Naujaisiais metais – visus rodiklius tik aukštyn!

Šiandien rankose – 1955 m. sausio 1 d. Kretingos rajono laikraščio „Stalinietis“ numeris. Keista, bet pirmąją naujų metų dieną, kuri tada buvo šeštadienis, laikraštis buvo spausdintas. Matyt, tada „partija ir vyriausybė“ dar neleido švęsti tokios įprastos šventės.

Atrodytų, kad Naujųjų metų proga būtų galima skaitytojams ir visiems rajono gyventojams linkėti laimės, sveikatos, sėkmės ir panašių dalykų. Tačiau partijos, kuri vėliau pavadino save „epochos protu ir sąžine“, spaudos „organas“ akcentavo visai kitus dalykus.

Skaitome pirmojo puslapio „vedamąjį“ (tos publikacijos žmones kažkur turėdavo nuvesti) straipsnį:

„Dar vieneri metai praėjo laimingame tarybinės liaudies gyvenime, kurie buvo tolesnio socialistinės valstybės stiprinimo, jos ekonominės galios pakėlimo, tarybinės liaudies materialinio gerbūvio kėlimo metais. Komunistų partijos vadovaujama, tarybinė liaudis sėkmingai stato didingus komunizmo rūmus.

Partija ir vyriausybė pastaruoju metu numatė eilę svarbių priemonių staigiam žemės ūkio, o taip pat lengvosios ir maisto pramonės pakėlimui, nesusilpninant sunkiosios pramonės vystymosi tempų, plataus vartojimo prekių gausumo sudarymo šalyje“.

Ir toliau tekste – lozungai ir lozungai apie milijonų hektarų dirvonuojančių žemių suarimą, nes tai turės duoti žmonėms papildomus milijonus centnerių grūdų, „kad mūsų liaudies gyvenimas pasidarys dar turtingesnis ir laimingesnis“, nes „kartu su visa tarybine liaudimi sėkmingai stato komunizmo rytojų ir lietuvių tauta“.

Trumpas istorijos priminimas. Kai praėjusio amžiaus 6-ame dešimtmetyje SSRS vadovybė „metė lozungą“ „Visi į plėšinius!“, pietinėse ir dalies vakarų Sibiro teritorijų buvo suarta ir grūdinėmis kultūromis apsėta milijonai hektarų žemės. Ir derliai buvo visai neprasti. Tačiau kaip įprasta išklerusioje socialistinėje „planinėje ekonomikoje“, buvo nesuplanuota visa kita infrastruktūra, būtina žemės ūkiui; visų pirma – visai užmiršti nauji elevatoriai, tinkamos grūdų saugyklos. Kalnai grūdų dygo tiesiog laukuose, o vėliau lietūs ir kitos rudens-žiemos oro negandos juos tiesiog supūdė. Taip baigėsi „maisto pramonės pakėlimas“, kurį griūvant sovietinei imperijai apie 1990-uosius Rusijoje lydėjo jau tikras badas.

Kad tas „žemės ūkio ir maisto pramonės pakėlimas“ tuo laikotarpiu nebuvo sėkmingas ir Kretingos rajone, gali byloti tekste paminėti faktai, kuriuos verta perskaityti, kaip sakoma, „tarp eilučių“:

„Rajono kolūkiuose šiais metais, nežiūrint blogų oro sąlygų, užderėjo žymiai geresnis derlius, negu pereitais metais ir gauta žymiai daugiau grūdų. Vien avansu už darbadienius kolūkiečiams išduodama nuo 1 iki 2 kilogramų duoninių grūdų“.

Ar toks pripažinimas nereiškia, kad tuo metu nusipirkti grūdų, tinkamų duonai kepti, buvo neįmanoma, kad juos „išduodavo“ tik kolūkiečiams ir tik už darbadienius. Visi kiti galėjo verstis kaip išmanė. Tačiau svarbu buvo palaikyti lozungą apie lietuvių tautą, statančią „didingus komunizmo rūmus“.

Tad kokie buvo Naujųjų metų palinkėjimai?

„Naujieji 1955-ji metai rajono darbo žmonėms iškelia naujus dar didesnius uždavinius, nes šie metai yra paskutinieji penktojo penkmečio metai. Bet nėra jokios abejonės, kad naujuose metuose rajono darbo žmonės pasieks dar didesnių laimėjimų. Tad jiems tenka palinkėti sėkmingų Naujųjų Metų“.

Keistas finalas, lyg nevilties atodūsis: ką padarysi – „tenka palinkėti“…

Šalia naujametinių linkėjimų – laimėjimų skiltis. Jais galėjo pasigirti Kretingos „pramkombinato“ (kas tai buvo – dabar nežinia) įmonės. „Pramkombinato“ šaltkalvių remonto dirbtuvės kolektyvas, vadovaujamas drg. Ganočkos, per 1954 m. 11 mėnesių planą įvykdė 107,9 proc., sutaupė metalo už 3000 rublių ir 220 kilovatų elektros energijos. Darbo pirmūnų gretose atsirado šaltkalviai Žilinskas, Galdikas, kalvis Domarkas.

1954 m. neblogai padirbėjo Kretingos plytinė, vadovaujama drg. Zabielos. Metų planas įvykdytas per 10 mėnesių, gerai dirbo plytų degikai Leknius, Katkus ir kiti.

