Kretingos ligoninė neplaukia sveikatos reformos pasroviui

Visuomenėje vis netylant susikertančių nuomonių diskusijai dėl sveikatos reformos, kai Sveikatos apsaugos ministerija vis grasina „optimizuoti“ arba, paprastai sakant, iš esmės naikinti rajonines ligonines, Kretingos ligoninė, atrodo, eina prieš srovę. Pastebima gražėjanti ir darbščių rankų prižiūrima aplinka, vaizduojamojo meno kūrinių akcentais papuoštas interjeras, neseniai įsigyta šiuolaikinė diagnostikos aparatūra. Kaip sekasi ligoninei, kokios naujos sveikatos apsaugos paslaugos prieinamos rajono gyventojams, kokios perspektyvos ir galimybės atsilaikyti prieš abejotinos vertės reformą – to teiravomės Kretingos ligoninės vyriausiojo gydytojo Romaldo Sakalausko.
– Rajono sveikatos apsaugos sistemoje jau įvyko šiokie tokie pokyčiai. Tai palietė pirminę sveikatos priežiūros grandį, Kartenos ir Salantų sveikatos centrus prijungus prie Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro. Ligoninė liko kaip atskiras juridinis vienetas. Man atrodo, kad ministerijai būtų labai paranku, jeigu šeimos gydytojai ir ligoninė būtų „suversti“ į vieną darinį, tada ministerija galėtų pasidėti sau „pliusiuką“, raportuoti tautai ir vyriausybei apie dar vieną reformos pasiekimą. Dirbdamas šioje ligoninėje apie pusantrų metų, galiu ją palyginti su savotišku sodu. Sodą reikia prižiūrėti, puoselėti, jeigu nori turėti vaisių. Juk taip ir ligoninėje – reikia puoselėti, kas anksčiau pasėta, reikia ir naujovių. O tos naujovės – visų pirma gydytojai. Šiemet nuo sausio 1 dienos ligoninėje dirba 10 naujų gydytojų. Jie nedirba pilnu etatu, tačiau ir tai vertinu kaip pasiekimą, tai teikia džiaugsmo.

