gal vietoj dešimtiies žinių laidų per dieną pakanka vienos, ir dar vienos – šventų Mišių transliacijos. Dabar žmonės labai dažnai taria žodį „korona“, bet verčiau, kai tik norisi vėl ištarti šį ligos terminą, vietoj jo reiktų sakyti „Jėzus man padės“. Ir, aišku, būtina sėdėti namie. Kita vertus, didžiuojuosi, kad žmonės Dievo nepamiršta, nepamiršta bažnyčios ir kunigo. Ir šiuolaikinės technologijos, pavyzdžiui, „Facebooke“, mums leidžia būti arčiau vienas kitų, net ir nesusitinkant.
– Kaip jūs, būdamas Dievo tarnas, vertinate šį visą žmoniją ištikusį laikotarpį?
– Nebūna gyvenime viskas tik juoda arba vien balta. Esu optimistas ir kiekvienoje sitaucijoje stengiuosi įžvelgti kažką teigiamo. Ką gero galima pamatyti dabar? O gero yra daug. Kalbu su žmonėmis, jie man pasakoja, kokie laimingi yra jų vaikai, nes tėvus mato namuose. Anksčiau per nuolatinį skubėjimą, lėkimą nebuvo galimybės visiems praleisti daugiau laiko kartu.
Kita vertus, išbandymai mus stiprina. Italijoje virš 70 kunigų mirė, kurie lankė ligonius, mirštančiuosius. Vienam susirgusiam kunigui parapijiečiai nupirko plaučių ventiliavimo aparatą, bet jis jį atidavė kitam ligoniui. Tai yra šių laikų šventieji! Didžiuliai išbandymai mus gąsdina, bet ir pagimdo šventuosius – tikrus, realius, apčiuopiamus, ne iš knygų. Argi gali būti didesnė meilės auka, nei paaukoti savo gyvybę už kitą?
– Sekmadienį švęsime tikėjimo šventę. O kas yra tikėjimas?
– Didžiausias tikėjimo slėpinys glūdi gerumo dalijime kitiems. Daryk gera kitam ir būsi džiugus ir laimingas. Noriu ir jaunam žmogui perduoti žinią, kad gyvenimas nėra toks, koks vaizduojamas holivudiniuose kino filmuose. Jaunų žmonių – 13-15 metų – klausiu, kokia yra tavo gyvenimo prasmė, o jie atsako: „Užsidirbti pinigų. Baigti mokslus, važiuoti į užsienį, rasti gerą darbą ir užsidirbti pinigų“. Šiuolaikinėje visuomenėje formuojama samprata, kad sėkmingas žmogus yra tas, kuris turi daug pinigų. Tačiau tai yra klaidingas požiūris ir dabartinė krizė pasaulyje tai tik patvirtino. Pinigai neišsprendžia problemos. Ir, kita vertus, šioje susiklosčiusioje sudėtingoje pasaulinėje situacijoje kai kas mane šokiruoja gerąja prasme. Pirmą kartą Jungtinių tautų organizacija (JTO) paskelbė taikos paliaubas visame pasaulyje, nes dabar visi turime vieną priešą – COVID-19. Kiek buvo siekta taikos, kiek už tai melstasi, bet to nepadarė nė vienos tautos lyderis, nė vienas popiežius, bet padarė koronavirusas!
– Ką pasakytumėte tiems, kuriems sunku dabar ištverti vis didėjančius karantino suvaržymus?
– Mano sesuo su šeima gyvena Šiaurės Italijoje ir karantino laikosi jau ne vieną mėnesį. Mes uždarome kelius tik Velykų savaitgalį, tik kelias dienas, o Italijoje žmonės taip gyvena jau kelis mėnesius. Jei esi ne iš to rajono ir tave sustabdo policija, bauda – 5 000 eurų. Tad tikrai mūsų suvaržymai yra labai menki. Visuose sunkumuose visada išryškėja kilnumas. Aš turėjau labai gerų mokytojų – tikrų, smetoninių. Jie buvo tokie mokytojai, kurių žodis verte vėrė širdį. Ir jie sakydavo: „Pragyvenome sunkmečius, karus, tremtis – tai mus išmokė būti žmonėmis“. O ką daro geras gyvenimas? Išlepimą. Vargas, liga ištaurina žmogų. Ir ar žodžiais įmanoma įrodyti meilę? Galima labai gražiai suokti, bet visai nemylėti. O Kristus ką padarė? Jis beprotiškai įsimylėjo žmogų. O jei myli kaip išprotėjęs, nežiūri savęs, visą save atduoti kitam. Kristus taip įsimylėjo žmnogų, kad save paaukojo ant kryžiaus.
– Kad Velykos būtų iki galo įprasmintos, paaiškinkite, kodėl gi Kristui reikėjo numirti už žmogų?