Dar puikesnių laimėjimų yra odos apdirbimo įmonėje „Briedis“: „Visa eilė fabriko darbininkų jau seniai dirba 1956 metų sąskaiton, o tokie kaip Kaubrys ir Žiobakas baigia 1956 metų gamybines užduotis“.

Kai rajone buvo sukurti kolūkiai, spaudoje vyravo ne gyvenviečių, kaimų pavadinimai, bet tų kolūkių vardai. Sausio 1 d. laikraščio numeryje aptinkame gana retą išimtį – rašant apie Žemaitės kolūkį minimas Kartenos vardas.

Publikacijos autorės Z. Grikštaitė ir Br. Skurdauskaitė laikosi nuomonės, kad pavadinimas Kartena kilęs nuo kartuvių: „Kaip pasakoja senieji žmonės, į šį Minijos slėnį, kur dabar yra Kartenos miestelis, veždavę iš aplinkinių dvarų baudžiauninkus, kurie mėgino priešintis ponams, ir ten vykdydavę įvairias bausmes, neretai ir kardavę, nuo to ir vardas išlikęs „Kartena“.

Autorės gražiai aprašo kolūkinės Kartenos pasiekimus: į namus įvesta elektra, išdygo nauji kolūkiniai pastatai; kas grįžta iš darbo, kas skuba į mokyklą, treniruotes, biblioteką ar skaityklą, visi turi galimybių „kultūringai praleisti laisvalaikius“.

Svarbūs švietimo pasiekimai: „buržuaziniais laikais“ Kartenoje veikė tik pradinė mokykla, dar maža krautuvėlė, o dabar – tikra vidurinė mokykla ir net dvi pradinės. Minimas ir statybinės brigados brigadininkas Barisa, kuris „paskutinį kartą patenkintas apžvelgė dienos darbą, pamažu susirinko savo įrankius ir rengėsi jau į namus“. Bet savo darbo vietas „dar nenorom“ palieka jauni kolūkiečiai E. Anužis, I. Domarkas, kurie rengia patalpas kino stacionarui. Galima spėti, kad 1955 m. Kartenoje atsirado stacionari kino demonstravimo aparatūra. Priminsiu, kad „partija ir vyriausybė“ kinu labai rūpinosi, nes „didysis Leninas“ buvo sakęs, kad „iš visų menų mums svarbiausias kinas“. Kaipgi to Lenino neklausysi?

Kartenos klubas-skaitykla šventiškai papuošta plakatais ir šūkiais, „ant sienų – partijos ir vyriausybės vadų portretai, foto vitrinos, ant stalų naujausi laikraščiai, žurnalai, įvairios knygos. Aplink vikriai sukasi skaityklos vedėja komjaunuolė A. Balsevičiūtė“.

Klube susirinkę repeticijos laukia brigadininkas Barisa, kolūkietis Žilinskas, vėliau pasirodo kolūkietės V. Petrutytė, S. Baltuonytė, Kubiliutė, B. Raminaitė, Z. Šiaulytė, visi laukia pasirodant choro vadovo – mokytojo P. Narušio.

Kiti saviveiklininkai kartoja savo roles, ruošiasi vaidinimo repeticijai. Tai – A. Linartas, A. Juška, V. Skersys, J. Šidlauskaitė, J. Lygartas, komjaunuolis P. Jadenkus, S. Vilkaitė. Dramos ratelio vadove minima O. Bajorūnienė.

Ir štai finalinis rašinėlio apie Karteną akordas, kurį autorės išgirdo skambantį per klubo-skaityklos langus:

„Kiekvienas dainuojantysis prieš save mato plačiuose tarybinės šalies laukuose banguojantį derlių, kiekvieno širdyje pavasaris, iš kiekvieno krūtinės sklinda ryžtingi dainos žodžiai:

Laukus išarsim ir apakėsim

Purioj žemelėj kviečius pasėsim…“

Po tokio rašinio dabartinio skaitytojo mintyse galėtų suskambėti nebent nepakartojamojo maestro Vytauto Kernagio klasika tapusios ironiškos dainos apie kolūkius žodžiai „sutraiškysim į gabalus tuos kolorado vabalus…“

Panašios gaidos vyrauja ir V. Rimgailos kelionių įspūdžių aprašyme „Kretinga-Maskva“. Čia – įspūdžiai vien apie įvairių Rusijos rajonų ir kolūkių fermų karvių pieno išmilžius, su kuriais autorius susipažino Maskvoje, lankydamas žemės ūkio pasiekimų parodą.

Trumpų žinučių skiltyje rašoma, kaip Darbėnų vidurinės mokyklos mokytojai ir mokiniai apsilankė „Darbėnų“ kolūkyje (?), kur mokytojas Galdikas perskaitė paskaitą apie religinių švenčių kilmę, o mokiniai suvaidino veikalą „Keturi draugai“.

„Aušros“ kolūkio choras intensyviai ruošiasi respublikinei dainų šventei, „jau išmoko Tarybų Lietuvos himną, eilę tarybinių ir liaudies dainų“.

O Kretingos vidurinės mokyklos mokiniai išklausė paskaitą „Tarybinio jaunuolio moralinis veidas“, kurią skaitė direktorius A. Bakštys, paskaita buvo „gausiai pailiustruota faktais iš tarybinio jaunimo ir Kretingos vidurinės mokyklos gyvenimo“.

Dar rašyta, kad pastaruoju metu „Darbėnų“ kolūkio kolūkiečiai peržiūrėjo nemažai įvairių kino filmų.

 14,661 peržiūrų (-a)