– O kokie ligoninės skyriai ar padaliniai savotiškai „pasistiprino“ naujais gydytojais?
– Pastebimai sustiprėjo ambulatorinė grandis. Dabar kretingiškiams dėl masažo, kitų procedūrų nėra jokios būtinybės važiuoti iš rajono ir kažkur ieškoti paslaugos. Ministro Dulkio įsakymą tikrai įvykdėme ir 80 proc. būtinų sveikatos priežiūros paslaugų per dvi savaites gyventojai gali gauti savo rajone. Suprantama, pacientai su širdies ir kraujagyslių ligomis, onkologiniai ligoniai turi būti vežami į miestus, o dėl visų kitų ligų rajono žmonės gali kreiptis ir sulaukti pagalbos Kretingos ligoninėje. Šiandien padėtis tokia, kad daugeliu atvejų pas gydytojus specialistus nėra eilių, žmonės gali registruotis telefonu ir jiems tikrai neteks laukti nežinia kiek laiko. Šią problemą mes išsprendėme. Laukti kad ir kokį mėnesį, kol pateksi pas specialistą, neteks, per savaitę ar 10 dienų kiekvienas bus priimtas.
Kitas ligoninės pasiekimų „ramstis“ – dienos chirurgija. Mes iš tikrųjų atliekame pakankamai daug operacijų, ypač traumatologinių. Būna dienų, kai atliekamos 6, 8 net po 10 operacijų. Dirbame išsijuosę ir viršijame tuos finansinius limitus, kuriuos ligoninei nustatė Valstybinė ligonių kasa (VLK).
– Ar ir šioje srityje yra tam tikri limitai? Prisipažinsiu, žodis „limitai“ primena blogos praktikos sovietinius laikus, kai visame kame viešpatavo visokiausių išteklių ribojimai – limitai.
– Taip, mums nustatytas limitas, už kiek per mėnesį atliktų operacijų mums apmokės ligonių kasa. Atlikai daugiau operacijų – gyvenk nežinioje.
– Tai kokia išeitis ligoninei? Neoperuoti, negydyti žmonių, juos palikti likimo valiai?
– Tas neapmokėtas operacijas dedame lyg į savotišką sandėlį ir laukiame malonės – ar apmokės valdžia už virš limito atliktas operacijas, ar ne.
– Betgi Kretingos ligoninė, kaip pavyzdys, dėjo įvairias pastangas, stengėsi, kad ši paslauga gyventojams būtų prieinama čia pat vietoje ir operatyviai, stengėsi pacientų labui. Kita kokio nors rajono ligoninė apskritai neturi chirurgijos galimybių arba jos labai menkos. Tokia ligoninė iš ligonių kasų gauna minimaliai lėšų už atliktas paslaugas, o jūs negaunate, kad dirbate per daug?
– Taip yra. Antrajame metų pusmetyje koreguojamas ligonių kasų biudžetas, laukiame tos dienos su viltimi, kad bus atsižvelgta į mūsų pastangas ir padarytus darbus ir gausime tą apmokėjimą. Sakyčiau, dabartinė tvarka – ne visai geras žaidimas. Paprastai būna, kad baigiantis finansiniams metams ligonių kasos likučiai, ypač dėl tų gydymo įstaigų, kurios nesugebėjo ar negalėjo pacientams suteikti planuotų paslaugų, paskirstomi, tačiau visada atsiranda tokių, kurie arčiau Dievo ir valdžios. O arčiau to visada yra Vilniaus ar Kauno klinikos, o štai kažkur Lietuvos pakraštyje esanti ligoninė… Man atrodo, kad taip gaunasi gana iškreiptas vaizdas, vertinimas. Mums vienodai brangūs visi Lietuvos gyventojai, nesvarbu, kur gyvenantys, visiems vienodai turi būti vertinamos sveikatos problemos. Juk visi dirbo, mokėjo mokesčius, sveikatos draudimą – visi buvo lyg bitės, nešantys savo indėlį į valstybės biudžetą. Ar nesigauna toks iškreiptas veidrodis, kad žmogaus liga provincijoje yra prastesnė, pigesnė nei liga Vilniuje? Ar panašūs dalykai skatina žmonių pasitikėjimą sveikatos apsaugos sistema? Pasitikėjimą valdžia?
– O kaip dabar yra su pacientų galimybe pasinaudoti ligoninės įsigytu kompiuteriniu tomografu? Kiek anksčiau buvo žinių, kad paslauga tik mokama, ligonių kasos pacientams nieko nekompensuoja?
– Taip, jau pusė metų ligonių kasos tos paslaugos mums nekompensuoja. Surašėme raštus, pasiuntėme net į Seimo Sveikatos reikalų komitetą, asmeniškai jo pirmininkui Matului. Tomografo paslaugomis negali naudotis Kretingos, Skuodo, dalis Plungės rajonų gyventojų, artimiausi tomografai – Klaipėdoje, o ten ilgos eilės. Vakarų šalyse tomografas – jau elementarus ir būtinas tyrimams, padedantis greit ir tiksliai diagnozuoti ligą, o pas mus – vis dar lyg koks stebuklas. Mane liūdina, kad regionai eliminuojami iš šiuolaikinių sveikatos apsaugos paslaugų, nors atrodytų, kad viena ranka vėliavą iškėlę skatiname jų prieinamumą, kita ranka – pacientus lyg stumiame šalin. Panašūs dvigubi standartai ir daro Lietuvos sveikatos apsaugos netolygumus.
– O kaip tokia dalykai atsiliepia žmonių sveikatai? Gal turite ir asmeninio patyrimo pavyzdžių?
– Kai Respublikinė Klaipėdos ligoninė, kurioje anksčiau dirbau, prisijungė Skuodo ligoninę, kai gydytojai-konsultantai pradėjo važinėti į Skuodą, priiminėti pacientus, išryškėjo, kiek daug, palyginti, žmonių net neįtarė savo ligų. Dabar Kretingoje beveik panaši situacija. Vietoje turime endokrinologus, pulmonologus, traumatologus, urologus ir panašiai – jie išaiškina ligas, apie kurias patys žmonės nieko nežinojo. Radome ir tokių ligų, kurios labai retos, miestuose iš esmės išnykusios. Žmonės dėkingi už tai, kad gydytojo paslauga buvo vietoje, jo gyvenamojoje aplinkoje, o ne kažkur už dešimčių ar šimtų kilometrų. Argi ne panašiai ir su tuo kompiuteriniu tomografu? Ar čia ligoninės vadovo užgaida turėti ir naudotis šiuolaikinės diagnostikos priemone, ar ligoninės tikslas – padėti pacientams? O dar neužmirškime, koks vidutinis rajono gyventojų amžius, kiek pagyvenusių žmonių.
– Kokias jaučiate, matote silpnesnes, problemiškas ligoninės vietas?
– Svarbiausia – gydytojų stabilumas. Norėtųsi, kad gydytojai dirbtų ir gyventų Kretingoje, rajone, nors šiandien atstumai iki darbo vietų jau ne problema. Vis tik gydytojai, pilnai dirbantys Kretingos ligoninėje – tai lyg kamienai, branduoliai, iš kurių išauga įstaiga. Gydytojai, kurių pagrindinė darbovietė kitur – su jais yra niuansų, jie bet kada gali nutraukti darbo sutartį. O tai iškart keičia ligoninės paslaugų spektrą, gal būti – ir diagnostikos galimybes. Tai yra tam tikra silpnoji vieta, suteikianti tam tikros įtampos. Jeigu yra pakankamai didelis vietinių gydytojų branduolys, jis duoda stabilumą, o man, kaip vadovui, galimybę prognozuoti ateitį ir įstaigos siekiamų rezultatų galimybes.

 13,980 peržiūrų (-a)