– Kodėl Kristui apskritai reikėjo ateiti į žemę? Juk Jis – Dievas. Galėjo piršteliu pamoti ir visi būtų nuėję paskui Jį. Pateiksiu pavyzdį. Mano sesuo turi akvariumą. Aš galiu prieiti prie jo ir kalbėti žuvytėms, kaip aš jas myliu, kokios jos man brangios, bet jos manęs niekada nesupras. Aš pats turiu tapti žuvimi, kad jos mane suprastų. Todėl ir Kristus atėjo į žemę, kad parodytų mums savo meilę. Juk iki tol Dievas kalbėjo žmonėms per pranašus, bet žmonės vis netikėdavo. Apskritai tikėjimo, grožio neįmanoma nupasakoti žodžiais. Tolygu kitam pasakoti, kokį skanų tortą suvalgiau, bet jis to skonio nepajus, pats neparagęs. Tas pats ir su tikėjimu – jeigu žmogui duota jį patirti, jis supranta apie ką kalbu. Bet ar žmogus nori suprasti? Jei nori – atras, supras ir ras, kur tikėjimo ieškoti. Dabar nebe tie laikai, kad kunigo kas nors bijotų. Dabar gali pasirinkti kokį tik nori dvasinį vadovą: dainuojantį, tapantį, kuriantį, gražiai kalbantį. Bet ar žmogus to benori, ar jam to bereikia? Viena moteris man pasakojo, kad susirgusi sunkia liga labai ieškojo Dievo, o pasveikusi vėl nutolo. Dabar vėl serga ir vėl jai Dievas reikalingas. Ir karantinas taip pat parodė, kad žmonėms trūksta kunigų, mes esame reikalingi.
– Kuo šios Velykos mums kiekvienam yra ypatingos, kuo jos kitokios? Visi kalbame, kad sutiksime šias Velykas kitaip. O kaip?
– Šiemet mes Velykas sutiksime ne kitaip, o pirmą kartą gyvenime – teisingai. Daug kas Velykų rytą buvo pratęs ateiti į bažnyčią kaip į kultūrinį renginį, pasigrožėti kultūros paveldu. Daugelis bažnyčių tam ypatingai ruošdavosi su gražiomis pamaldomis, kai gražiai aprengtos mergaitės barsto gėles. Daugeliui tai būdavo tiesiog gražus reginys. Tačiau Velykos liudija Kristaus prisikėlimą ir tai, kad mes visi vieną dieną būsime prikelti. Velykos kalba apie mūsų amžinumą, ne apie kultūrą! Maironis vieną kartą rašė: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manę neminės“. Manau, kad tą eilėraštį jis parašė apimtas depresinės būsenos, nes iš tiesų žmogus neišnyksta. Be abejo, mes visi žinome, kad mirsime, bet ne čia, ne dabar, ne po metų.
Mes taip jaučiamės, tarsi niekad nemirsime, ir šis jausmas yra mūsų sielos dalis, nes siela yra nemirtinga. Sudvasinti mes gyvensime amžinybėje. Juk per laidotuves mes kalbame apie tai, kad žmogus iškeliavo į amžinąsias Velykas. Telšių vyskupas Antanas Vaičius prieš savo mirtį kalbėdavo: „Noriu pas savus“. Mes svarstydavome, kur jį nuvežti, o jis mums aiškino: „Noriu pas mamą, tėtį, draugus“. Jis kalbėjo apie dangų, kad keliauja ten, kur bus mylimas! Ir koks aš turiu būti laimingas, žinodamas, kad Dievas manęs laukia ir visi mano artimieji, kurie yra ten, taip pat manęs laukia. Dievas yra meilė ir argi mylintis Dievas gali visiems laikams atimti iš mūsų tuos, kuriuos mes mylime? Amžinumo pojūtis – nerali šventė. Tai yra nepakartojama. Velykos yra cool! Aš esu amžinas – štai ką sako Velykos!
– Paminėjote artimuosius, kurie yra ten, bet juk ne visi ten yra. O kas gali ten patekti?
– Tą amžinybę, aišku, reikia užsitarnauti. Negarbinga galvoti, kad gyvenu, kaip noriu, o prieš mirtį susitvarkysiu. Viena, šių dienų padėtis tik patvirtina, kad niekada nežinai, kada ta mirtis ateis. Antra, jei darai gera kitam, esi šventas, jau gyveni danguje ir dangus tik prasitęs amžinybėje. O jei esi savanaudis, galvoji tik apie save, kuri pragarą čia, ir išeisi į pragarą. Tai yra paprasta matematika – arba dangus, arba pragaras. Viskas tęsiasi iš čia į amžinybę. Kaip gyveni čia, taip bus ir ten. Todėl linkiu visiems gilių, tikrų Velykų – su amžinybės pojūčiu ir su dangumi jau čia, žemėje.
4,761 peržiūrų (-a)
[…] „Mieli parapijiečiai, prisipažinsiu – šiandien ėjau aukoti Šv. Mišių su dideliu jauduliu… Tiek ilgai visų nematęs ir taip pasiilgęs!!!“ – vydmantiškiams sakė klebonas Karolis Petravičius. […]